Naujausios
Ūkio bankas perrašytas, „Snoras“ jau nurašytas
Ūkio banko klientai jau apgulė Šiaulių banko skyrius, beveik visi atgaus savo pinigus. O ką atgavo per gerus metus „Snoro“ kreditoriai? Šnipštą. 2011 metų pradžioje Lietuvos bankas leido „Snorui“ platinti jo vertybinius popierius, kurie pasirodė neturintys jokios vertės, nes nėra apdrausti.
Daugiausia indėlių sertifikatų ir obligacijų įsigijo jau garbaus amžiaus žmonės, tikėjęsi kiek užsidirbti ramiai senatvei. Kai kurie jų „Snoro“ produktus pirko prieš pat uždarant banką 2011-ųjų lapkričio 16 dieną.
Nuo šios dienos iš šį banką valdančių užsieniečių žmonės nesulaukia net paprasto laiško, o internete klientams paruošta ir patyčių. Netekę savo pinigų banko klientai dar turėjo papildomų išlaidų ir „Snoro“ kreditorių ir indėlininkų asociacijai, kuri ėmė mokestį vien už tai, kad juos gintų.
 |
| "Snoro" uždarymas "Respublika' nuotr. |
Nenori antro infarkto
40 tūkst. litų už banko platintus vertybinius popierius praradęs žinomas mokslininkas, akademikas emeritas Romualdas Grigas šiai kreditorių ir indėlininkų asociacijai sumokėjo 1100 litų „žyminio mokesčio“, nors jokios pagalbos jau nebesitiki.
– Kaip jūsų reikalai dėl „Snore“ prarastų pinigų – gal per 17 mėnesių jau sulaukėte kokio nors pranešimo, vilties susigrąžinti turėtas santaupas? – vakar „Respublika“ paklausė R.Grigo.
– Absoliuti tyla – nei laiško, nei skambučio. O kadangi dabar dar žlugo ir Ūkio bankas, man atrodo, kad „Snoras“ bus visai užmirštas.
Esu girdėjęs, kad kažkoks advokatas vieną „Snoro“ obligacijų turėtoją apgynė teisme. Tačiau aš jau neketinu samdyti advokatų, eikvoti jėgų, nes rengiu labai sudėtingą knygą – istorinę perspektyvą apie nunykstančias lietuvių šaknis ir jų šešėlius. Juo labiau kad pernai dar patyriau ir infarktą. Nenoriu patirti antro.
– „Respublika“ jau rašė, kad jūs, ieškodamas pagalbos, kreipėtės į visus Lietuvos vadovus, tačiau sulaukėte niekinių ir net įžeidžiamų atsakymų. O ar esate kreipęsis į dabartinį „Snoro“ valdovą, bankroto administratorių Nilą Kuperį?
– Ne, nes nematau prasmės – jis juk daro ką nori, gauna puikią algą ir nėra atskaitingas jokiai Lietuvos institucijai. Bandžiau bendrauti su „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacija, tačiau jos vadovai tik kažką pamikčiojo ir man pasiūlė susimokėti 1100 mokestį, už kurį esą bus atstovaujama mano interesams.
Tuomet kreditoriai išties aktyviai judėjo, rinko parašus, kad būtų pakeistas įstatymas, įteisinantis kreditorių diskriminaciją – jų skirstymą pagal svarbą. Sumokėjau, bet jokios naudos negavau. Iš savo pažįstamų, taip pat nukentėjusių „Snore“, žinau, kad tie, kas nesusimokėjo asociacijai, yra lygiai taip pat neginami kaip aš.
– Kaip jūs manote, kodėl Lietuvos valdžia nesiima jokių veiksmų ginti dėl legalių bankų žlugimo nukentėjusius savo piliečius?
– Manau, kad tai, jog neginami „Snoro“ sertifikatus ir obligacijas, kurias leido platinti Lietuvos bankas, pirkę piliečiai, yra labai naudinga pačiai valstybei. Nes juk ji turėtų atlyginti mūsų nuostolius, o tai atvertų dar didesnes skyles biudžete. Ūkio banko istorija pridės naujų skylių, tad tikėtis iš valstybės dėmesio nėra prasmės. „Snoro“ istoriją mūsų valstybė apskritai norėtų nurašyti tik į savo piliečių nuostolius.
Bet manęs tai nestebina, nes Lietuvoje yra sena tradicija atsiskirti nuo savo piliečių. Mūsų valstybė yra tarsi antstatas, kuris neturi jokių moralinių įsipareigojimų tautai. Ir tai – ne šių laikų reikalas, ši tradicija tęsiasi dar nuo Žečpospolitos laikų.
Tais laikais svarbiausius postus užimdavo tik Radvilų, Sapiegų, Pacų giminės, kurie pirmiausia pasidalydavo etmonų, vaivadų, iždininkų kėdes – pačias pelningiausias. O liaudis gyveno baisiame skurde, ką nustatė ir Europos žvalgai prieš Abiejų Tautų Respublikos galutinį padalijimą.
Pavyzdžiui, kunigaikščio Jonušo Radvilos turtai lenkė daugelio Europos karalių turtus, o vietos žmonės gyveno baisiame skurde. Dabar nėra karalių, kunigaikščių, bet yra nežinia kaip praturtėję politikai, verslo magnatai, o paprasti Lietuvos piliečiai taip pat skursta. Tad „Snoro“ istorija tik įrodo, kad yra tęsiama nelaiminga tradicija, naikinanti lietuvių tautą, priverstą bėgti svetur.
