Naujausios
Latvių kino režisieriaus vizija – Baltivudas
Šiauliuose žymus latvių kino režisierius Janis Streičas nusipirko teptukų ir dažų. Pastaruoju metu tapyba jam didesnė aistra už kiną. Aukso fonduose esantys jo filmai latviams kelia pasididžiavimą gimtąja šalimi. Kūrėjas įsitikinęs – Baltijos šalių kinas gali išlikti ir iškilti tik susivienijus.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Filmas – tarsi veidrodis
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje Latvijos nepriklausomybės dienos proga Šiaulių baltų centro vadovė Regina Kvašytė surengė susitikimą su Latvijos kino režisieriumi Janiu Streiču, vyko jo vaidybinio filmo „Rūdolfa mantojums“ ("Rudolfo palikimas", 2010 m.) peržiūra.
„Savęs nespalvinu kitokiu negu esu“, – patikina J. Streičas. Labiausiai jį erzina tai, kad žmonės bando paneigti tai, kas buvo sovietmečiu. Dabar laikosi pozos, kad kone visi prieš bolševikus rezistavo miškuose. Tie, kurie labiausiai turi ką slėpti, vaidina didžiausius patriotus.
– Šiauliečiams rodytas jūsų filmas „Rudolfo palikimas“ premjeriniu laikotarpiu Latvijoje sulaukė labai didelio susidomėjimo. Kas žmones taip traukė?
– Jie norėjo pažiūrėti į veidrodį. Turiu keletą tokių filmų, patekusių į aukso fondą – „Joninių nakties spalvos limuzinas“ rodomas jau daugiau nei 30 metų. Jį latviai beveik moka mintinai. Tuose filmuose tauta atpažįsta save.
„Rudolfo palikime“ siužetas nukelia į Latvijos kaimą maždaug prieš 100 metų, į XX amžiaus pradžią. Tas laikotarpis prieš I pasaulinį karą Latvijos istorijoje buvo pats geriausias, nes šalis gyveno turtingiausiai. Ryga buvo vienas iš didžiausių miestų Baltijos regione.
Pavyzdžiui, Petro I laikais, kai Ryga atiteko Švedijai, kai švedų klausdavo, koks yra antras pagal reikšmingumą miestas, jie atsakydavo Stokholmas, nes pirmas buvo Ryga. Latvijoje buvo stipriai išplėtota pramonė, žemės ūkis. Neoficialiai gyvavo vokiečių baronų valdžia, bet latviai buvo savarankiški.
Filme pagrindinis herojus išdidus senbernis Rūdupas, įsimylėjęs jauną merginą Emiliją. Jis erzino baroną tuo, kad būdamas valstietis važinėja po kaimą su karieta.
– Ką reikėtų daryti, kad žmonės galėtų, kaip anuomet, didžiuotis savo tauta?
– Kiekvienam reikėtų suvokti, kad valstybė – tai aš. Man atrodo, Lietuvoje nuo senų laikų šiuo požiūriu yra geriau. Kai nuvažiuoju į Vilnių, nueinu į Katedros aikštę prie Gedimino paminklo, jaučiu, kad esu stiprios valstybės centre.
Lietuviai mokėjo savo gyvenimą tvarkyti net ir sovietmečiu. Gebėjo savo naudai panaudoti viską, ką buvo galima.
Kai prezidentauti atėjo Algirdas Brazauskas, buvo šnekama, kad valdo komunistai. Mūsų poetas, aktyvus Atgimimo laikų dalyvis, diplomatas, visuomenės ir politikos veikėjas Janis Peteras parašė publikaciją, kad tai visiška netiesa – apskritai Lietuvoje nebuvo komunizmo. Tarp komunistų partijos narių dominavo lietuviškumas.
Menas buvo aukštumoje. Visiems žinomas režisierius, dramaturgas Vytautas Žalakevičius, poetai Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, dailininkas skulptorius Gediminas Jokūbonis, grafikas Stasys Krasauskas...
Kiekvienoje srityje Lietuvoje buvo korifėjų, kurie iškilo.
S. Krasauską pažinojau asmeniškai. Kartą jo paklausiau, kodėl Lietuvoje tiek daug pasiekimų? Jis pasakė: „Kilimas prasidėjo su mūsų kartos atėjimu.“ Latvijoje karta buvo ta pati, bet kažkodėl tokių aukštų pasiekimų nebuvo...
Kito valdžios pasirinkimo sovietmečiu nebuvo. Lietuviai tuo mokėjo pasinaudoti – iš jos spaudė viską, ką galėjo. Pavyzdžiui, Druskininkuose norėjo statyti paminklą Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Jį reikėjo derinti su Maskva. Valdžia leido statyti tik biustą. Lietuvių menininkai pastatė ir kūną, bet sugalvojo, kaip motyvuoti – pavadino tai postamentu skulptūrai.
