Naujausios
Nerimai
Akivaizdu, kad pirmiausia – tai COVID-19 kontekstai, susirgimo atvejų gausėjimas, naujų atmainų atsiradimas ir plitimas, nesibaigiančios kalbos, kokia forma bus organizuotas ugdymo procesas. Į mane kreipiasi pedagogai, tėvai, klausiantys, kuo skiriasi ketvirtoko ir penktoko sveikatos rodikliai, kodėl 1–4 klases lankys be kaukių, o nuo 5 klasės būtina dėvėti kaukes?
Nesu sveikatos ekspertas, bet mane lydi pavasario prisiminimai, kai mano vienas anūkas dirbo „nuotoliu“, o anūkė – „kontaktu“, nors abu kartu valgydavo prie vieno stalo vakarienę. Nerimą kelia galimas nurodymas klasėse testuoti imant mėginius nuo patalpos paviršių, stalviršių ir pan. Įsitikinęs, nes tai patyręs darbe savo kailiu, kad tai atneštų didžiulę sumaištį, tuo įsitikinome ir Seime, kai tokių mėginių tyrimai, kėlę nerimą, nepasitvirtindavo. Bet neiti į posėdį, reaguoti į Seimo kanceliarijos darbuotojos nurodymą atlikti tyrimą, izoliuotis vienam Seimo nariui – vienas dalykas, o mokykloje „į nuotolį“ būtų siunčiamos ištisos klasės. O paskui tokių neva ant stalviršių rastų viruso pėdsakų buvimas nepasitvirtina...
Lietuva susiduria su hibridiniu karu politiniu lygmeniu su savo nedraugiškais kaimynais. Tie terminai atkeliauja ir į švietimo erdvę – peršamas hibridinių klasių modelis, kur vaikai ugdymo proceso metu galimai mokysis ir nuotoliniu būdu iš namų, ir kontaktiniu būdu klasėje. Tam nelabai pasirengusi visa Lietuva. Trūksta kompiuterių, kitos IT bazės. Tam, kad tokios pamokos vyktų sklandžiai, o vaikai, net ir prisijungę per nuotolį, galėtų visavertiškai dalyvauti, svarbu, ar tinkamai parinkti technologiniai sprendimai ir įranga. Juk hibridinio mokymo sprendimai įtraukia vaizdo ir garso įrašymo/ transliavimo įrangą, interaktyvius ekranus ir programinę įrangą, skaitmeninio turinio kūrimą.
Mokytojus baugina faktas, kad mokyklos tam nėra pasirengusios, nėra aprūpintos pakankama įranga. Dažnai viename kabinete yra vienas kompiuteris ir tas stacionarus. Kameros nenukreipsi, kaip nori, stinga ir kartais ypač svarbaus akių kontakto su mokiniu. Mokytojas privalo ir turi gebėti matyti visus sėdinčius klasėje ir dalyvaujančius iš namų mokinius. Fiziškai mažai tikėtina, kad visi gaus maksimumą dėmesio. Tikrai sunku pasiekti visų mokinių visavertišką dalyvavimą.
Spręstinas ir finansinis aspektas, nes hibridinei pamokai mokytojui pasiruošti reikia kelis kartus daugiau laiko nei paprastai, o apmokėjimo papildomo niekas nežada (Švietimo, mokslo ir sporto (ŠMS) ministerijos minis lyg ir žada, bet lėšos „nepasiekia“ savivaldybių). Nieko naujo, esame pripratę krauti mokytojui ant pečių viską, bet mąstantys supranta, kad skaitmeninis turinys nėra sukuriamas per pusvalandį. Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) neturi parengusi reikiamų ir pakankamo kiekio išteklių (ypač tiksliesiems mokslams). Yra ir paraštinių problemų.
ŠMS ministrė Jurgita Šiugždinienė pripažino, kad rugpjūtį stringa 11 000 kompiuterių pirkimo procesas, ypač pakenksiantis daugiavaikėms šeimoms, kur dažnai 2–3 vaikai naudojasi vienu kompiuteriu. Baugu pagalvoti, kas laukia, jei toliau būsime drąsuoliai ir pyksimės su Kinija, kuri jau dabar stabdo didžiulius savo prekių pristatymus į Lietuvą. Arba mokėsime trečdaliu daugiau.
Neaiški situacija dėl galimos imigrantų (pabėgėlių) integracijos į Lietuvos švietimo sistemą. Dar prieš pusantro mėnesio apie tai klausiau premjerės, vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, ar rengiamasi integruoti apie 400 tuo metu registruotų vaikų į mūsų mokyklas? Atsakymo neišgirdau, nei aš, nei kolega Aurelijus Veryga, paantrinęs klausimą, paprasčiausiai nebuvome suprasti.
