Naujausios
Neskirstykime mokyklų į geras ir blogas
– Koks Jūsų požiūris į reitingus? Ar Šiauliams reikia pergyventi, kad tik keturios miesto gimnazijos yra tarp keturiasdešimt geriausiųjų šalies gimnazijų, o visos kitos už pirmojo šimtuko ribų? Ar vieta reitinge atspindi realią situaciją, vaikų gebėjimus ir pasiekimus, mokytojų pastangas, mokyklos padėtį miesto ir šalies švietimo lauke?
– Negaliu paneigti duomenų, pagal kuriuos sudaromi mokyklų reitingai. Manyčiau, kad jie galėtų būti sudaromi ir toliau. Bet prieštarauju, kad pagal šiuos skaičius ir mokyklos vietą reitinge, mokyklos būtų skirstomos į geras ir blogas. Dėl vietos reitinge tikrai nereikia pergyventi. Blogai, kad yra įdiegta tokia komercinė nuostata garbinti tuos, kurie yra reitingų viršuje, ir smerkti tuos, kurie apačioje.
Kiekviena mokykla turėtų būti analizuojama ir vertinama individualiai, atsižvelgiant į mokyklos situaciją, jos geografinę, socialinę padėtį, mokyklos ir miesto dydį.
Esminis dalykas – iš kokios šeimos ir kokie mokiniai ateina į mokyklą, kokie pedagogai ten dirba ir iš viso, ar mokykla gali turėti būtinus mokytojus. Ir net savivaldybė čia nieko negali padėti, kol Lietuvoje tuo nesirūpinama. Ar jaunimo mokykla, mažo miestelio mokykla, sunkios socialinės padėties bendruomenių mokyklos turi ir gali konkuruoti su gimnazijomis, kurios tokių problemų turi mažiau? Taigi, galimybės nevienodos.
Gerai žinome, kad yra mažiausiai dvi Lietuvos, todėl ir švietimo galimybės yra labai skirtingos. Ir negalima lyginti mokyklų to neįvertinus. Todėl žemesnio reitingo mokyklose gali būti aukšto lygio pedagogika, kai yra rodomas dėmesys kitokiam mokiniui, sutelkiama pagalba jam, siekiant, kad ir nedidelės pažangos. Taigi, viskas yra individualu. O pedagogika turi atsakyti į klausimą: kodėl mokinys mokosi ir elgiasi būtent taip.
– Žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas sako, jog, kai panagrinėjo, ką abiturientai daro baigę gimnazijas, tai pamatė tarp gimnazijų dar didesnius skirtumus, nei pagal brandos egzaminų rezultatus. Jo žodžiais, ne gimnazijos tikslas rengti vaikus profesinei mokyklai ar užimtumo tarnybai. Ką apie tai manote? Koks yra gimnazijos tikslas?
– Manyčiau, kad reikėtų grįžti prie mąstymo, kad gimnazijose turėtų mokytis motyvuoti mokiniai, o gimnazijos ruoštų aukštajai mokyklai. Taip buvo mąstoma gimnazijų atsikūrimo pradžioje. 30 metų kalbame apie tai, kad turi būti platesnis pasirinkimas ugdymo įstaigų, kurios suteikia profesiją, sudaro įvairias galimybes tolesniam mokymuisi ir darbui. Tokia sistema seniai veikia Danijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Bet mes vis dar nesugebame pasimokyti iš kitų.
– Ką manote apie svarstymus, jog po 10 klasės reikėtų įvesti 5–6 balų pasiekimų įvertinimo slenkstį, kurio neperžengęs nepateksi į 10–11 klases. Gal nebūtinas nė visuotinis vidurinis išsilavinimas?
– Gerai išdiskutavus, manau, būtų galima priimti tokius sprendimus dėl tam tikro slenksčio į gimnaziją. Visuotinis vidurinis išsilavinimas labai svarbus, tačiau jį galima įgyti ir kartu su profesija. Nereikia pamiršti ir mokymosi visą gyvenimą poreikio, ypač šiandien. Tačiau turi būti išplėtotos galimybės pasirinkti ir tęsti mokymąsi įvairiomis formomis. Tuomet nereikės brukti vienodo vidurinio mokymo tiems, kuriems tas nerūpi. Ir nereikės po gimnazijos eiti į profesinę mokyklą. Ir bedarbių būtų mažiau. Šiuo metu net po aukštosios mokyklos dalis absolventų eina į profesinę mokyklą.
