Naujausios
Iš rašomos knygos „Atgimimas ir Sąjūdis“
Mano vėlesnieji paaiškinimai sau pačiam – mįslingi. Ir kas gi tą birželio 3-ios pavakarę įvyko? Kaip ten nutiko, kad LPS-SĄJŪDIS gimė trims drakono galvoms to gimimo negeidžiant?
Štai išvados, kurių niekas nemini.
–-
Romualdas Ozolas jautėsi esąs gimstančio judėjimo architektas ir net lyderis. Jaunimas: A. Medalinskas, A. Skučas, E. Gudžinskas, G. Songaila, Z. Vaišvila, o iš dalies ir šių eilučių autorius – žvelgėme į jį kaip į filosofijos piemenį. Mus, avis, ganantį, tai yra piemenaujantį.
Su Ozolu buvo kalbėtasi daug ir įvairiai, su juo tartasi dėl kandidatų į judėjimo piramidę (ant Tauro kalno tartasi ir pakalnėje), su juo surašyti pirmieji Kalno pamokslo „punktai sakymų“, kuriuos Alvydas Medalinskas noriai sutiko skaityti nuo kiekvieno akmens, bet pirmiausiai steigimo metu.
Susirinkimas, pasibaigęs Sąjūdžio gimimu, buvo tarsi stebuklinė pasaka, fikcija, mistika. Inteligentijos aistruoliai, Ozolas ir jaunimas, jau birželio 2-ios sueigoje (Mokslininkų rūmuose, Verkiuose, įvykusio susirinkimo „Ar įveiksime biurokratiją?“) visai ne taip, kaip dera, neadekvačiai suprato susiklosčiusią Mokslų akademijoje (MA) situaciją. Kitaip nepaaiškinsi – labai neadekvačiai.
Jau gegužės 30 dieną buvo numatyta, kad birželio 3-ą MA Didžiojoje salėje įvyks LTSR Konstitucijos projekto pristatymas liaudžiai. Tai buvo gegužės 23 dieną įkurtos komisijos „Nacionaliniams klausimams spręsti“ ir darbo grupės naujos Konstitucijos projektui parengti, akademikų darbo pristatymas. Jie rengėjai – jie pristato. Kitaip MA darbas pristatytas negali būti. Be to, tos darbo grupės vadovas – Eduardas Vilkas, MA mokslinis sekretorius.
Ir ką sakyti, ką kalbėti? Nei rengėjai, nei akademikai, o ypač Eduardas Vilkas, kaip vadovas, nedegė noru vaidinti mokslo teatro prieš liaudį, kad ir šventu, tada atrodė, naujos redakcijos LTSR Konstitucijos projektu. (Reikia pastebėti: rudenį Sąjūdis pasiims tą projektą kaip ginklą, kuriuo sukels lapkričio 18 dienos krizę LTSR Aukščiausios Tarybos sesijoje.) Neįpratę buvo akademikai, nebuvo jiems jokio reikalo eiti į liaudį. Bet ką padarysi? – viešumo politika laužia duris.
Ir čia, pasirodo, inteligentija-aistruoliai-visuomenė kaip Pilypas iš kanapių sumanė savo renginį ir jo metu „kažką įkurti“, lyg Liaudies frontą. Be to, sumanė susėsti prezidiume ir vadovauti. O kaipgi! Tardyti akademikus? Ar LTSR Konstituciją egzaminuoti? Suverenumo ir suvereniteto skirtumus nustatinėti sąžinės liniuote? Ne, brolyčiai, pasakė E. Vilkas, Akademijos centre toks cirkas neleidžiamas, tokios įstaigos taip nedirba. Ir jis buvo visiškai teisus.
