Naujausios
Grįžęs palikimas
Elenos ir Stanislovo Adomaičių paveikslų galerija įsikūrusi Akmenėje, Viekšnių gatvėje. Dailaus raudonų plytų statinio su bokšteliu antrame aukšte pristatomi E. Adomaitienės paveikslai, o kitame name galima pamatyti ne tik garsios primityvistės darbų, čia su savo dirbtuvėmis ir darbais įsikūręs ir S. Adomaitis.
„Mano mama – liaudies menininkė, tapytoja primityvistė, laimėjusi daug apdovanojimų: „Aukso vainiką“, valstybinę stipendiją, tris respublikines premijas, aukso medalį sąjunginėje parodoje, jos darbus pirkdavo muziejai, o Akmenė neturėjo nė vieno. Einant gyvenimui į pabaigą, susisėdę šeimos rate pagalvojome, gal reikia viską padovanoti Akmenės muziejui? Ir tėvukas su ta mintimi susitaikė. Pasikvietėme buvusią muziejaus direktorę L. Stupurienę, pašnekėjome, teigiamai nuteikė, kad gerai, kad bus išsaugota meno kolekcija, o aš būsiu prižiūrėtojas – priimsiu ekskursijas“, – taip priešistorę mena S. Adomaitis.
Testamentas buvo surašytas 2017 metų birželio 6 dieną, o Akmenės rajono savivaldybė sodybą perėmė 2020 metų gegužės 25 dieną.
„Mama paliko visą ūkį su pastatais ir 53 paveikslus“, – sako sūnus.
Pagal testamentą buvo atiduotos ir S. Adomaičio dirbtuvės bei įrašyta, kad jis sodyboje turi teisę gyventi iki gyvos galvos.
Po abiejų tėvų mirties S. Adomaitis mena pradėjęs klausinėti apie savo tolimesnį likimą – ar bus įdarbintas, nes susitarimas tebuvęs žodinis – „kalbos forma“. Galiausiai gavęs atsakymą, kad pagal pareigybės aprašymą darbuotojas turi būti su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu. S. Adomaitis tokio neturėjo – buvo baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą.
„Ėmiau galvoti: kiek esu mokinių paruošęs įstoti į aukštąsias dailės mokyklas, gal ir mane priimtų, aš toks niekur neskubantis, pabandžiau ir įstojau“, – sako S. Adomaitis.
Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete baigė skulptūros studijų bakalaurą, sukūrė Akmenei Onos Šimaitės, žydų gelbėtojos, skulptūrą. Dabar S. Adomaitis tęsia mokslus taikomojo meno magistro studijose.
„Man leido suprasti, kad nieko nesuprantu nei apie savo kūrybą, nei apie mamos kūrybą. Gal kai baigsiu magistrą, gal tada jau sakys, kad turiu teisę papasakoti bent apie savo darbus“, – ironizuoja S. Adomaitis.
Visgi mokslai rasti bendrą sprendimą dėl savo ir muziejaus-galerijos ateities nei su ankstesne direktore, nei su muziejui nuo 2024 metų vadovaujančia Kristina Dorofėjiene S. Adomaičiui nepavyko.
„Vis šnektelėdavau su direktore – ji prasitarė, kad labai brangu išlaikyti tą ūkį, aš turėčiau pats mokesčius mokėti. Pasidarė kaip ir neigiamas požiūris vieno į kitą. Iš pradžių bandžiau tartis su keliais Tarybos nariais, kurie palaiko mane ir idėją, kad turėtų išlikti mamos kūrybos buveinė. Su advokatais bandžiau pasitarti. Matau, niekas nieko negali padaryti, valdžia rajono vyriausia ant to dalyko.“
Sprendimas grąžinti palikimą, sako S. Adomaitis, buvo priimtas praėjusių metų gruodžio 17-ąją – dieną, kai prie Seimo vyko didysis žurnalistų bendruomenės ir Kultūros asamblėjos inicijuotas protestas.
Dabar sodyba notariškai grąžinta S. Adomaičiui, bet menininkas sako nė kiek tuo nesidžiaugiantis – kai tik oras atšils, bandys važiuoti ir gal kokiam muziejui pasiūlyti.