– Ar sėkmė brandos egzamine lemia sėkmę gyvenime?
– Gimnazijoje didysis tikslas yra egzaminas. Egzaminai svarbūs, bet ne patys svarbiausi. Nereikėtų pamiršti, jog auginame žmogų, ruošiame jį gyvenimui, kuriame bus dar daug egzaminų. Iš patirties žinau daug pavyzdžių, kai tie, kuriems nepasisekė per egzaminus, rado savo kelią ir sėkmę. Ne pažymiai žmogų puošia. Būna, kad ir geriausiai besimokantis, nebūna geriausiai gyvenimui pasiruošęs.
Esame kalbų šalis, bet ne veiksmo
– Ar ugdymo kokybę gelbės Tūkstantmečio mokyklos programa, ar tai eilinė reforma pinigams „įsisavinti“? Būtų Jūsų valia, ką siūlytumėte daryti pirmiausia?
– Tūkstantmečio mokyklų programa (panašiai, kaip ir Kokybės krepšelio programa, kurioje esame dalyvavę ir pasinaudoję produktyviai) padės toms mokykloms pasistūmėti į priekį. Ir ugdymo kokybė turėtų jose pagerėti. Ypač kai lėšos yra skiriamos ne vien techninėms priemonėms ir ugdymo aplinkoms, bet svarbiausia – pedagogų kvalifikacijai (aišku, jeigu tų mokytojų dar bus likę), ir tiesiogiai mokiniams – jiems padėti, konsultacijoms ir kitiems poreikiams. Bet tai nepakeis ugdymo kokybės sistemiškai, o to būtinai reikia Lietuvai ir jos ateičiai.
Mums pirmiausia reikia patiems mokytis. Mokytis iš kaimynų estų, suomių, gal ir latvių. Sukurti gerą planą bent 10 metų į priekį. Švietimo sistema labai inertiška. Suomiai pasiekė savo tikslą per kelis dešimtmečius. Jie skyrė dėmesį kiekvienai mokyklai, o svarbiausia – mokytojui. Valstybė turi garantuoti, kad mokytojų netrūks ir jie bus tinkamai paruošti. Manau, kad pas mus to padaryti kol kas neįmanoma, nes Lietuva yra kalbų, bet ne veiksmo šalis, kuri įvardintų ir spręstų esmines problemas.
– Šiandien kalbame ne tik apie tai, jog greitai neturėsime kas vaikus moko, bet ir apie didelį mokyklų vadovų stygių. Kodėl taip atsitiko? 33 metus vadovavote mokyklai, kokia yra vadovo duona? Jeigu reikėtų atsukti laiką atgal, ar rinktumėtės mokyklos vadovo kelią?
– Jeigu šiandien labai trūksta mokytojų, tai trūksta ir vadovų. Aš manau, kad vadovas pirmiausia yra pedagogas. Vadovų trūkumą nulėmė ne viena priežastis – pirmiausia požiūris į mokytoją, vadovą, švietimą. Įvestos kadencijos irgi nepadidino noro dirbti vadovu. Argi neužteko vadovų atestacijų, vertinimo? Menkas atlyginimas, palyginus su atsakomybe, ypač pradėjusiems dirbti vadovams. Didelė biurokratija. Daug nereikalingo beprasmio darbo.
O džiugina pedagoginė prasmė – darbas su jaunimu, džiaugsmas, jeigu gali padėti jaunam žmogui surasti save, pasirinkti savo kelią. Džiugina sugrįžtantys į mokyklą jau studijuojantys ar dirbantys buvę mokiniai. Dėl to turbūt rinkčiausi tą patį savo kelią.
Vilnius Šiauliais nepasirūpins – patys turime rūpintis
– Šiauliai pagal švietimą iš 10 vietos pakilo į penktą vietą tarp 60 savivaldybių? Kaip šitą reitingą vertintumėte?