Reikia naujo teatro, valdžia neleidžia – gauna lėšų kapitaliniam remontui. Aplink seną teatrą iš esmės pastato naują, tik pavadina remontu. Nors žinojo, kad gali netekti darbo, bet vis vien stengėsi.
Lietuvoje ir tuomet, ir dabar buvo geriausi keliai. Į pirmąjį modernų restoraną „Neringa“ Vilniuje visi iš Rygos važiuodavo pavalgyti. Prestižas buvo ten atsidurti. Norėčiau, kad latviai taip irgi būtų sugebėję.
Dabar žmonės nusišalina nuo valdžios. Atrodo, kad ji yra atskirai, netapatina savęs su valstybe. Bet valdžią renka patys žmonės! Viskas priklauso nuo jų pačių. Dabar jie turi daug teisių, gali daug pasiekti. Ukraina parodė, kad vienybės dėka galima padaryti neįtikėtinų dalykų.
Nereikėtų verkti – nėra taip blogai. Net jei kažkas negerai, mūsų išsigelbėjimas, kad Baltijos šalys nėra turtingos valstybės. Esame apsaugoti nuo didelio imigrantų kiekio. Europoje tai yra didžiulė nelaimė. Kol jie atsikvošės nuo imigrantų, mes vis tvirtėsime ir gyvensime geriau.
Jaunimas atitrūksta nuo šaknų
– Ne kartą esate minėjęs, kad latviai turi nevisavertiškumo kompleksą. Tą patį kartais galima pastebėti ir Lietuvoje. Tai mažų šalių kompleksai?
– Latvijos kultūros ministrė ruošėsi važiuoti į Europos kultūros ministrų suvažiavimą, ketina kalbėti apie tai, kad „reikia išsaugoti mažąsias kultūras“. Absurdas! Kultūra yra viena. Saulė yra viena. Nėra mažosios kultūros. Gal į ministrę dabar reikėtų kreiptis „mažosios kultūros ministre“?
Jaunimui nevisavertiškumo kompleksai jau nebegresia. Jiems kyla kita nelaimė – atitrūksta nuo savo šaknų.
– Sukūrėte filmą latgalių kalba, tapote Latgalos kraštovaizdį. Kuo jums svarbi Latgala?
– Filmas latgalių kalba „Žmogaus vaikas“ įtrauktas į Gineso rekordų knygą, kaip pirmasis filmas pastatytas... latvių kalba. Ten, žinoma, klaida. Turėjo būti latgalių, kaip jūsų žemaičių.
Seniai norėjau pastatyti tokį filmą. Labai ilgą laiką požiūris į šį Latvijos regioną, ypač kalbą, buvo menkinamas. Taip istoriškai susiklostė. Filme rodomas Latvijos prieškario laikotarpis. Norėjau parodyti tokią Latviją, kokią bolševikai atėmė. Jei jau Latgala tokia graži, pagalvokite, kokia galėjo būti visa likusi šalis.
Filmas sulaukė didelio pasisekimo, tarptautinių apdovanojimų. San Remo festivalio diplomą man įteikė lietuvių režisierius Algimantas Puipa, buvęs žiuri.
– Esate Latvijos kino klasikas. Su kokiais iššūkiais susiduria dabartiniai kino režisieriai?
– Toks jausmas, kad visi esame mėgėjai, nes nėra kino rinkos. Kino pasaulyje, kaip su didžiaisiais prekybos centrais – jie suvalgo mažuosius.
Dabar skatinamos įvairios netradicinės, modernios kino kryptys, kad nekonkuruotų su populiariuoju kinu. Kūrėjai kuria sau, savo džiaugsmui. Paskelbia, kad tai – autorinis kino menas. Kaip suprantu, kurį žiūri tik pats autorius.
San Remo autorinio kino festivalyje laureatai esame tiek aš, tiek A. Puipa. Mūsų filmus žiūri, priešingai, ne dabartinių autorinių filmų kūrėjų. Geras filmas turi būti mėgstamas ir įdomus žiūrovams, ne tik autoriams.
– Apie kokį herojų, asmenybę, įvykį norėtumėte dabar pastatyti filmą?
– Reikėtų kurti filmo „Rudolfo palikimas“ tęsinį. Pirmoji dalis sukurta prieš ketverius metus, jau praėjo ilgas laiko tarpas. Mano gyvenime buvo tragiškų įvykių – žuvo sūnus, kuris prisidėjo kuriant filmą. Dėl to sustojo kūryba, psichologiškai buvo sunku galvoti apie tęsinį. Dabar labiau esu pasinėręs į tapybą.
Kino kūrėjai turi vienytis
– Kokie filmai jus labiausiai jaudina?