Be to, jam pradėjo skambinti valdžios kuratoriai (neprisistatantys, kad iš KGB), ir pats Lionginas Šepetys, ideologinis-komunistinis Lietuvos cerberis, ėmė gąsdinti: „Kad jokių liaudies frontų nebūtų!“ Ir pikčiausia buvo moksliniam sekretoriui, kad MA prezidentas Juras Požėla ir abu viceprezidentai šį neaiškų reikalą užvertę ant jo pečių.
Ir ėmė į E. Vilko duris belstis jaunuoliai: nežinia iš kur atsiradęs aspirantas A. Medalinskas, o ir tas žaliasis mokslų kandidatas, jaunųjų mokslininkų tarybos pirmininkas Z. Vaišvila. E. Vilkas parodęs jiems į duris.
Tačiau jaunuoliai jautėsi drąsiai, jie vėl ėmė belstis ir sakyti, kad atėję su Verkių rūmuose įvykusio susirinkimo įgaliojimais, o jeigu reikia – tai Jokūbo Minkevičaus ir Romualdo Ozolo, vadovavusių susirinkimui, įgaliojimais. Taip, išvakarėse, birželio 2 dienos susirinkimas buvęs, akademikas Vilkas apie jį žinąs. Kur nežinos, kai dėl to susirinkimo visa pekla ir užvirė. Ir visuomenė pakovoti sumanė dabar, birželio 3 dieną
Vilniaus centre, kur kovos kokybė pakils garbingoje centrinėje MA salėje.
Beje, Verkių sueigą vedęs, kone akademikas ir filosofas Jokūbas Minkevičius net ištaręs: „Rytoj, 18.30, prašoma ateiti!“ —
Argi tai nenormalu?
„Nenormalu“, – ištarė Vilkas ir, atsuko susirinkimo įgaliotiniams nugarą.
Tada vienas jaunuolis per kitą sako: vesti susirinkimą pavedė Romualdui Ozolui. Nejaugi nenormalu?
„Labai nenormalu!“, – dar pikčiau suurzgė Vilkas. Po Akademijos stogu?!
„Sueiga neatšaukiama, akademike, – tęsė jauni mokslininkai. – Apie ją visas miestas žino.“
„Miestas žino?“, – Vilko vilkiška uoslė suabejojo žinia.
Bet ką darysi? Blefas irgi savo galią turi, pamatė lošimo skaičių meistras. Didžioji Akademijos salė ir prezidiumas – jo atsakomybėje didelė vertė palikta. Baisus perestroikos likimas.
Ir taip birželio 3-ios pavakarę duris ėmė varstyti ir į renginį rinktis Vilniaus šviesuomenė. Inteligentija-entuziastai, jaunimas ir studentai. Ir Verkių rūmų susirinkimą tęsti pasirengę kariai. Tiesa, trūko Jokūbo Minkevičiaus ir Kazimiero Antanavičiaus, – tie labiausiai agitavo. Į liaudies frontą pro LTSR naujos Konstitucijos projekto duris.
Šventas naivume!
Romualdo Ozolo užrašuose šis šventas naivumas sudegė jau ant slenksčio:
„Kai persivilkęs marškinius nuėjau į Akademiją, paaiškėjo, kad Vilkas nesutiko, jog susirinkimą vesčiau aš. To negana: prieš pat susirinkimą jis nutarė neleisti į prezidiumą ir Alvydo; išvis nesvarstyti paruošto projeto, o susiburimą paversti paprastu pasikalbėjimu, atsakinėjimu į klausimus, kur publika smalsautų, o jis su Rajecku, Buraču ir Kuzmicku atsakinėtų.“ (Romualdas Ozolas. Žvaigždės blėsta auštant. – Vilnius, 2007, psl. 240–241). Nepaminėtas, kažkodėl didžiausias konstitucinės teisės žinovas ir vyriausias to vakaro dalyvis prie prezidiumo stalo Juozas Bulavas.
Šis Ozolo įrašas palydimas paaiškinimu: „2 d. vakare buvo sutarta, kad susirinkimą ves R. Ozolas ir A. Medalinskas.“
O tempore, o mores! Ozolui atrodė, kad viskas sutarta? Kas sutarė? Vilniaus inteligentijos viršūnėlės? Su kuo?