– Džiaugiuosi, kad miesto švietimo rodikliai kyla, bet problemos niekur nedingo. Mes įpratę problemas slėpti. Būtina diskutuoti, įvardinti problemas, priimti sprendimus ir kurti realius veiklos planus, nuolat gerinti švietimą. Atsisakyti abejotinų dalykų ir nepamesti esmės. Aplinka keičiasi labai greitai. O stipri švietimo sistema garantuoja valstybės ateitį. Ir, žinoma, būtina mokytis mums patiems, ‘‘vogti‘‘ idėjas iš kaimynų, analizuoti kitų sėkmės istorijas.
– Dailininkas ir pedagogas Arūnas Vasiliauskas interviu „Šiaulių kraštui“ yra sakęs, jog Šiauliai virsta miesteliu. Ar sutinkate su tokiu vertinimu? Ar miestas turi perspektyvą, nuo ko ji priklauso? Ko pasigendate Šiauliuose, o dėl ko miestą vertinate?
– Iš esmės sutinku su gerbiamu Arūnu Vasiliausku. Paskutiniu metu Šiauliai daug praranda. Universitetas didžiausias praradimas. Nyksta kai kurios institucijos, išsikelia į kaimyninius miestus. Svarbiausia prarandame žmones, specialistus, jaunimą.
Kai kurie dalykai neišvengiami – Lietuva traukiasi. Bet blogiausia, kad to jau nebelaikome problema. Lyg taip ir turi būti. Bet juk negalima su tuo susitaikyti. Praradome daug intelektualų, kūrybos žmonių. Atrodo turime puikių meno kolektyvų, renginių, tačiau pasigendu visumos, aukštesnės kultūros, meno. Ypač bendrosios žmonių kultūros. Vilnius tuo nepasirūpins. Ir apskritai Vilnius ir Lietuva yra atsiskyrę.
Šiauliuose paskutiniu metu padaryta daug ir didelių darbų. Miestas keičiasi. Tačiau dažnai žudo detalės. O juk psichologai sako – smulkmenų nebūna. Kaip suprasti bulvare prie Dailės galerijos medį, apkarstytą senais sportbačiais? Tai meno kūrinys? Arba geležinę lapę, sudarkusią ežero peizažą. Neįsivaizduoju tokių dalykų Telšiuose. Aš ne prieš lapę. Tiesiog ją reikia paleisti į mišką – iškelti į kitą ežero pusę. Būtų puiki vieta. Kas norės, ją pamatys ir nueis. Dar ir pasimankštins.
Judėjimo stoka mus žudo. Apie judėjimą... Įdomu, kas projektavo naują aikštelę prie Talkšos ežero? Ten nėra nė vieno normalaus treniruoklio, krepšinio ar tinklinio aikštelės nei mažiems, nei suaugusiems. Toks jausmas, kad suvežta dalis gamyklinių atliekų. Pataupyti gal buvo galima kitur, bet ne kokybiškos infrastruktūros sąskaita prie mūsų miesto stebuklo – ežero beveik pačiame miesto centre.
Gerų pavyzdžių yra Kuršėnuose prie Ventos tilto, Šaukėnuose prie tvenkinio. Jau nekalbant apie Telšius, prie Masčio ežero – Europos lygis. Problema – ir valdininkų, ir kitų miesto piliečių šeimininkiško požiūrio stygius. Juk vienas meras negali visko apžiūrėti ir sutvarkyti.
Tegul atsakingi žmonės 50 metrų spinduliu apeina „Šiaulių“ viešbutį ir pasižiūri, kas ten dedasi. Keli metai niekas nesutvarko prie viešbučio sankryžų suplėšytų stendų, tvoros, kitų griuvenų. Ir saviems, ir svečiams tai bado akis. Šeimininkais turime būti visi.
Dar kiekvienas šiaulietis turi būti ir pedagogu, ir kultūros žmogumi. Prezidentas Antanas Smetona tai vadino pedagogiškai sąmoninga visuomene. Ir tik KARTU mokykla, šeima ir visuomenė galime keisti ir švietimą, ir savo miestą. Taigi, gyvenu su viltimi, kad taip ir bus. Šiauliai – tai mano miestas ir nenorėčiau gyventi kitur.