Štai kodėl šiuo metu kalbama tik apie 160 migrantų vaikų integravimą, lietuvių kalbos mokymą tik nuo spalio 1 d. Bet jų skaičius yra daug didesnis (kalbama apie Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtusius su tėvais apie 1000 migrantų vaikų), jis gali augti (Afganistano vertėjų šeimų pavyzdys), bet ar tam rengiasi, rengtos savivaldybės? Juk sunku patikėti, kad migrantų vaikai bus ugdomi tik Rukloje, Pabradėje ar Šalčininkuose. Ar nekris tai kaip perkūnas iš giedro dangaus savivaldybėms?
Ar politinių partijų susitarimas (2021–2030) dėl švietimo virs nacionaliniu?
Tikėkimės, nes (bet) kol kas diskutuoja, tariasi tik politinių partijų atstovai, pasigendama kalbėjimosi su švietimo bendruomene, savivaldybėmis, tėvų, moksleivių organizacijomis, profsąjungomis. Kol to nebus, jis netaps nacionaliniu, nors to politikai labai nori.
Viena vertus, pozityvu, kad politinės partijos vieningai sutaria, ir suvokia, kad švietimas yra kertinis Lietuvos valstybės prioritetas – šalies pažangos ir žmonių gerovės pamatas, kad politikai palaiko pedagogų savivaldą, sutaria, kad reikia suteikti savivaldybėms daugiau savarankiškumo ir atsakomybės.
Ar gali kuri partija, politinė jėga, frakcija, koalicija tam prieštarauti? Ne. Kita vertus, yra nemažai abejonių, kurias teko aptarti su daug patyrusių pedagogų, mokyklų direktoriais.
Manęs neįtikina, atvirkščiai – įžvelgiu galimą diskriminaciją – vienas iš pagrindinių Susitarimo siekių – suvienodinti miesto ir kaimo mokyklų ugdymo kokybę, pamirštant, kad ir dabar mažesnėse, atokesnėse kaimo mokyklose dirba daug puikių pedagogų, savo darbo profesionalų.
Kitas dalykas, kad kaime į mokyklas ateina daugiau socialiai apleistų vaikų, vaikų, augančių daugiavaikėse, socialinę riziką patiriančiose, skurdžiau gyvenančiose šeimose. Ir čia nepadės joks rekomenduojamas iki 2024 metų sukurti bendras kaimui ir miestui vienodai prieinamas bendrojo ugdymo standartas, atsakantis į XXI a. iššūkius. Juk ir dabar visoje Lietuvoje veikia ir dirbama pagal vienodas programas. Svarbu, kaip dirbama, kas dirba, kas ateina į mokyklas, kokia mokyklos socialinė aplinka, koks joje emocinis ir psichologinis kontekstas.
Akivaizdu, kad ŠMSM su(si)vokta, kad „Tūkstantmečio mokyklos“ (TŪM) filosofija abstrakti, neišdiskutuota, pasmerkianti rajonuose uždaryti po 1–2 gimnazijas, galimai diskriminuojanti mokyklas, išeliminuojant toje programoje galimybę dalyvauti gerai dirbančioms mokykloms (jos ir taip puikiai dirba, kam jomis besirūpinti, jos niekur nedings), diskriminuojant jas ir tuos žadamus iš tribūnų 210 milijonų eurų paskirstyti savaip, kartais ne tik kokybei kelti, bet ir statyboms.
Susitarimo projekte TŪM neliko. Ir gerai, nes tai skubos projektas, ne vertybinis, ne visai Valstybei, o labiau miestui orientuotas projektas, kuris visai „pribaigs“ mažąsias mokyklas rajonuose.
Kita vertus, atsitraukiama ir nuo įtraukiojo ugdymo plėtimo. Irgi suprasta, kad tam trūks pasirengusių pedagogų, todėl tik iki 2023 metų pabaigos numatoma pilotinėse bent 5 skirtingo tipo savivaldybėse ir jų mokyklose išbandyti ir įdiegti įtraukiojo ugdymo priemones.
Kita vertus, kaip man teigė viena gimnazijos direktorė, jai „visą laiką nerimą kelia įtraukusis ugdymas... Ar neįgalių vaikų tėvų yra paklausta, ką jie mano apie įtraukųjį ugdymą? Intelekto sutrikimų turintys vaikai jau dabar sėkmingai integruojami (jeigu bus dar daugiau padėjėjų – bus dar lengviau). Tik mokytojo padėjėjo atlyginimas yra minimalus, jų trūksta, tad ir tikėtis galime – minimalių pastangų. Tai viena įtraukiojo ugdymo pusė. Yra ir kita – kur „eilinio“ vaiko teisė į normalias ugdymo sąlygas, kai elgesio ir emocijų sutrikimų turintis vaikas per pamoką iškoneveikia mokytoją, kitus vaikus, smurtauja ir t.t. Čia tik pamąstymas...“
Susitarimo projekte numatoma daug žingsnių, kurie reikalaus didžiulių investicijų, techninės bazės plėtros. Štai iki 2027 metų galvojama įgyvendinti integruotą visuotinio informacinių ir komunikacinių technologijų (IKT) raštingumo programą, skirtą kiekvienam Lietuvoje besimokančiam ir studijuojančiam.
