Naujausios
Revoliucijų malšinimo taktika
– Viliau, prisiminkite pirmuosius laisvus Šiaulių miesto tarybos rinkimus 1990 metų pradžioje. Rinkimai tada vyko pagal mažoritarinę sistemą, kai konkrečiame miesto rajone žmonės balsavo už Vilių, Praną ar Onutę, o kandidatus kėlė politinės, visuomeninės organizacijos ar laisvi piliečiai darbo kolektyvuose arba pagal gyvenamąją vietą. Teigiama, kad tai buvo pirmieji laisvi savivaldos rinkimai nuo 1925 metų.
– Išrinko Kalnelis. Mane turėjo remti Sąjūdis, tačiau man jo paramą nusipelnyti buvo sunku, o jam manąją lengva dėl to, kad ilgą laiką dirbau Vykdomajame komitete, t.y. sovietinės valdžios įstaigoje. Tuomet Sąjūdžiu buvome visa Lietuva, todėl kiekvieną dieną sąjūdiečiai kreipdavosi paramos – ir dėl mitingų apipavidalinimo, ir dėl Šiaulių istorijos, ir dėl spaudos, ir kitais klausimais.
Dėl mano palaikymo per rinkimus šviesiausieji švyturiai, įsikūrę „raudonajame“ mūriuke, stovinčiame V. Kapsuko (dabar Aušros alėjos), taip pat ir M. Valančiaus gatvių kampe, susimąstė, po to – ilgai ir turiningai ėmė svarstyti: tinku į Sąjūdžio remtinus kandidatus, ar ne. Sąjūdis nutarė mane remti. Ačiū jam.
Su vienu gerbiamu Kalnelio kryžių meistru apsvarstėme mano galimybes, sutarėme, kad jis paagituos bendraamžes moteriškaites. Su stačiatikių popu – cerkvėje pasišnekės su savo avelėmis.
Labiausiai išgąsdino mano konkurentas elektrikas, kuris pareiškė, kad jis geriau žino Kalnelio žmonių poreikius: „Per rinkimus vietiniams pijokams pastatysiu bačką alaus ir tau, Viliau, bus amba“. Vargais negalais priprašiau to nedaryti, todėl rinkimus laimėjau.
– Žmonės išrinko. Kokia buvo deputatystės pradžia?
– Pradžia paprasta ir geniali. Sukviečiau mielus Kalnelio gyventojus į „Stumbro“ gamyklos salę. Mano rinkėjai nežinojo, kad atsivedžiau Zigmą Kavaliauską, statybos inspektorių iš statybos ir architektūros skyriaus, visų privatininkų patroną ir baubą – nagi, karkite ant jo kates!
Pristačiau, o pats atsisėdau už tuščio prezidiumo stalo. Po trumpos Zigmo kalbos – išsiveržė mano rinkėjų nuoskaudos, už visą sovietmečio laikmetį, tik laikykis, brolau! Klausimai ir šūksniai pabiro iš visų kampų. Zigmui karšta, o aš pradėjau Kalnelio deputato pareigas eiti, t.y. lape žymėtis, kas salėje aktyviausiai reiškiasi, kas garsiausiai šaukia. Kai suskaičiavau pirmuosius penkis, buvau ramus, žinojau, kaip elgtis toliau. Naudojau taktiką, kurią naudodavo visi sukilimų malšintojai: pradžioje nustatyti maišto organizatorius, vėliau juos neutralizuoti.
– Ir kaip neutralizavote?
– Perėmiau iniciatyvą į tvirtas pirmosios kadencijos deputato rankas: – Dabar valdžia jūsų, mieli Kalnelio žmonės. Jei aš, Vilius, spręsiu Jūsų kasdienybę – susivelsiu kaip višta pakulose. Pats nemoku gyventi, kaip jums patarsiu? Siūlau sudaryti Kalnelio komitetą iš tų, kuriems problemos skaudžiausios, kurie jas supranta, kurie saviškiai, kurie pažįstami, kurie neišduos. Siūlau į komitetą šiuos penkis žmones. Kviečiu čia, ant scenos. Pasiūlykite dar du. Dabar balsuosime. Kas už?
Susėdome, sušnekome. Prieš mane – normalūs, padorūs, veiklūs žmonės. Paaiškinau: „Aš Kalnelyje esu laikinas, jūs – nuolatiniai. Svarbu, kad savivaldos sistema, kurią susikursime, gyvuotų ir po to, kai deputatu nebebūsiu.“ Pasiskirstėme pareigomis. Kalnelio komitetas atsidarė nuosavą banko sąskaitą, ėmėme reguliariai susitikinėti... Kalnelio komitetas buvo darbingas ir gyvybingas visą mano kadenciją, ir dar gerokai po jos – malonu atsiminti.
Balsuodami žiūrėkite į vėliavą!
