Naujausios
2023 gruodžio 14 ,,Laiptų galerijoje“ Šiauliuose atidaryta Vytauto Tomaševičiaus paroda ,,Ramybė viesulo aky“, veiksianti iki sausio 6 d.
Menininko siekis išsaugoti savo autentišką požiūrį į pasaulį – universalus. Vaizdžiai kalbant, menininkui išlikti savimi, būti susitelkusiu ir ramiu, nepaisant pasaulyje siaučiančio ir neišvengiamai jo keitimąsi lemiančio viesulo, yra būtina kūrybos sąlyga. O būti savimi reiškia turėti ir savo unikalią praeitį, ir unikaliai matyti dabartį. Tad Vytauto Tomaševičiaus parodos pavadinimas tarytum pranašauja ateinančiam žiūrovui ir parodoje būsiantį kūrybinį universalumą, ir menininko žvilgsnio į nūdienos aktualijas originalumą.
Parodoje, kuri kiek pasipildžiusi atkeliavo iš Vilniaus Dailininkų sąjungos galerijos, kurioje buvo eksponuota pavasarį, ramybę ir viesulą, universalumą ir nepakartojamumą įkūnyja Tomaševičiaus kūrinių dualizmas. Labai daugiabriaunis ir labai įtraukus, nes žmogus taip jau sutvarkytas, kad dvejopumas niekada nepraslysta pro mūsų žvilgsnį jo neužfisuotas. Ypač tada, kai regime dalykus ar reiškinius, kurie yra vienas kitam priešingi.
Pavyzdžiui, dažnas Vytauto kūrinių motyvas yra daugiabučiai sovietiniai namai. Jie dažniausiai yra sukomponuojami antrame paveikslo plane, esti neryškūs, beveik monochromiški, suformuoti, kaip teigia pats menininkas, taikant ,,skaitmeninio impresionizmo“ metodą. Toks uniformuotos architektūros, namų – dėžučių vaizdas visada yra tarytum ištirpęs, miglotais, kaip daugiausiai ir būna su tapatumą apsprendžiančiais atsiminimais, be kurių, pasak Vosyliaus Sezemano, įvardinusio juos asmeniškumu, negali būti jokios kalbos apie meninį originalumą.
Šis planas iš tikrųjų yra Vytauto jaunystės, prabėgusios Lazdynų mikrorajone, ženklas. Pirmasis paveikslų planas – daugiabučių fone skraidančios papūgos ar magnetofono juostelę pučiantis ventiliatorius – visada ryškus, taigi ir labai dabartiškas. Sujungdamas skirtingus, tiesiogiai nesusijungiančius laikus, menininkas paveiksluose jungia ir skirtingus jų raiškos būdus – emociją suponuojančią tapybą, bylojančią spalva, ir jos poveikį žabojantį, stabdantį grafikos linearizmą.
Priešingybės paviksluose dažnai esti paradoksalios. Antai, žmogus oro uoste laiko lentelę, su laukiamo asmens vardu – Godot, kuris, kaip žinia, niekada nepasirodė, ir nuo Samuelio Becketto pjesės ,,Gelaukiant Godo“ laikų tapo bergždžio laukimo, neišsipildančios vilties simboliu. Čia verta priminti, kad Tomaševičius, 1998 m. pabaigęs Vilniaus dailės akademiją, įgyjo scenografo specialybę, matyt, leidžiančią jam iš pažiūros be vargo formuoti paveikslų įtampą, būdingą dramos kūriniui. Tačiau šioji įtampa anaiptol nėra dramatiška – ji kupina švelnios ironijos, postmodernaus pastišo, ženklinančio labai įvairios tematikos kūrinius.
Jie apima visą viesulo, siaučiančio pasaulyje, sūkurio orbitą. Tai – ir politinės, socialinės aktualijos, ir kintantis mūsų požiūris į patį meną bei kultūrą. Su popartiškais fragmentais, plakatiškumo žymėmis, bravūriškais netikėtumais ir pačiomis įvairiausiomis nuotaikomis Tomaševičiaus darbai tikra to žodžio prasme valdo žiūrovo pagavą, o subtilūs menininko pajuokavimai, išlaikant aukštą paveikslų meninės konstrukcijos lygį, neleidžia lengvai išeiti iš parodos, skatindami joje užsibūti.