Naujausios
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Lietuva pasiryžo paskelbti Nepriklausomybės deklaraciją, iškilo sudėtinga tarptautinio pripažinimo ir įsitvirtinimo naujai besiformuojančioje pasaulio tvarkoje problema. Lietuva kreipėsi į žymų amerikiečių specialistą Edwardą Bernays, prašydama suorganizuoti galingą viešųjų ryšių kampaniją, kurios tikslas – populiarinti Lietuvą pasaulyje. Nežinau kiek pinigų besikuriančiai valstybei kainavo ši viešųjų ryšių kampanija. Spėju, tikrai nemažai, bet tikslas – populiarinti Lietuvos vardą pasaulyje – buvo pasiektas.
Atkūrus Nepriklausomybę po sovietinės okupacijos taip pat ne kartą buvo samdomos įtakingos viešųjų ryšių agentūros, kurios kūrė Lietuvos pristatymo pasauliui strategiją. Jos tikslas buvo kurti valstybės įvaizdį pritraukiant investicijas ir didinant turistų skaičių. Man asmeniškai labiausia į atmintį įsirėžė kampanija, kurios šūkis buvo „Lietuva – drąsi valstybė“.
Tiesą sakant, skeptiškai reagavau į tokias investicijas, nes kampanijos man atrodė dirbtinės ir nepasiekė tikslo. Vien jau dėl to, kad mūsų valstybės užsienio politika atrodė labai nesavarankiška, reaktyvi, paprasčiausiai kartodavome tai, ką sakė „didžiosios“ valstybės.
Pažvelkime kaip yra šiandien. Dar niekada apie Lietuvą ir tai, kas vyksta mūsų valstybėje, tiek daug nebuvo kalbama įtakingiausiose žiniasklaidos priemonėse. Žymiausi žurnalistai kalbina mūsų valstybės vadovus. Visas šis viešumas nėra tik tuščias pasipuikavimas, tai itin svarbi investicija į Lietuvos ateitį.
Puikiai suprantu, kad sprendimas steigti Lietuvoje Taivano atstovybę buvo rizikingas. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad Lietuvai jis duoda dividendų. Taip, mes patyrėme stiprų ekonominį Kinijos spaudimą ir sutrūkinėjo turėti prekybos ryšiai su šia gigantiška valstybe. Tačiau šiandien praktiškai visos Vakarų valstybės stengiasi atsisakyti šių nestabilių ryšių, nes suprato, kad prekyba su autoritariniais režimais nėra tvari. Tai, kad buvome pirmeiviai, turi svarbių privalumų. Taivane Lietuva yra vertinama kaip vienas svarbiausių partnerių. Jau sutarta dėl itin reikšmingų investicijų į modernių technologijų gamybą Lietuvoje. Stipraus palaikymo sulaukėme iš JAV, kurios administracija Lietuvą paskelbė vienu patikimiausių partnerių. Labai svarbu, kad solidariai mus parėmė ir kitos ES valstybės.
Suprantu – jei nebūtų tokios ES reakcijos ir būtume likę vieni, jei JAV ir Kinijos santykiai būtų pasisukę glaudesnio bendradarbiavimo kryptimi – būtume atsidūrę pavojingoje situacijoje. Rizikavome ir laimėjome. Kaip ir tada, kai Lietuva nusprendė įsigyti suskystintų dujų terminalą ir jį įkurdino Klaipėdos uoste. Šiandien šio sprendimo pavydi praktiškai visos Vakarų valstybės, nors, kai jis buvo priimtas, supratome, kad tai apsidraudimas, kainuosiantis mums papildomas išlaidas. Žinojome ir tai, kad visa tai atsipirks, jei santykiai su Rusija nebus sklandūs.
Įspūdinga pilietine akcija tapo aukų Bayraktaro bepiločiui rinkimo vajus. Per labai trumpą laiką surinkta beveik šeši milijonai eurų. Tokios sėkmės nesitikėjo net ir akcijos iniciatoriai. Tiesa, būta ir kritikų, kurie sakė, kad turėtume labiau rūpintis Lietuvos gyventojais, o ne karu Ukrainoje. Iš tiesų, problemų netrūksta ir Lietuvoje. Tačiau suvokime kelis dalykus.
Pirma, investuoti į Ukrainą šiandien labai prasminga, nes geriau preventyvios investicijos, nei karo veiksmai Lietuvos teritorijoje.
Antra, Bayraktaro akcija nuveikė daugiau, nei visos reklamos agentūros kartu sudėjus. Apie Lietuvą visame pasaulyje rašoma kaip drąsią, veržlią ir veiklą valstybę, kur piliečiai sugeba įgyvendinti ambicingus tikslus. Nepamenu, kada anksčiau Vakarų žiniasklaida su tokiu pavydu rašė apie Lietuvą. Turkijos reakcija buvo įspūdinga, bet pakankamai pragmatiška. Jie padovanojo mums Bayraktarą, nepaėmė už jį pinigų. Kodėl? Nes jie suprato, kad mūsų akcija yra pati geriausia reklama Bayraktarui, o dovanojimo veiksmas itin svarbus, galvojant apie Turkijos įvaizdį Vakarų pasaulyje.
Šiandien Ukrainoje lietuviai traktuojami kaip broliai. Taivane yra tikras Lietuvos bumas. Vakarų pasaulyje jau niekam nekyla mintis, kad esą Lietuva yra maža, nereikšminga valstybė. Mus tikrai labai vertina ir tas pripažinimas būtinai peraugs ir į ekonominę naudą. Mums patiems labai svarbu suprasti, kad veiksminga užsienio politika nėra žongliravimas deklaracijomis. Tai labai svarbi sritis, lemianti kokį vaidmenį Lietuva atliks naujoje pasaulio tvarkoje. Akivaizdu, kad po karo Ukrainoje Lietuvos, kaip ir visos Rytų ir Šiaurės Europos, vaidmuo išaugs. Svarbu, kad mes suvoktume – nesame vien statistai, o užsienio politika lemia ir tai, kaip mes gyvensime rytoj, ar priartėsime prie gerovės valstybės.