Naujausios
Kadangi laimėjus Sąjūdžiui, buvo nemažai bandymų pagražinti ar net iškraipyti nemažai kovos dėl Nepriklausomybės atgavimo epizodų, tai atskleidžiančios knygos platinimui bandyta visaip kliudyti, jos neleista plačiau pristatyti Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, vykusioje š. m. kovą. Pagrindinis knygos pristatymas vyko Lietuvos mokslų akademijoje, kiti pristatymai buvo surengti beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Tikiuosi, kad knyga, kurios per trumpą laiką jau išplatinta per 10 000 egzempliorių, artimiausiu metu pasieks ir JAV.
Arvydo Juozaičio knygos pasirodymas yra vienas reikšmingiausių pastarųjų metų indėlių į Lietuvos nepriklausomybės istoriografiją. Šis veikalas kartu yra ir asmeniniai memuarai, ir politinė kronika, ir filosofinė meditacija, ir polemika – žanrų rėmus griaunantis tekstas, kurio pati forma atspindi autoriaus įsitikinimą, jog 1988–1991 m. įvykių neįmanoma adekvačiai užfiksuoti vien tik konvencionalios akademinės istorijos priemonėmis. Juozaitis – filosofas, visuomenės intelektualas, pirmojo LPS leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius, masinių mitingų, kulminaciją pasiekusių 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atstatymo aktu, organizatorius. Jo knyga sudaryta iš 15 skyrių, vadinamų vigilijomis, apimančių Lietuvos istoriją nuo ilgos sovietinės okupacijos iki LPS įkūrimo 1988 m., jo Steigiamojo suvažiavimo 1988 m. spalį ir apibendrinimo.
Sąjūdis tapo visuotiniu Lietuvos valstybės nepriklausomybės atgavimo siekiu 1988 m. liepos 9 d. Vilniaus Vingio parko mitinge.
Kontekstas
A. Juozaitis teigia, kad būtina skirtis tarp Atgimimo ir Sąjūdžio, kurią didelė dalis esamos literatūros ignoravo: Atgimimas žymi platesnį, decentralizuotą kultūrinį ir intelektualinį atgimimą, kuris kaupėsi bent jau nuo septintojo dešimtmečio vidurio – šaknijosi filosofų būreliuose, literatūros žurnaluose („Kultūros barai“, „Problemos“), disidentų tinkluose, religiniame pasipriešinime, dokumentuotame „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ bei individualiuose kultūrinio išsaugojimo aktuose. Sąjūdis, priešingai, buvo organizuotas politinis judėjimas, kuris šią sukauptą energiją nukreipė ir sutelkė į nacionalinio suvereniteto programą.
Sąjūdis pristatomas kaip spontaniškas tautinio jausmo išsiveržimas, o kartu parodoma jo intelektualinė priešistorė, apgalvotos organizacinės pastangos ir veikė jai. Tai įtraukia knygą į dialogą su Alfonso Eidinto, Vytauto Žalio, Sauliaus Sužiedėlio, Česlovo Laurinavičiaus ir Vlado Sirutavičiaus objektyvistiniais tyrimais.
Juozaitis remiasi dalyvaujamąja istoriografija: asmeniniais dienoraščiais, pirminiais dokumentais, dešimčių įvardytų dalyvių liudijimais, gausiai naudojasi publikuotais Romualdo Ozolo dienoraščiais (2007). Dažnai cituodamas kitus autorius, Juozaitis ginčija jų interpretaciją kaip nepakankamą įvertinti įvykiams, kuriuos pirmiausia apibrėžė kolektyvinė valia, moralinė drąsa ir laisvės energija tautos, atgaunančios savo identitetą.
Intelektualinė priešistorė ir 1987- ieji
Vienas vertingiausių knygos indėlių į istorinį supratimą yra detalus LPS intelektinės ir kultūrinės priešistorės rekonstravimas: nesupratus sovietinių ideologinių struktūrų, nacionalinio identiteto kultūrinio slopinimo, 1988-ųjų metų įvykiai neatrodo suprantami.
Juozaitis, pasitelkdamas gausius liudininkų parodymus, savo dienoraščio įrašus, ,,Reuters“, ,,The New York Times“ ir ,,Los Angeles Times“ pranešimus, brėžia intelektinės genealogijos liniją nuo filosofijos seminaro, nuslopinto po 1968 m. Prahos pavasario, per disidentinį judėjimą ir Bažnyčios kroniką, per Romo Kalantos susideginimą 1972 m. bei po to sekusius protestus, iki Lietuvos kultūros fondo įkūrimo 1987 m. pavasarį ir, galiausiai, 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, skirto Molotovo-Ribbentropo pakto metinėms paminėti.