Kodėl Savivaldybė atsisakė sodybos, S. Adomaitis turi kelias versijas. „Labai brangus sodybos išlaikymas, kaip pati direktorė sakė vieną kartą Tarybos nariams, kad išeina per mėnesį 27 eurai. Jie visur pabrėžia, kad mes nebuvome įsipareigoję S. Adomaitį išlaikyti. Ne vieną kartą viešai buvo išsakyta, kad viena kliūtis – sūnus šioje teritorijoje gyvas, kuris nelabai leidžia visokius niekus krėsti.“
S. Adomaitis sako, jog ginčas su muziejaus direktore buvo kilęs dėl pačios ekspozicijos.
„Darbai suskirstyti dviejose vietose, liepė sunešti į vieną patalpą. Tėvuko ir senelio senovinių instrumentų, meistrystės įrankių ekspoziciją liepė išmesti. Sakau, palaukite, čia muziejiniai eksponatai, po 100 ir daugiau metų, o jūs liepiate išmesti!“ – susikirtusius požiūrius atpasakoja S. Adomaitis.
O menininko noras toks: „Labai norėtųsi, kad ekspozicija išliktų autentiškoje vietoje, tiek mamos, tiek mano.“
Prisidėjo prie muziejaus įkūrimo
Sodybos grąžinimo metu menininkas sako išgirdęs pasiūlymą parduoti mamos paveikslus Akmenės krašto muziejui. Nesutiko.
„Visų pirma, nepaklausė, ar aš norėčiau tokiems žmonėms parduoti. Visus paveikslus pardavus ir eksponuoti nėra kur – mūsų muziejuje vietos nėra, muziejus nedidelis, ne muziejinės patalpos.“
Akmenės krašto muziejus įsteigtas 2007 metais. S. Adomaitis daug prisidėjo, kad muziejus mieste atsirastų.
„Visada išspjaunamas tas, kuris atiduoda visą dūšią“, – atsidūsta.
S. Adomaitis prisimena, kaip 1990 metais bandė „prasibrauti į Akmenės rajono liaudies deputatus“ ir juo tapęs turėjo „vieną vienintelį klausimą, kuris rūpėjo“: pradėti Akmenėje muziejaus statybą.
Praėjus 36 metams, pacituoja dokumentą – rajono Tarybos sprendimą pritarti Tautodailininkų sąjungos Akmenės skyriaus pasiūlymui Akmenės mieste statyti muziejų su parodų sale ir pradėti projektavimo darbus.
S. Adomaitis vardija, kiek darbo buvo įdėta, su kokiais aukštais asmenimis bendrauta, kad reikalai pajudėtų. Nors sukūrė muziejaus maketą, rado rėmėjų, architektas padarė statybos brėžinius, svajonė liko neįgyvendinta: pinigai nuvertėjo šuoliais, statyba neprasidėjo. Galiausiai, keičiantis aplinkybėms, buvo priimtas sprendimas muziejų įkurdinti buvusios poliklinikos pastate.
Akmenės krašto muziejui S. Adomaitis sako paskolinęs ne vieną tautodailės eksponatą: drožėjos, Pauliaus Galaunės premijos laureatės Onos Šimkienės kūrybinį turtą, primityvisto iš Viekšnių Juozo Rušino darbus, asmeninę sakralinio liaudies meno kolekciją.
Anksčiau buvo apskaičiavęs, jog kartu su sodyba jo indėlis į muziejų buvo 50 procentų ekspozicinio ploto.
Talentinga giminė
S. Adomaičio namų durys lankytojams visada atrakintos. Visus atvykusius lydi ir menininko numylėtinis šuo Pūkis.
„Taip gyvenimas susiklostė, kad esu kaip katinas vienas. Gavau palikimą Pūkį: kaip malūnininko sūnus gavo katiną batuotą, aš gavau šuniuką kudlotą. Kartu važiuoja į mokslus, kartu į paskaitas, egzaminus, peržiūras.“
Numylėtam šuniukui menininkas sukūrė skulptūrą su akiniais – kad šeimininką geriau matytų.
„Aš nemoku nei lipdyti, nei paišyti, aš tik turiu kantrybės ir kas nors išeina iš to. Dar norėčiau parodyti tą savo kantrybę“, – juokiasi menininkas.
Dabar S. Adomaitis daugiausia lipdo skulptūras iš plastilino, laikinos medžiagos. Ir pasvajoja apie loterijoje laimėtą milijoną ar sutiktą milijonierių, kad galėtų darbus atlieti iš bronzos.
Originalus kūrėjas neieško žodžio kišenėje, pasakodamas apie kūrinius ir jų autorius – save, mamą bei kitus talentingus giminaičius.
