Naujausios
Viena, bet ne viena
Po dviejų savaičių kelionių su kolegos Eriko šeima po Vietnamą atsisveikinu ir lipu į autobusą, keliausiantį per naktį – 12 valandų. Šįkart – viena. Dabar reikės susitaikyti su tyla ir pačiai spręsti iškylančias problemas.
Įsitaisau atlenkiamoje sėdynėje. Vietnamiečių ūgiui pritaikyti gultai nepakankamai ilgi, tad tenka suriesti kojas. Su panašia nepatogia situacija susiduria ir šalia įsitaisę angliškai kalbantys keliautojai. Jau kitą sekundę juokiamės kartu ir kalbame apie miestą, į kurį vykstame. Nurimstu. Galbūt internete skaityti straipsniai apie kelionėse sutinkamus puikius bendražygius bus ir mano kelionės dalis!?
Ir tikrai – jau pirmąją dieną surandu bendražygių, kurie kviečia į kelionę mopedais vienu iš gražiausių kelių Vietname. Kitą dieną jau su kitais keliauninkais vykstame į nuostabų, dar nedaugeliui žinomą Ko Pha Ngan nacionalinį parką ir lendame į didžiules, stalaktitų ir stalagmitų pilnas uolas.
Nuotykiai tęsiasi keliaujant per vakarais švytinčių jonvabalių laukus, pasakiškas beždžionių salas, plaukiant per upes, prie kurių buvo filmuojamas garsusis Holivudo filmas „King Kongas“, bandant savo drąsą laipiojant smailiomis stačių kalniukų viršūnėmis.
Žvelgiu į neapsakomai gražius saulėlydžius, dalyvauju triukšminguose karaokės vakaruose jaunimo hosteliuose ir ilsiuosi egzotiškos gamtos apsuptoje ryto ramumoje. Niekada nesu viena. Apsupta bendraminčių – jaunų žmonių, norinčių pažinti, pasidžiaugti šio pasaulio grožiu. Drąsių sielų žmonių, kurie taip pat paliko namus vieni, atviraširdžių, kurie nori ne tik pažinti naujas vietas, bet ir mokytis iš kelyje sutiktų kolegų.
Man sekasi, nes visi be galo draugiški ir visada turi laisvą vietą ant mopedo. Per 5-ių savaičių kelionę niekaip negalėjau pati išdrįsti sėsti prie vairo ir labai žavėjausi tais, kurie šiuo transportu patys pervažiavo visą šalį.
Susidraugavimas su mopedu ir skrydis nuo jo
Bet ateina diena, kai tenka išdrįsti ir man. Pagaliau keliauju į vietą, kuri buvo išgirta visų iš ten parvykusių nuotykių ieškotojų. Pakelyje susipažįstu su dviem keliaujančiais vaikinais – ispanu Jose ir šveicaru Emanueliu. Mūsų maršrutas tas pats, tad penkias dienas keliausime kartu.
Šios kelionės galutinis tikslas – Ha Giang – viena iš šiauriausių Vietnamo dalių, stulbinanti žmones savo įspūdingais kalnais. Juose įsikūrę kaimai dar nėra paliesti Vakarų kultūros, o išsiraizgę kalnų keliukai jungiasi į vieną gražų ratą, kurį vis labiau pamėgsta nuotykių ieškantys keliautojai. Atvyksti, išsinuomoji mopedą, palieki sunkią kuprinę, užsidedi šalmą, apsaugas ir – pirmyn į pasaką.
Čia prisimenu save, stovinčią mopedų nuomos punkte ir galvojančią apie „mažytę smulkmeną“ – nors turiu vairuotojo pažymėjimą, nemoku važiuoti mopedu ir baiminuosi keliauti kalnų keliais, bijau pati vairuoti.
Yra pasirinkimas – išsinuomoti „raiderį“ – vietinį vairuotoją, kuris gali saugiai apvežti visą ratą, arba leistis būti įkalbintai savo kelionės draugų ir labai įtikinamai kalbančios mopedų nuomotojos, kad reikia pačiai sėsti už vairo. Gi tai paskutinis nuotykis Vietname, negi šitiek nukeliavusi ir įveikusi dabar saugiai sėdėsiu už vairuotojo nugaros!?
Jų argumentai ir mano noras išbandyti kažką ekstremalaus nugalėjo. Kitą minutę jau sėdžiu ant „raudonojo žirgo“ ir drebančiom rankom suspaudusi vairą važiuoju sekdama vieną iš naujųjų draugų – Jose. Už nugaros saugodamas mane važiuoja Emanuelis – trečiasis muškietininkas, užtikrinęs, kad viskas bus gerai. Šypsodamasi ir vydama baimę šalin pagalvoju – jei išgyvensiu šias penkias dienas, nuo šiol visada darysiu tai, ko bijau.
Pilna iššūkių jau pati pirma diena. Po 30 minučių kelio įvažiuojame į visišką rūką, matomumas – 5 metrai. Priekyje važiuojantis Jose sugalvoja taisyklę: jei supypsės vieną kartą, tai reiškia, kad priekyje posūkis, jei du – mašina.
