Naujausios
Tapyba, muzika ir prisiminimai
A. Motiejūno (1912–1979) gimtinė – Pakruojo rajono Linkuvos apylinkių Ruponių kaimas. Pasak renginio organizatorių, dailininkas mažai žinomas Lietuvoje ir beveik nežinomas gimtinėje.
Pakruojo ugniagesių draugijos stoginėje eksponuojama penkiolika A. Motiejūno paveikslų, saugomų Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Parodai darbus atrinko R. Rachlevičiūtė.
Kūrybos, prisiminimų vakarą papildė muzika: grojo Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokyklos ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos jaunieji smuikininkai.
„Iš visko, kas yra pasaulyje gražaus, man patinka tik spalvos...“ – A. Motiejūno žodžius citavo vakarą vedusi Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos darbuotoja Lina Ramonienė. – Apžavėtas jų, leisdavosi į kūrybines keliones po Lietuvą. Dėl jų ir buvo pramintas tapybos klajūnu.“
Dailininko portretas susitikime buvo dėliojamos iš prisiminimų. A. Motiejūno sesers Bronės Motiejūnaitės-Mitienės prisiminimų perskaitė ir į praėjusio amžiaus pirmąją pusę nukėlė skaitovė Angelė Statkuvienė. Prisiminimai užrašyti Donatos Mitaitės.
Būsimasis dailininkas gimė darbščioje, darnioje Alfonso Juozo ir Onos Motiejūnų šeimoje. Augo su dviem jaunesnėmis sesutėmis. Tėvai turėjo tik 5 hektarus žemės, gyvenimas nelepino. Tėvas mūrydavo: jo su draugais mūryta senoji Linkuvos gimnazija, Pakruojo dvaro tvora.
Iš pradžių A. Motiejūnas norėjo būti dainininku. Bet pradėjo piešti – tik kaip įstoti į meno mokyklą? Išvažiavo į Kauną su tėvo duotais 100 litų, įstojo, bet pinigai baigėsi. Grįžo, dirbo Linkuvos kooperatyve, užsidirbo pinigų, nusipirko dviratį, vėl išvažiavo į Kauną. Mokytis padėjo du kunigai. Mokydamasis Kaune, namo parvažiuodavo dviračiu. Mokytis buvo sunku – trūko pinigų. Namiškiai gaudavo telegramą su vienu žodžiu: „Duonos“. Sesuo prisiminė: kartą nuvežė duonos, brolis užvirino vandens, arbatos neturėjo, tad valgė virintą vandenį su duona.
Kai A. Motiejūnas mokytojavo Linkuvoje, iš pradžių į darbą eidavo iš namų, paskui gavo kambarėlį mokykloje.
Dar vienas B. Motiejūnaitės-Mitienės vaikystės prisiminimas – kaip dviese su broliu eidavo vogti obuolių. Užaugę šią istoriją dažnai prisimindavo.
Motiejūnų giminę vienijantis bruožas – ne tik talentai, bet ir humoro jausmas. Dailininko sūnus Rimantas Motiejūnas juokavo, kad tėtis yra giminės Jurijus Gagarinas – gimęs balandžio 12-ąją, Kosmonautikos dieną.
„Tėvelis labai daug dirbo. Mes su broliu buvome dvynukai, mokėmės M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Reikia daug groti, visą dieną. Tėvelis, aišku, negalėdavo išlaikyti, užsidarydavo pas save kambaryje ir tapydavo. Taip jis tapo dideliu dailininku“, – juokavo sūnus.
R. Motiejūnas prisiminė, kaip tėvelį erzindavo savotišku pomėgiu – didžiuliu noru kolekcionuoti: kolekcionuodavo nuo saldainių popierėlių iki akmenėlių. Dėžučių daugėjo, tėvelio daiktai stūmėsi šonan. Kartą tėvelis pakvietė geologijos muziejaus atstovę, jį atrinko glėbį akmenų ir net sumokėjo 75 rublius. Akmenėliai pakliuvo į ekspoziciją – Šv. Kazimiero bažnyčioje veikusiame Ateizmo muziejuje eksponuoti skyriuje „Žemės vystymosi kelias“. O už gautus pinigus buvo nupirktas fotoaparatas.