IKT bus siekiama įdiegti ir į ikimokyklinio ugdymo programas. Ar ne per anksti? Ar tariamasi su sveikatos, higienos specialistais, gydytojais, tėvais, ar nepakenks tai vaikų sveikatai? Pagaliau ar tam bus sukurtos tinkamos edukacinės aplinkos, ar pakaks finansinių injekcijų naujoms kompiuterių darbo vietoms aprūpinti? Juk ir dabar jų trūksta.
Mokyklų vadovai, pedagogai pasigenda ir laukia platesnių diskusijų dėl vadovų lyderystės, kuri, pasak prof. G. Mažeikio, gali būti ir negatyvus „toksiškas“ reiškinys, atspindintis autokratystės, įvairių mobingo formų, narciziškumo, Napoleono komplekso apraiškas ir t. t. Ar nebūtų tikslinga tai aptarti Susitarime, kaip ir nesibaigiančias užsitęsusias problemas dėl vadovų atestacijos? Juk ir dabar Lietuvoje trūksta per 300 mokyklų vadovų, kurie prigąsdinti įvairiausių tariamų ar tikrų baimių, baigę kadencijas, vengia vykti į Vilnių atestuotis...
Ne pirmą kartą kalbu, kad pats laikas pradėti kalbėti ir realizuoti siekį, kad koreliuotų brandos egzamino ir mokslo metų rezultatai, jie būtų sumuojami. Toks siekinys mažintų atsitiktinumo galimybę, skatintų motyvaciją. Tam pritaria dauguma pedagogų, vadovų. Dabar metinis moksleivio pažymys visai nuvertinamas, o 12 metų įdirbis, pastangos tampa, kaip teigia viena Šiaulių mokyklos direktorė, „vienos dienos loterija“. O juk moksleivis kartais į svarbiausią egzaminą, lemsiantį jo perspektyvas įstoti į universitetą, ateina palaidojęs močiutę, senelį, sirgęs, susipykęs su pirmąja meile ar patyręs kokį netikėtą kitą gyvenimo stresą. Jei būtų pritarta tokiems siūlymams, pagaliau neliktų galimybės moksleiviui pakliūti į egzaminų rengėjų, dažnai tolokų nuo mokyklos, „pinkles“. Būtų solidu, jei moksleivio ateitį lemtų kaupiamasis galutinis pažymys iš viso mokyklos gyvenimo darbo ir egzamino.
Susitarime rašoma apie mokyklą, aukštąjį mokslą, bet pasigendama argumentų kalbos apie profesinį rengimą. Galvoju, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl net Prekybos, pramonės, amatų rūmų atstovai, verslininkasi, pramonininkai kartais nelabai skiria, kuo skiriasi studijos kolegijose, profesinės mokyklose ir universitete. Tokie verslui atstovaujantys žmonės siekia „greito maisto“, kad į darbo rinką ateitų žmonės šiandien ir dabar.
Mano nuomone, buvo perlenkta su priešpensinio amžiaus mokytojų finansiniu skatinimu pasitraukti ankstėliau į pensiją. Pedagogų katastrofiškai trūksta, trūks jų ir ateityje. Štai Šiauliuose, kur visada buvo ir yra rengiami pedagogai, šių metų rugpjūčio duomenimis, iš 2000 pedagogų 18,5 proc. jų yra 55–59 metų, o priešpensinio amžiaus – 60–64 metų – jų dirba 15 proc.? Kas bus rytoj? ŠMSM duomenimis, šią vasarą visoje Lietuvoje nuvarginti nuotolinio darbo krūvio 1600 pedagogų informavo paliekantys darbą. Štai kodėl ir kreipiuosi į gerbiamus vyresniojo amžiaus patyrusius mokytojus: „Padirbėkite. Neskubėkite. Jūs reikalingi dirbantys Lietuvos švietimo bendruomenei“.
Mieli Mokytojai, rytoj, Mokslo ir žinių dienos proga, Jūs girdėsite daug skambių, gražių žodžių, būsite lyginami su skulptoriais (J. Mikelinskas), sodininkais, bus kalbama apie kilnią Jūsų misiją, apie tai, kad Jūs atiduodate save ir gyvenate jaunutėse vaikų sielose (Maironis) ir panašiai. Jūs to verti. Bet Jūsų darbas labai atsakingas, nes, pasak Justino Marcinkevičiaus, „Bet kokia pažanga, bet koks idealas prasideda Tavyje ir niekada nesibaigia Tavimi...“ Jis baigsis Jūsų mokinių gyvenimuose. Tad mokykitės ir mokykite kitus. Su Rugsėjo 1-ąja, mūsų šiandienos ir ateities Lietuvos šviesuomene.