– Koks buvo pirmasis Šiaulių miesto tarybos posėdis? Beje, jis vyko „Liaudies namuose“ nuo 1898 metų, bene istoriškiausioje Šiaulių salėje, kurią šių dienų miesto vadovai buvo sumanę paversti archyvu.
– Kadangi buvau 7-osios apylinkės atstovas, sėdėti man skirta pirmoje eilėje. Šalia jaučiu tvirtus kolegų pečius: dešinėje architektas, kairėje – advokatė, už nugaros – šviesūs pirmosios kadencijos deputatų veidai. Daugelis mūsų – nepažįstami, bet mes – monolitas, tiesą sakant, mes – Šiauliai!
Tribūnoje – pirmasis pranešėjas. Jį pakeičia antrasis, trečiasis. Kai reikia kilnoti rankas, balsuojame – už. Į dienos pabaigą pametame skaičių – naujuosius deputatus labai traukia tribūna, iš kurios liejasi vien Dora, Šviesa ir Tiesa. Darosi nuobodu. Jau pusvalandis po darbo, manoji kaimynė turi dukrytę pasiimti iš darželio, o žilagalvis kalbėtojas, vis atsiprašinėdamas klausytojų, aiškina savo nuostatas apie dorumą. Kalbėtojo žodžiai visiems lenda pro gerklę, vien aš deduosi į širdį.
Kada, gi, baigsis posėdis? Dar kažkoks procedūrinis klausimėlis ir skelbiama posėdžio pabaiga. Galų gale!
– Ačiū Dievui! Dabar galėsime eiti namo,– tyliai už visus atsidūsta kolegė, besikeldama iš kėdės.
– Ar jautėte, kad esate laisvi deputatai, kažkuo ypatingi?
– Demokratija gimdo pliuralizmą, tai pliuralizmas – nuomones, frakcijas ir opozicijas. Kai reikia balsuoti klausimais, kurie išnagrinėti frakcijose ir komitetuose – ramu ir aišku. O ką daryti, kai klausimas netikėtas? Prasideda dairymasis į lubas arba į frakcijos kolegas. Tokio bruzdesio metu pirmininkaujantis salę pakvietė sutelkti dėmesį, nesidairyti.
– Tai kur mums žiūrėti?– iš parterio pasigirdo nerišlūs balsai.
– Žiūrėkite į vėliavą! – iš vietos pareiškė SigitasVilčiauskas.
Visa salė driokstelėjo, nusikvatojo. Aš surimtėjau: juk Vilčiauskas šimtąkart teisus!
Bijokime kartu!
– Prisimenu tą laikotarpį: buvo daug gerų norų, doros ir sąžinės, bet netrūko ir bukumo, įtarumo, deputato etikos pažeidimų. Jūs buvote atsakingas už ryšius su tautinėmis mažumomis ir religinėmis bendruomenėmis?
– Būtent taip. Reikalas ne iš lengvųjų, nes kūrėsi tautinė valstybė. Subyrėjus tarybinei tėvynei rusakalbiai pasijuto užsienyje, suglumę ir karingi; lenkų problemos – vienos, žydų – kitos. Šalia katalikų bažnyčios atsirado Jehovos liudytojai, krišnaitai, „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia.
Netrukau tapti savas tarp savų. Kai paprašiau rusus priimti mane į savo draugiją, tie nedvejodami sutiko. Žydai derėjosi ir statė savo sąlygas. Neblogai jaučiausi ir tarp paskutiniųjų TSRS komunistų atmainos – „naktinukų“, tarp kitų mažumų.
– Po Sausio 13-osios, manau, problemų buvo užtektinai?
– Rusai subruzdo: ar kerštingi „sąjūdistai“ neišskers rusakalbių? Į susitikimą su rusiško vaikų darželio mamytėmis ir personalu nuvykome dviese: aš ir advokatė Eugenija Povilaitienė – kaip deputatai ir sąjūdiečiai. Ten laukė per trisdešimt karininkienių ir du vyriškiai: ūkvedys ir pusiau legalaus laikraštėlio „Naš putj“ korespondentas Jevgenijus.
Kai mus pristatė kaip „sąjūdistus“, salė atšlijo. Kai priminė, kad esame deputatai ir dar iš Vykdomojo, salė atsiduso ir puolė klausinėti: „Ar mūsų neišvarys iš butų? Ar turėsime darbo? Ar mus gins įstatymai?“. Juristė Eugenija karininkienes apramino, išvardindama paragrafus, kurie neleido skriausti kitataučių.
– Logiški klausimai ir natūrali baimė...
– Ar mums bijoti?, – klausė mūsų.
Pareiškiau, kad nemuš. Kad vaikų negrobs, o bijoti reikia. Geriausiai – kartu su mumis! Jūsų vyrai žino, kaip saugoti karinius objektus, tegu organizuoja daugiabučių apsaugą pagal sargybos statutą. Lengvai sučiupsite „švancą“, metusį plytą į langą. Tuomet kelkite aliarmą, kvieskite mus, miliciją, laikraštininkus, tarp jų ir Jevgenijų su magnetofonu (Jevgenijus sutriko ir trumpam išjungė įrašinėjimą). Parodykime visam pasauliui, kas muša rusus. Neabejoju, kad tas „švancas“ bus iš jūsų specialiųjų tarnybų.
