Naujausios
Užsienio politika yra pagrindinė Prezidentės veikla. Šį kartą kalbą ji ir pradėjo užsienio politika. Kaip niekada.
Pirmos kadencijos pradžioje D. Grybauskaitė paskelbė keičianti politikos kryptį ir pažadėjo su “vargšais” nebendrauti, o didžiausią dėmesį skirti tokioms valstybėms kaip Vokietija, užmirštant, jog vokiečių akimis pati Lietuva yra “vargšė.”
Atrodė, jog Prezidentė atsitraukia nuo Rytų partnerystės ir šone palieka tokias valstybes kaip Ukraina, Moldova ar Gruzija. Ji taip pat pažadėjo “perkrauti” santykius su Rusija. Susitiko su Putinu. Susitikimas, matyt, nieko gero nedavė, nes santykių “perkrovimas” buvo užmirštas. Nieko gero nedavė nei susitikimas su Baltarusijos Prezidentu L. Lukašenka. Astravo elektrinė ir toliau statoma. Tačiau labiausiai nustebino D. Grybauskaitės atsisakymas vykti į Prahą susitikti su JAV Prezidentu Baraku Obama.
Antra D. Grybauskaitės kadencija buvo kitokia. Atrodo, jog šalį valdė du skirtingi prezidentai. Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą iš esmės pasikeitė D. Grybauskaitės retorika Kremliaus atžvilgiu ir ji tapo viena didžiausių V. Putino politikos kritikių.
D. Grybauskaitės antros kadencijos metais taip pat buvo padidintos išlaidos gynybai iki dviejų procentų. Pradžioje ji aiškino, kad tokio įsipareigojimo esą iš viso nėra. Tiesa, buvo ir nesuprantamų žingsnių kaimynų atžvilgių. Sakykim, Grybauskaitė nenuvyko į Latvijos Nepriklausomybės minėjimą. Pagerėjo Lietuvos santykiai su Lenkija, nors šioje srityje sunku atskirti, kur vyriausybių nuopelnai, o kur Prezidentės.
D. Grybauskaitė daug kritikos skyrė valdantiesiems: „Politinis kurtumas, nepagarba žmonių teisėms, demokratijos principų ir teisės viršenybės nepaisymas, iš galios pozicijų primetami sprendimai, noras kontroliuoti žiniasklaidą, teisėsaugą ir visas nepriklausomas institucijas, Konstitucijos nepaisymas, karinga arogancija veda į šalies destrukciją. Kai politika susmulkėja iki primityvaus kritikų persekiojimo, kai politinę kultūrą pakeičia raumenų demonstravimas, kai žmonės ignoruojami, o oponentai šantažuojami, konstruktyvus darbas tampa neįmanomas.“
Nuo pat Valstiečių atėjimo į valdžią prasidėjo nesibaigiantis karas su jais. Bendrai sutarti su Seimu Prezidentei nepavyko. Tai, žinoma, lėmė ir kategoriškai, draudimais grindžiama Valstiečių politika, tačiau ir pati Prezidentė vangiai ieškojo sutarimo su valdančia dauguma. Panašiai sunkiai sekėsi sutarti ir su ankstesne socialdemokratų vyriausybe.
Prezidentės pranešime užkliuvo klaidų analizės nebuvimas bei konkrečios vizijos Lietuvos ateičiai neturėjimas. Viskas ne taip jau gerai, kaip sakė Prezidentė – juk Lietuvoje skurdas vienas didžiausių ES. Šioje situacijoje jokie kiti pasiekimai didelės dalies žmonių beveik nejaudina.