Sąjūdžio gimimas ir raida
Skyriai, skirti LPS kūrimosi laikotarpiui, apima kritines savaites tarp 1988 m. birželio 3 d. ir birželio 24 d., detalizuoja svarstymų, nesutarimų ir improvizacijų, suformavusių organizaciją, aprašymą. Juozaitis pasakoja apie sesijas Mokslų akademijoje, savo „Balandžio tezių“ (kurias jis laiko neįvertintu pamatiniu judėjimo dokumentu) rengimą, augančią įtampą tarp Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, iš vienos pusės, Lietuvos komunistų partijos (LKP) aparato ir Maskvos emisaro N. Mitkino – iš kitos.
Juozaitis pateikia naujų faktų apie tai, kaip tuometinis LKP sekretorius Algirdas Brazauskas buvo pasirinktas partijos atstovu lydėti Sąjūdžio delegatus į birželio 28 d. mitingą ir kaip šis sprendimas netikėtai davė startą jo tolesniam politiniam kilimui.
Ypatingo dėmesio nusipelno skyrius apie „Sąjūdžio žinias“. Juozaitis buvo vienas iš nedidelės grupės žmonių, nuo pat pirmojo numerio leidusių šį biuletenį, skirtą LPS Iniciatyvinės grupės veiklai nušviesti.
Biuletenis greitai tapo visos Lietuvos dėmesio centru, pusiau slaptai platinamu „laisvės flagmanu“ – gyvybiškai svarbiu informaciniu kanalu medijų aplinkoje, kurią vis dar valdė sovietinės struktūros.
Juozaitis savo knygoje dokumentuoja (Dvyliktas skyrius), kaip Kaune susiformavo savita organizacinė kultūra, paveikta miesto, kaip tarpukario Lietuvos laikinosios sostinės istorijos bei jo konservatyvesnės, katalikiškos – tautiškos intelektualinės tradicijos.
Aprašyta įtampa tarp LPS Iniciatyvinės grupės Vilniuje lyderystės ir LPS Kauno skyriaus reikalavimo laikytis bekompromisio nepriklausomybės siekio, suteikia svarbių regioninių ir politinių niuansų atsiminimams, kurie pernelyg dažnai LPS traktuoja kaip monolitinį darinį.
Ne mažiau įdomus yra skyrius „Vado kultas, arba kam reikia lyderio“. Čia Juozaitis tiesiogiai nagrinėja Vytauto Landsbergio, kaip dominuojančios LPS ir vėliau nepriklausomos Lietuvos figūros, iškilimą. Autoriaus vertinimas yra atviras ir kiek kontraversiškas: jis pripažįsta neginčijamus V. Landsbergio politinius gebėjimus bei simbolinę svarbą, tačiau kartu fiksuoja procesus, kurie liudijo, kad kolektyvinis, pliuralistinis judėjimo sprendimų priėmimas palaipsniui įgavo asmeniškesnį vadovavimo stilių.
Tai viena jautriausių politine prasme knygos vietų, ir Juozaitis puikiai supranta, kad rašo apie asmenybę, kurios reputacija Lietuvoje artėja prie ikoniškosios. Tačiau jo analizė yra atsargi ir pagrįsta, kelianti pagrįstus klausimus apie charizmatiškos lyderystės ir demokratinio judėjimo politikos santykį, kurie aktualūs ir toli už Lietuvos ribų.
Baigiamasis skyrius „Po trisdešimt penkerių metų“, parašytas iš 2025-ųjų perspektyvos, yra vienas filosofiškai ambicingiausių: Juozaitis įvertina, ką LPS pasiekė, ko nepavyko įgyvendinti ir ką 1988–1991 m. patirtis reiškia šiuolaikinei Lietuvai. Jo pagrindinė metafora – kad Sąjūdžio užduotis buvo „perpilti tautos energiją iš nelaisvės indo į laisvos valstybės indą“ – čia pasikartoja su elegiška jėga. Jis su tam tikru kartėliu klausia, kiek tos energijos išliko naujos valstybės institucinėse bei moralinėse struktūrose, o kiek jos buvo „išlaistyta“ per politinį oportunizmą, frakcijų konfliktus ir korozijos kupiną posovietinės transformacijos poveikį. Šis retrospektyvus vertinimas neabejotinai sukels plačias diskusijas tarp Lietuvos intelektualų.