Dėdė Leonardas Adomaitis, gyvenęs Akmenėje, buvo primityviosios skulptūros atstovas. Kalė iš akmens, iš betono liejo natūralaus ūgio skulptūras. S. Adomaitis siūlė Savivaldybei šiuos darbus nupirkti ir perkelti į žalią veją prie jo namų.
„Čia – mamos primtyvioji tapyba, dar būtų primityvioji skulptūra, o ir pavardė ta pati“, – apie neįgyvendintą sumanymą sako S. Adomaitis.
Kito menininko dėdės sūnus Antanas Adomaitis yra tapytojas, skulptorius, Akmenėje sukūręs daug skulptūrų. Dar vieno, Latvijoje gyvenusio tėvo brolio, dukra baigė keramiką Rygos dailės akademijoje.
Mamos pusseserė iš Gruzdžių labai kruopščiai tapė. Mamos tėvukas buvo nagingas: darė šaukštus, klumpes, kalvaratus, įvairius medinius tekintus daiktus.
E. Adomaitienė pirmą darbą nutapė 1983 metais, būdama 53-ejų. Pradžia, juokiasi sūnus, buvo judviejų mini juokingas konfliktas.
Kai baigęs technikumą S. Adomaitis, gavęs paskyrimą dirbti Akmenės kultūros skyriuje, grįžo į namus, virtuvėje ant bufeto tapydavo paveikslus.
„Mama iš ryto, kai išeinu į darbą, dažų likučius, kad nesudžiūtų, suteplioja ant mano paveikslo! Ir dažnai ne į tą pusę suteplioja. Man reikėjo šviesios dėmės, o ji sutepė pačias tamsiausias spalvas. Sakau, mama, netepliok ant mano paveikslų, še kartoną ir tepliok čia ką nors, tik ant mano paveikslų netepk.“
Pirmąjį mamos darbą „Užgavėnės“ S. Adomaitis įrėmino ir nunešė į rajoninę tautodailės parodą. Nors mama labai kuklinosi, jos darbas buvo ir pastebėtas, ir įvertintas. Zoninei parodai pradedančioji kūrėja jau nutapė turgų.
„Taip ir prasidėjo, pradėjo kviesti į seminarus, buvo labai patenkinta. Visą laiką dirbo mokykloje valytoja, budėtoja, sakė, buvau visai šiukšle, o čia tarp tokių pat ir įvertinta, ir pagirta. Kilstelėta dūšia labai smarkiai“, – prisimena sūnus.
Reikėjo kiek daugiau laiko, kad tapytoja būtų įvertinta ir namuose.
„Tėvukas labai kreivai žiūrėjo ir taip ūkiškai yra pasakęs: „Nu tik dar ir tu pradėk daug teplioti, tai mes visi paliksim plikom subinėm.“ Bet kai vieną darbą nuvežė į Maskvą, liaudies ūkio pasiekimų parodoje buvo įvertinta, gavo aukso medalį ir dar 300 rublių premiją, tada tėvukas jau labai susidomėjo. Sako, va čia yra geras dalykas, nes nupaišei kiaulę, išėjo nusipirkti porą kiaulių už tą paveikslą, ir dar paveikslą atidavė, dar medalį davė! Buvo ir šeimoje įvertinta“, – su jam būdingu humoru pasakoja S. Adomaitis.
E. Adomaitienės apdovanojimų sąrašas – ilgas, o jos tapybos darbų yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Nacionalinis muziejus, kiti Vilniaus muziejai, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Suomijos naiviojo meno muziejus.
Turistams palieka didelį įspūdį
VšĮ Akmenės istorijos muziejus vadovas, Akmenės bendruomenės valdybos narys Arūnas Ostrauskis pas S. Adomaitį atvyksta su turistais.
„Tai – unikalus objektas, pats Stanislovas labai charizmatiškas, mokantis bendrauti, įdomus pašnekovas. Kai ateina 20–30 žmonių, jis patraukia į save dėmesį, sužavi, svečiai išvyksta su be galo dideliais įspūdžiais. Žmonės sužavėti tuo, ką Akmenėje turime. Reikia investuoti, saugoti, branginti ir didžiuotis.“
A. Ostrauskiui neramu, kad sodybos ateitis yra nežinioje.
„Jis menininkas, ne kartą sakė: jei turiu įkvėpimą, einu ne žolę pjauti, o kurti. Jam pagalba reikalinga. Viskas iš principo buvo padaryta gerai, kad šeima perdavė Savivaldybei. Atiduodami Savivaldybei, juk tikimės, kad ji tuo turtu rūpinsis. Jo a.a. tėveliai tikėjosi, kad, perdavus turtą Administracijai, jų kūryba, jų darbas ir visas per gyvenimą sukauptas turtas bus branginamas. Mano manymu, pasielgta nežmoniškai ir netgi įžeidžiančiai. Akmenės bendruomenė, iš principo mes visi, palaikome Stanislovą, stengsimės kažkaip padėti“, – viliasi A. Ostrauskis.