Ėmė savanoriškus įnašus
„Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vykdomasis direktorius Aras Petrauskas vakar negalėjo pasakyti, kiek nukentėjusių indėlininkų asociacijai yra sumokėję vadinamąjį žyminį mokestį, kad būtų ginami jų interesai susigrąžinant lėšas.
„Šiuo metu nėra mūsų buhalterės, kuri išvykusi į užsienį, – „Respublikai“ sakė A.Petrauskas. – Bet tai nėra joks mokestis, buvo prašoma tik suteikti paramą, skirtą asociacijos veiklai vykdyti. Mes juk neturime kitų galimybių išsilaikyti, jeigu jos nariai neparems. Tai buvo tik savanoriški įnašai“.
A.Petrauskas sakė, kad „Snoro“ kreditorių ir indėlininkų asociacijos aparato darbuotojai dirba „mažiau nei už minimalius“ atlyginimus, o pats vykdomasis direktorius pluša vos už 700 litų algą.
„Netiesa, kad mes neginame „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių, dirbame daug, bet išties banko klientai savo pinigų greitai ir neatgaus, – teigė A.Petrauskas. – Dėl kreditorių eiliškumo buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o kada jis imsis šios bylos – po dvejų, trejų metų? Klausimas, kiek per tą laiką apgautų ir beverčių vertybinių popierių prisipirkusių pensininkų paliks šį pasaulį...
Tik Dievas žino, kiek stengiasi dirbti N.Kuperis, nes gauna gerus pinigėlius, nėra įpareigotas pateikti kuo greitesnį rezultatą, tad skubėti tikrai jam neverta. Bankroto administratorius su mumis visiškai nebendrauja, gal kiek tik su „Snoro“ kreditorių komitetu, kurio nariai davę tylos įžadus. Nesuprantu, kodėl jokių aktyvių žingsnių nedaro Lietuvos bankas, kuris tiesiog turėtų N.Kuperiui nuolat spardyti į užpakalį ir reikalauti greitų sprendimų susigrąžinant kuo daugiau „Snoro“ turto“.
A.Petrauskas sakė, kad šių metų sausio ir vasario mėnesį asociacija padavė teismui keturių „Snoro“ sertifikatų ir obligacijų savininkų ieškinius, jie galbūt bus pradėti nagrinėti tik vasarą. Beje, visoms byloms, kurios susijusios su šio banko krachu, skirtas nagrinėti tik vienas teismas.
Jeigu ryžtųsi bylinėtis apie 18-20 tūkst. nukentėjusių kreditorių, įmonių, šie procesai turbūt užtruktų amžinybę. Šiandien smulkieji kreditoriai, kurie pageidauja bylinėtis, reikalauja apie 6 mln. litų vertės turto sugrąžinimo.
Dėl galimybės „Snoro“ kreditoriams bylinėtis teismuose asociacija dirbo su dviem advokatų kontoromis. Viena buvo sutikusi imtis šių sunkių bylų už 5 proc. sėkmės mokestį, kita – ir už sėkmės mokestį, ir už fiksuotą honorarą, kuris siektų apie 200 tūkst. litų iš tų pačių nukentėjusių žmonių kišenės. Indėlininkų ir kreditorių asociacijos duomenimis, vidutiniškai vienas teismo procesas galėtų trukti iki trejų metų.
Ir Seimo nariai nusisuko
„Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas vakar „Respublikai“ sakė, kad pastaruoju metu nėra imtasi jokių veiksmų, taip ir nesusitikta su finansų ministru Rimantu Šadžiumi, ką žadėta padaryti dar praėjusį rudenį.
„Šiek tiek esu atitolęs nuo „Snoro“ reikalų, nes jau akivaizdu, kad Lietuvos politikams ši problema yra visiškai nesvarbi, – teigė D.Arlauskas. – Mes esame kreipęsi į visus naujojo Seimo narius, kad jie inicijuotų ir priimtų įstatymą, suvienodinantį visų kreditorių teises ir panaikinantį esamą eiliškumą. Absoliučiai visi parlamentarai nėrė į krūmus, niekas nepritarė tokiam įstatymui – net vadinamieji Seimo rėksniai, kurie mėgsta skambias istorijas. Politikai suvokia, kad pinigų išmokėjimas visiems nukentėjusiems žmonėms bus nemaža našta valstybės kišenei, o valstybė pas mus yra svarbiau už jos piliečius. Beje, ir patys piliečiai yra pakankamai kalti – jie mano, kad už juos viską padarys kiti. Kai rinkome 50 tūkst. parašų dėl šio įstatymo inicijavimo, neprisidėjo nemažai smarkiai nukentėjusių žmonių“.
Simboliška, tačiau niekam neatsakingo ir 100 tūkst. litų algą gaunančio bankroto administratoriaus N.Kuperio šiandien valdomo „Snoro“ interneto puslapio skiltis, skirta dažniausiai užduodamiems klausimams, prasideda pasityčiojimu iš mūsų šalies piliečių.
Į klausimą, ar man reikia pateikti reikalavimą, užsieniečio N.Kuperio komanda atsako: „Jeigu manote, kad bankas SNORAS yra skolingas Jums pinigų, turėtumėte pateikti reikalavimą“.
Praėjus metams po „Snoro“ veiklos sustabdymo 2012–ųjų lapkričio 15 dieną banko indėlininkams skirtų draudimo išmokų pervesta daugiau kaip 4 mlrd. litų, paimtų iš skylėto valstybės biudžeto ar pasiskolintų už gerus procentus užsienyje. Tačiau pinigus atgavo tik 209 tūkst. „Snoro“ indėlininkų, kurie nepirko jokių obligacijų, sertifikatų, o išmokėtos sumos siekė tik draudžiamąją sumą – 345 tūkst. litų.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