Vertinimas ir reikšmė
Juozaičio teiginys, kad tik tas, kuris išgyveno šiuos įvykius su aistra tiesai, gali parašyti jų tikrąją istoriją, yra svarbi liudytojo privilegija pasipriešinimo judėjimų istoriografijoje. Kartu tekstas pastebimai palankesnis asmenybėms, kurių politinė trajektorija sutapo su jo paties, ir kritiškesnis tiems, su kuriais jis konfliktavo.
Romualdo Ozolo charakteristika yra ypač ambivalentiška: Juozaitis remiasi jo dienoraščiais kaip pirminiu šaltiniu, tačiau kartu specifinius įrašus aštriai kritikuoja. Kazimieros Prunskienės, vėliau tapusios pirmąja nepriklausomos Lietuvos premjere, traktavimas yra panašiai kompleksiškas. Šios įtampos atspindi tuos nesutarimus LPS viduje, kurie formavo jo politinį charakterį.
Skyrius apie „Roko maršą“ yra vienas kultūriškai inovatyviausių knygos indėlių. Juozaitis 1988 m. visos šalies roko koncertų turą traktuoja ne tik kaip pramogą, bet kaip politinės mobilizacijos įrankį, analizuodamas būdus, kuriais konkrečios grupės – įskaitant Šiaulių „BIX“ ir Nerijaus Pečiūros Vilniaus pankai „Už Tėvynę“ – naudojo muzikinę kalbą artikuliuoti kartų protestą, peržengusį konvencinio politinio diskurso ribas. Tai santykinai mažai išplėtota sritis Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimų istoriografijoje, ir Juozaičio traktuotė atveria produktyvius kelius būsimiems kultūros istorijos tyrimams.
Galiausiai knygos diskusija apie 1988 m. spalio mėn. LPS Steigiamąjį suvažiavimą yra vienas vertingiausių aprašymų: Juozaitis buvo tiesiogiai atsakingas už suvažiavimo organizacinę logistiką. Jo pasakojimas apie tai, kaip buvo valdomas tas „verdantis katilas“ – konkuruojantis spaudimas iš skirtingų regioninių delegacijų, emocinis tiesioginės televizijos transliacijos intensyvumas, improvizuoti sprendimai, kas ir kada kalbės – itin aktualus. Jo aprašymas, kaip V. Landsbergis suplanavo savo pasirodymą suvažiavimo scenoje dar prieš oficialų atidarymą ir kaip ši pozicija prisidėjo prie jo iškilimo kaip pagrindinės judėjimo viešosios figūros, yra iškalbinga detalė, kurią galėjo pateikti tik dalyvis.
Knyga yra būtinas, nors ir netradicinis, indėlis į Lietuvos nepriklausomybės istoriografiją. Ji suteikia nenutrūkstamą, akivaizdų pasakojimą apie tai, koks buvo jos atgavimo jausmas iš vidaus – kaip spaudžiant laikui buvo priimami sprendimai, kaip kristalizavosi lyderystė, kaip sugyveno baimė ir pakilimas, ir kaip suverenitetą atgauti pasiryžusios tautos „laisvės energija“ virto politiniu veiksmu.
Mokslininkams, tyrinėjantiems Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimus, lyginamąją socialinių judėjimų istoriją, sovietinę tautybių politiką ar mažųjų tautų nacionalizmo intelektualinę istoriją, ši knyga bus vertinga ir provokuojanti.
Nekelia abejonių A. Juozaičio užmojo rimtumas ir moralinis svoris. Rašytas praėjus trisdešimt penkeriems metams po aprašomų įvykių, leidinys vienu metu yra ir istorinis dokumentas, ir įtraukiosios politinės atminties kūrinys, ir liudijimas apie vieną reikšmingiausių Tautos pasiekimų moderniojoje Lietuvos istorijoje. Kaip toks, jis nusipelno ne tik Baltijos regiono specialistų, bet ir visų skaitytojų, besidominčių, kaip tautos atgauna laisvę, dėmesio.
––
Straipsnio autoriui leidus perspausdinta iš laikraščio „Draugas“ (JAV)
––
Antanas Buračas – LPS Iniciatyvinės grupės, LPS I ir II Seimo Tarybų narys, ekonomistas, Lietuvos mokslų akademijos akademikas.