„Nebuvo dialogo“
Muziejaus direktorė Kristina Dorofėjienė sako, kad su S. Adomaičiu nepavyko pasirašyti parengto susitarimo projekto – „nebuvo dialogo“.
„Muziejus ten negalėjo šeimininkauti, veiklos vykdyti negalėjome dėl to, kad negalėjome sakyti savo sąlygų. Įsivaizduokite, kad jūs dabar paveldite turtą ir nieko negalite jame daryti, nes jis yra su gyventoju. Mes, aišku, turime paisyti ir to gyventojo poreikių. Jis mums neleido tvarkytis, kaip mes norime, kaip mes įsivaizduojame, kad galėtų būti“, – sakė direktorė.
Vizijų, pasak K. Dorofėjienės, buvo ne viena. Pirmoji – kadangi patalpos nešildomos, buvo mintis paimti darbus į muziejų ir sukurti nuolat veikiančią E. Adomaitienės darbų ekspoziciją.
„Menininkui atrodė, kad nesąžininga paimti iš aplinkos, kurioje Elena, jo mama, kūrė. Gerai, sutinkame su tuo“, – sako direktorė. Ir įvardija kitą teiktą siūlymą – E. Adomaitienės ekspoziciją įrengti ir pirmame namo su bokšteliu aukšte. Menininkas irgi nesutiko.
„Netiko tai, kad reikėjo pirmą aukštą išvalyti, sutvarkyti, o ten buvo jam širdžiai artimų žmonių daiktų, jo tėvo. Galima sakyti, jog Savivaldybė paveldėjo ne tik E. Adomaitienės darbus ir namus, bet ir prisiminimus. Tai yra labai subjektyvūs dalykai. Tiesiog menininkas nenorėjo kažką keisti, jis įsikibęs kaip į prisiminimą į tuos darbus, į tą savo aplinką.“
K. Dorofėjienės teigimu, grąžintoje sodyboje būtina tvarkyti buitį.
„Suprantate, rūpintis juo mes neįsipareigojome testamentu. Mes įsipareigojome leisti jam gyventi. O jis „leisti gyventi“ suprato visiškai kitaip. Kad viskuo mes pasirūpinsime, kad jį aprūpinsime. O mes esame biudžetinė įstaiga, mes nesame mecenatai. Jis įsivaizdavo, kad mes leisime jam kurti, jis priiminės svečius. Jam buvo pažadėta (aš dar nedirbau, aš antri metai dirbu), bet ką aš girdėjau iš jo paties, kad jeigu jis baigs studijas, gaus darbo vietą, jam bus sukurtas etatas, jis dirbs čia. Aš šito nematau dokumentuose, susitarimuose nematau. Man irgi daug kas gali kažką pažadėti. Tai buvo pažadas, neištesėtas pažadas.“
Visa ši situacija, pasak K. Dorofėjienės, „kenkia muziejaus reputacijai, nemalonu ir Savivaldybei“.
Pasiteiravus, kiek per metus kainuodavo išlaikyti paveldėtą turtą, direktorė neatsakė ir pasiūlė šiuo klausimu kreiptis į menininką. Tik nurodė, kad „suma nėra didelė, ji yra įvairi“.
Jei menininkas būtų pasirašęs sutartį, būtų turėjęs prisidėti prie sodybos išlaikymo? „Be abejo. Jis būtų turėjęs tvarkytis savo buitį, susimokėti už elektrą, už vandenį. Mes, kaip biudžetinė įstaiga, buvome prisiėmę statinio priežiūros mokestį. Žodžiu, būtų buvę taip, kad jis būtų turėjęs asmeniškai už savo tas išlaidas susimokėti“, – sąlygas nurodė direktorė.
Ateityje, pasak K. Dorofėjienės, muziejus norėtų nusipirkti visą E. Adomaitienės darbų kolekciją – be sodybos.
