Naujausios
Tranai netampa tarnais
Rūta JANKUVIENĖ
Šiaulių miestui naujasis Savivaldybės administracijos direktorius tarnauja jau 80 dienų. Ar papūtė nauji vėjai ir ar galėjo papūsti?
Pagal nerašytą taisyklę reikėtų neskubėti reikšti nuomonės apie naujoką, kol nepraėjo 100 dienų tarnystės. Bet aš ją sulaužysiu.
Taisyklių nebesilaikyti paskatino miesto garbės piliečio Zenono Eimučio Sabalio žodžiai miesto vadovams, sveikinusiems jį su 75-mečio jubiliejumi.
„Ne apie antrą kadenciją galvokite, o dirbkite taip, kad jus žmonės atsimintų“, – sakė garbės pilietis.
Z. E. Sabalys pats yra dirbęs vienu iš miesto vadovų. Šiauliečiai tą vadovų komandą, kurios vedlys buvo Vilius Kazanavičius, iki šiol mini geru žodžiu. Kad į ją patektum, reikėjo įrodyti, jog moki dirbti.
Šiandien į miesto vadovų komandą patenkama be jokių „egzaminų“. Partijos į savivaldybę, kaip į savo kiemą, tempia bičiulius. Nereikia nė vadovavimo patirties, nė miesto gyvenimo sričių išmanymo.
Socialdemokratai būtent tokį žmogų pasodino prie Savivaldybės administracijos vairo.
Neprieštaravo tam nė valdančiosios koalicijos partneriai.
Apie rinkimus ir naują kadenciją mąsto? Rankas trina: kuo socialdemokratai blogiau pasirodys, tuo geriau?
Naujasis direktorius nėra buvęs net vidutinės įmonės vadovu. Pastaruosius dešimt metų vadovavo tik sau – buvo individualios įmonės vadovas. Per metus yra uždirbęs per 1000 litų, o mokesčių valstybei sumokėjo 39 litus.
Šiandien jam atiduotas valdyti 250 milijonų litų miesto biudžetas. Parašus ant kasdienio lėšų skirstymo deda ne meras, o direktorius.
Pagal atsakomybę ir jo pareiginė alga yra didesnė nei mero.
Ką dirba naujas direktorius, galima sužinoti atsivertus jo darbotvarkę Savivaldybės interneto tinklalapyje.
Populiariausi darbai – „pasitarimas su administracijos vadovybe“ ir „darbas su dokumentais“. Ir taip nuo pat pirmos darbo dienos.
Į spaudos konferencijas atėjęs uoliai perskaito per savaitę savo pasirašytus įsakymus, bet jų nė pakomentuoti negali.
Padūsauja, jog „darbo labai daug“, klausimų-atsakymų estafetę perduoda skyrių vedėjams, o pats skuba spaudos klubo duris užverti.
Skiriamas į pareigas jis deklaravo: „Noriu dirbti Šiauliams ir už Šiaulius, kaip sakė Petras – už Lietuvą“.
Bet norai – viena, o realybė – kita.
Naujasis direktorius atėjo į Savivaldybę ne dirbti, o mokytis dirbti. Ar ne per didelė prabanga išlaikyti mokesčių mokėtojams tokį tarną?
Savivaldybėse (ir ne tik jose) tokių tarnų (o gal geriau sakyti – tranų?) yra ne vienas. Politiniai postai – ypač įvairių patarėjų – yra tapę jų veisyklomis.
Vieną kadenciją kokia zootechnikė ar restorano direktorius tampa mero patarėju kultūrai, o apsiuostęs jau pretenduoja ir į vicemerus.
Kam partijoms ieškoti profesionalų ar administravimo mokslus baigusio jaunimo, kai už biudžeto pinigus galima šiltose vietelėse „apmokyti“ savus kadrus?
Bet Šiaulių pavyzdys su naujuoju direktoriumi turi ne tik neigiamų, bet ir teigiamų pusių.
Savivaldybėse dažnai nė neaišku, kas yra tikrasis šeimininkas. Meras, kuris iš esmės yra tik savivaldybės tarybos pirmininkas, ar savivaldybės administracijos direktorius, kuris realiai valdo visą ūkį?
Šiauliuose dabar akivaizdu, jog pirmuoju smuiku ima groti pats meras. Direktorius – tik paklusnus statytinis.
Iki naujų Savivaldos rinkimų liko metai. Pats laikas Seimui minti ant kulnų, jog pagaliau tesėtų pažadą įvesti tiesioginius merų rinkimus. Merams turi būti suteiktos ir realios vykdomosios valdžios galios.
Rinkėjams, o ne partijoms, seniai turėjo priklausyti lemiamas žodis dėl miesto ar rajono vadovo. Kitokia būtų jo atsakomybė. Gal ir tarnystės parodijos mažiau matytume?