Keliaujame 20-ies kilometrų per valandą greičiu visiškai nieko nematydami ir sušlapę, priekyje nuolat pypsint Jose, laviruodami slidžiame kalnų kelyje su siaubą man keliančiomis, netikėtai iš rūko prieš akis išnyrančiomis ir greitai pralekiančiomis sunkiasvorėmis mašinomis.
Truputį prasigiedrijus riedame jau griečiau, bet vis dar labai atsargiai. Pradeda temti ir norime pasiekti nakvynės namus prieš visišką tamsą. Staiga, mums važiuojant nuo kalno prieš staigų posūkį jaučiu, kaip slysta mano mopedo padangos. Pakrypstu ant šono ir bandau remtis kaire koja, bet tai nepadeda. Kitą sekundę jau guliu vidury kelio su ant manęs užgriuvusiu mopedu, vis dar birbiant jo varikliui.
Prieš akis išnyra sunkvežimis. Laimei, jis spėja sustoti. Prie manęs kaipmat atsiradę draugai „išlaisvina“ iš šios situacijos. Tai buvo švelnus paslydimas. Niekas nesusižeidė, tad praėjus drebuliui vėl sėdu už vairo ir keliaujame toliau. Nusprendžiu, kad nemesiu šios misijos ir tęsiu kelionę – dabar jau žinodama, kaip saugiai leistis pakalnėn ir nė sekundei neatsipalaiduodama.
Pagaliau pasiekiame miestelį, kuriame įsikursime. Staigiai ir netikėtai užklupus tamsai pelkėtais keliukais laviruojame pas vietinius žmones nusipelnytai nakvynei. Atrodo, niekada gyvenime nesu jautusi didesnio palengvėjimo – išgyvenau pirmąją dieną!
Nakvynė vietinėje šeimoje ir laimingasis vanduo
Namų šeimininkas pasitinka mus su išmaniuoju telefonu rankoje. Čia, kaip ir daugelyje Vietnamo vietovių, populiarios nakvynės pas vietinius gyventojus. Šeima pasistato dar vieną pastatą, kad galėtų priimti keliautojus, ir iš to uždirba kažkiek pinigėlių. Telefonas – tai mūsų vertėjas: šiaurės Vietname sudėtinga rasti angliškai gerai kalbančių žmonių. Bet nėra padėties be išeities – su vertimu puikiai susitvarko šis išmanusis renginys.
Šeimininkas mus pakviečia vakarienės. Įėję į naujai pastatytą pastatą pamatome žemą, ilgą maistu nukrautą stalą ir labai žemus suoliukus. Vietname tenka priprasti prie vaiko dydžio baldų, ypač ten, kur serviruojamas maistas.
Mus pasitinka kuklučiai vaikai ir tradiciškai spalvingais karoliukais pasidabinusi namų šeimininkė. Prie vakarienės taip pat prisijungia kitos keliaujančios merginos iš Prancūzijos ir Belgijos. Pagyvėja pokalbiai, skamba juokas, valgome gardų maistą ir kas kelias minutes esami raginami ragauti vadinamojo „happy water“ – laimingojo vandens. Tai namuose gaminta degtinė, kurią žmonės geria valgio metu.
Visiems pasisotinus nieko nelaukiant kambaryje atsiranda didžiulė garso kolonėlė ir prie jos prijungtas mikrofonas – Vietname nesu mačiusi namų be šių prietaisų! Be galo garsiai paleidžiama muzika, aidi lyriškos dainos. Pirmas uždainuoja namų šeimininkas, tada ir jo žmona.
Prisijungiame ir mes – traukiame ispaniškai, prancūziškai, angliškai, lietuviškai ir vietnamietiškai. Kalbos barjeras kaipmat dingsta – juokiamės, šokame ir visi kartu dainuojame dainas, kurių daugelis iš mūsų nesupranta. Per dieną kelyje susikaupusi įtampa išblėsta, juokas ir bendrystė dar kartą primena, kaip nuostabu yra būti tarp žmonių, kurie užaugę visiškai skirtingomis sąlygomis, tačiau supranta, jog tai yra visiškai nesvarbu.
Svarbiausia – dalintis
Svarbiausia – nuoširdus noras dalintis: savo kultūra, šypsenomis, dainomis, šiltais žvilgsniais. Mažame plytiniame namelyje Vietnamo kalnuose susitinka šveicaras, iš pasiturinčios šeimos kilusi belgė, į kitas šalis studijuoti ar užsidirbti vykę ispanas ir lietuvė bei pasaulio nematę, tačiau keliautojams savo duris atvėrę vietiniai vietnamiečiai.
Šį vakarą mus skiriantys kultūriniai skirtumai tampa visiškai nesvarbūs, nes dabar esame prie vieno stalo ir visi juokiamės ta pačia kalba. Tai stebint užlieja šilta banga – jaučiuosi be galo laiminga galėdama visa tai patirti, suprasti, jog visi esame žmonės, tik gimę skirtingose pasaulio vietose ir užaugę kitokiomis sąlygomis.
Šis jausmas išsklaido visas mano baimes ir esu pasiruošusi rytoj vėl sėsti ant savo motorinio žirgo ir su draugais toliau plėsti akiratį bei mokytis neįkainojamų pamokų iš vietinių žmonių.
Ačiū, kad keliavote su manimi.