– Dabar filmų daug, bet nežinau ką žiūrėti. Sunku atsirinkti. Kai buvome už geležinės uždangos, matėme daug daugiau. Buvo rengiamos uždaros filmų peržiūros, rodė pūvančio kapitalizmo filmus. Jie buvo puikūs! Per mėnesį pažiūrėdavau keturis gerus filmus, per metus jų susikaupdavo daug. Dar ir dabar kai kuriuos jų prisimenu.
– Kokią Baltijos šalių kino ateitį matote?
– Reikia įsijungti į didesnę kompaniją, kuri turi rinką, steigti tarsi Holivudo filialą – Baltivudą.
Dabar sudedame savo produkciją į vežimėlį, nusivežame prie Eifelio bokšto ir pardavinėjame. Europos kino festivaliuose vyksta mugės, bet dalyvavimas kainuoja labai brangiai. Vien gauti stalą, ant kurio galėtum padėti savo lankstinukus, reikia sumokėti 20 tūkstančių dolerių. Niekas ten nežiūri ir neperka. Verslas yra mugės organizatoriams, ne kino kūrėjams.
Šiaurės šalių kino festivalyje 1992 metais ant stalų buvo daugybė spalvotų bukletų, žurnalų. Net pasimetėme – ar čia reikia pirkti, ar galima imti? Mano filmas „Rudolfo palikimas“ turėjo tik juodai baltą lapelį. Tokia realybė.
2011 metais Nidoje dalyvavau tarptautiniame kino festivalyje „Baltijos banga“. Visiems Baltijos šalių dalyviams uždavė tris vienodus klausimus. Ar vyriausybės sugebės duoti tiek pinigų, kiek reikia? Atsakymas – ne. Ar turite milijonierių, kurie pasirengę finansuoti? Atsakymas – ne. Ar sukūrę gerą filmą manote, kad išeisite su juo į platųjį pasaulį? Čia mintys išsiskyrė. Kai kurie manė, kad tokių galimybių yra.
Kino pasaulyje esame konkurentai tų, kurie turi rinką. Jei nesi jų komandoje, su savo filmais niekur neišeisi. Neužtenka tik sukurti filmą, svarbu jį ir parduoti.
Dabar jei kurio nors iš Baltijos šalių kino režisierių filmas patenka į platesnius vandenis, autorius nesako, kad turime daugiau gerų kūrėjų. Jis tik džiaugiasi savo prastūmęs – kitų nėra, tik aš vienas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: Latvių kino režisieriaus Janio Streičo teigimu, kiekvienam reikėtų suvokti, kad valstybė – tai aš. Jo nuomone, Lietuvoje nuo senų laikų šiuo požiūriu yra geriau. Lietuviai mokėjo savo gyvenimą tvarkyti net ir sovietmečiu.
RINKA: „Kino pasaulyje esame konkurentai tų, kurie turi rinką. Jei nesi jų komandoje, su savo filmais niekur neišeisi. Neužtenka tik sukurti filmą, svarbu jį ir parduoti“, – neabejoja latvių kino režisierius Janis Streičas.
Apie Janį Streičą
J. Streičas (gim. 1936 m. rugsėjo 26 d. Preilių valsčiuje) – latvių kino režisierius, aktorius, rašytojas, tapytojas, publicistas ir visuomenės veikėjas.
Kino pasaulyje režisierius tapo garsus dar sovietmečiu. Lietuvių žiūrovui žinomiausias televizijos filmas „Teatras“ su Vija Artmane ir Ivaru Kalniniu, kino juostos „Svetimos aistros“, „Rudens rožės“. Menininko kūrybinėje biografijoje – daugiau nei 20 filmų. Didžiausios žiūrovų meilės sulaukė „Joninių nakties spalvos limuzinas“, „Teatras“.
Filmas „Žmogaus vaikas“, apdainuojantis gražiausias žmogiškumo apraiškas, pastatytas režisieriaus gimtąja latgalių kalba, pelnė laurus ne viename tarptautiniame festivalyje (apdovanotas 1992 m. San Remo festivalio autorinių filmų kategorijoje, Vatikano apdovanojimas „Beato Angelico per L'Europa“ ir kt.).
2010-aisiais per vaidybinio filmo „Rudolfo palikimas“ premjerą Latvijoje bilietai buvo graibstomi, prie šalies kino teatrų ir kultūros namų driekėsi eilės.
J. Streičas susijęs su Lietuva asmeniniais ryšiais: žmona Vida – lietuvė, o dukra – muzikinio teatro dainininkė Viktorija Streiča-Jakštienė – gyvena ir dirba Kaune.
Apdovanojimai: Latvijos Trijų žvaigždžių ordino komandoras, Latvijos Mokslų akademijos Garbės narys, Vatikano ir kitų tarptautinių premijų ir festivalių laureatas.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus inf.