Sutarė tik M. Gorbačiovo perestroikos vėjaraupiai. Vėjaraupiai, purtantys visuomenės tvarką ir Lietuvos valdymo sistemą. Treji metai perestroika pučia ir pagaliau įpūtė viešumą.
Juokas juokais, bet būtent perestroika ir viešumas paaiškina Romualdo Ozolo suirzmimą, kurį jis atsinešė į Akademijos didžiąją salę. Paaiškina, kodėl tas suirzimas virto dvigubu suirzimu, kai Ozolas pamatė prasidėjusį salėje fejerverką – chaosą.
Pamanyk sau, visuomenės veikėja Auksė Aukštikalnienė, atkišusi auditorijai savo įspūdingus klubus, pirmoji įsiropštė į tribūną ir pusvalandį iš jos neišlipo! O kas darėsi toliau? E. Vilkas prašė visus skirstytis, nemitinguoti, o visi nesiskirstė.
Kokį Sąjūdį iš tokio cirko sukursi?
Viskas turėjo būti kitaip! Neturėjo šitaip būti! Ir tiek nedaug tereikėjo – leisti Ozolui sėsti į prezidiumą ir vadovauti gimdymo kančioms.
Todėl Romualdas, suspaudęs lūpas, sėdėjo surūgęs kaip Pinčukas ir demonstravo savo pasipiktinimą tuo balaganu, tuo Haid parku. Ir tada, iškentęs absurdo valandą, pasakė, kad reikia baigti operetę, susirinkti kitur ir kitaip, pakilo ir išėjo. Būtų visai dingęs, jeigu ne patrakėlis Alfonsas Brazas, pasivijęs Ozolą ant laiptelių į Lenino prospektą, pagąsdinęs nenuplaunama dėme kaip nuodėme, jeigu šis pražiopsosiąs šį vakarą. Nes, pasakė, vis vien Sąjūdis gims. Ir grąžino herojų į salę. Šį kartą abu sėdo priekyje, prie dešiniojo lango. Ar reikia sakyti, kad Ozolas grįžo trigubai suirzęs, grįžo keikdamas save, kad nusileido. Ir tik tada vis rimo, rimo…
–
Ak, istoriniai lūžiai – tai paradoksai.
Taip nutiko ir 1988 metų birželio 3-ios pavakarę. Kai Vilniaus Lenino prospekte įsitaisė trigalvis slibinas, Sąjūdžiui galvos jis vis dėlto nenukando.
Tas slibinas, vardu Haid parkas, iškrėtė tris netikėtumus:
a) Haid parką numatydamas Eduardas Vilkas tarė: „Lietuvos mokslo centre jokių frontų nebus!“ ir sustiprino prezidiumą dviem akademikais. Rajecku ir Buraču. Bet Vilko slibino galvai pritrūko ugnies;
b) Haid parko rezultatą numatydama komunistinė (o ir KGB) valdžia, vadovaujant L. Šepečiui, reikalavo atšaukti susirinkimą. Ir tai slibino galvai pritrūko ugnies;
c) pagaliau Haid parko negeidęs ir ypač nenorėjęs R. Ozolas, darė viską, kad jis baigtųsi „čia ir dabar“ (nei vadovavo, nei žodį tarė), o – pritrūko ugnies.
Ir nieko niekam nesigavo, o gavosi gerai.
Nes Haid parkas tą birželio 3-ios pavakare, penktadienį išspjovė iš savo trijų drakoniškų gerklių vieną aukso kiaušinį – vienas perėjo per visus tris gerkles. Jį žmonės pavadino Sąjūdžiu. Sujudimu ir išsivadavimu. Lietuvos persitvarkymu į kitokią Lietuvą.
O dėl to kiaušinio drakonai gerkles vienas kitam ir dabar pjauna.