Noriu pasigirti, kad Šiauliuose nebuvo dūžtančių langų, paslaptingų sprogimų ar uždegtų buto durų kaip Klaipėdoje ar Vilniuje.
– Buvote įsitikinę lietuvių taikingumu?
– Kaipgi kitaip? Atgimstanti Lietuva buvo šviesi, brangi ir kilni vizija. Tautos instinktas sakė – nugalėsime tik taikingumu.
Ar Oras turi garbę!
– Lietuva rimo, Maskvoje drebančių rankų pučą nugalėjo Borisas Jelcinas, užsilipęs ant tanko, Lietuvoje gyvenome laisvi, bet dažnai be šilto vandens, be prekių ir jau susiskaldę, pikti. Jūs ir
ir kaip savivaldybės specialistas puošėte miestą. Būtent iš to laikotarpio atėjo ir „bekiaušių partijų“ istorija, viešojoje miesto erdvėje linksniuojama iki šiol. Kokia ta „bekiaušių partijų“ istorija?
– Devynių politinių organizacijų Šiaulių skyriai (Nepriklausomybės partijos, Lietuvos politkalinių ir tremtinių sąjungos, Mokytojų sąjungos, Politinių kalinių sąjungos, Tautininkų sąjungos, Žmogaus teisių gynimo asociacijos, Lietuvos krikščionių demokratų partijos, Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos laisvės lygos) paskelbė, kad Šiauliai 1992 metų kovo 11 dieną buvo prastai papuošti ir... paminėjo mano šventą pavardę.
Kuo mažesnė ir silpnesnė buvo grupuotė, tuo gerklingesnė jos kakarinė. Kelios tokios kakarinės, pasivadinusios skambiais vardais, vienu metu nutarė parodyti, kad jos Lietuvą myli labiau už kitus. Nesunkiai atpažinau pažįstamą braižą: tam, kad kelios tokios grupuotės pasirašytų kiršalą, išreiškiantį nepalenkiamą kolektyvinę valią, būtinas šešėlinis „dvasios architektas“.
Pajutau pareigą pilti antausį tautiškumu spekuliuojančiam chamui. Kai ligoninėse net sulopytų paklodžių trūko. Kelis kartus asmeniškai perskambinau kiekvienos grupės vadovui, prašydamas susitikimo asmeniškai ar su jų partiečiais. Dauguma atsisakinėjo ar išsisukinėjo, motyvuodami, kad jų partiečiai – tai tik kelios ligotos moteriškės. Tad teko ieškoti vaistų ir jas gydyti: darbu, juoku ir viešumu.
Per spaudą (žr. „Šiaulių kraštas“ 1992 04 01), vietinę televiziją, radiją, viešai pakviečiau tuos mylėtojus šv. Velykoms patiems papuošti Vilniaus gatvę. Kiekvienai partijai paskyriau po trosą, ant kurio turėjo pasikabinti po du kiaušinius ir varpą. Tegul visiems būna akivaizdu: ta partija labiau Lietuvą myli, kurios kiaušiniai gražesni! Patriotai spruko į krūmus: puoš ar nepuoš – vis vien apsijuoks!
Kakarinėms prilipo „bekiaušių“ (nesvarbu, kaip tą žodį kirčiuosite) partijų pavadinimas. Tokio rezultato nesitikėjo ir jų kolektyvinis protas, ir jų šešėlinis „dvasios architektas“. Na ir siuto. Bandė kąsti ir viešai, ir slaptai.
Biblijoje pasakyta; ''Netikrus pranašus pažinsi iš darbų“. Suteik tokiai kakarinei visas sąlygas realizuoti tai, ką ji skelbia, ji visada apsijuoks. Apsinuogins pilka vidutinybė, labai norinti valdžios.
– Vienu žodžiu – nustatėt tokių politinių organizacijų politinį dėslumą?
– Kur jos prapuolė, kur jos šiandien? Vienos numirė, kitos tebevegetuoja, vos galą su galu sudurdamos, dar kitos tyliai šliejasi prie galingesniųjų. Tautos neįmanoma apgauti kilniais pavadinimais.
– Ar galima nuo Oro nuplėšti garbę?
– Kuo pas subjektą daugiau oro, tuo jis oresnis. Tuo jis labiau išsipūtęs, tuo plonesnė oda, tuo panašesnis į balioną, tuo sunkiau suvaldomas, tuo lengviau prakiūra nuo menkos vinutės. Pasmirsta aplinkui. Puola teismo reikalauti jam orumą grąžinti.
Ar galima nuo Oro nuplėšti garbę?..
Pabaiga