Kai R. Motiejūnas dirbo dėstytoju Klaipėdoje, per atostogas grįždavo talkininkauti į Ruponius. Tėvelis tuo laiku piešdavo. Vėliau Rimantas persikėlė į Vilnių, kur 36-erius metus dirbo plokštelių studijoje – daug įrašų perdavė Linkuvos gimnazijai.
Visus, kurie turi genetinį kodą dailei, dailininko sūnus kvietė įdėmiai apžiūrėti eksponuojamus darbus ir mokytis kompozicijos, spalvų, potėpio ir net rėmo spalvos priderinimo.
Kai A. Mikalajūnas 1979 metais išėjo amžinybėn, jo vienintelei dukterėčiai D. Mitaitei tebuvo kiek daugiau nei 18 metų. Susitikime D. Mitaitė prisiminė, kad dėdė buvo labai mylimas, laukiamas, savas.
„Kai žmonių nebėra, suvoki, kiek daug nepaklausei“, – sakė dukterėčia. Į susitikimą ji atsivežė mamos išsaugotų A. Motiejūno rašytų laiškų bei perskaitė keletą ištraukų, kad vakaro dalyviai išgirstų dailininko „gyvą balsą“.
„Dėdė buvo iš tų pasakotojų, kuriems istorija turėjo būti sąmojinga“, – sakė literatūrologė. Laiškuose A. Mikalajūnas – ir rūpestingas dėdė, galvojantis apie dukterėčios ateitį, ir šmaikštuolis, gebantis prajuokinti auditoriją net ir po daugelio metų.
Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Romanas Dudnikas skaitė A. Motiejūno bendramokslio dailininko Algirdo Petrulio prisiminimus. Prisiminimuose pažymima, kad tuo metu „Naujojoje Romuvoje“ grafikas Paulius Augustinavičius parašė, kad Kauno meno mokykloje yra tik du gabūs tapytojai: Alfonsas Motiejūnas ir Algirdas Petrulis, buvo įdėta ir A. Motiejūno darbo „Bulviakasis“ reprodukcija. Meno mokykloje tuo metu veikė dvi studijos: Petro Kalpoko ir Justino Vienožinskio. Tie, kurie buvo linkę į modernizmą, rinkosi J. Vienožinskio studiją.
„Alfonsas buvo geras piešėjas, tik mūsų temperamentai skyrėsi, jis buvo impulsyvus, aš ramesnis“, – tokius prisiminimus paliko A. Petrulis. Skyrėsi ir abiejų stiliai.
Kūrė sudėtingu laikotarpiu
„Kai yra tikri kūriniai, kai yra originalai, visada yra šimtą kartų geriau nei stovėtų Pikaso, Salvadoro Dali ar kitų pasaulinių dailininkų reprodukcijos“, – sakė A. Motiejūno kūrybos kelią apžvelgusi R. Rachlevičiūtė.
V. Motiejūnas, priminė dailėtyrininkė, labai norėjo mokytis Kauno meno mokykloje ir dar vaikas iš Ruponių kaimo parašė laišką garsiam dailininkui, visuomenės veikėjui Antanui Žmuidzinavičiui – klausė patarimo. Patarimas buvo paprastas – jei labai nori, mokysies ir pasieksi.
„Įsivaizduoju, koks laimingas buvo A. Motiejūnas, kai galėjo dėstyti Vilniaus dailės akademijoje (tuo metu vadinosi Vilniaus valstybinis dailės institutas). Bet atėjo 1951 metai, ideologinio susidorojimo laikas, kai reikėjo sutvarkyti Kauno valstybinį dailės institutą, kaip paskutinį lizdą inteligentijos, kuris perėmė tarpukario patyrimą.“
A. Motiejūnui buvo pasiūlyta išlaikyti marksizmo-leninizmo egzaminą. Net ir labai brangindamas savo darbą, atsisakė. Buvo pašalintas – teko dailės kombinate piešti etiketes.
Pasak R. Rachlevičiūtės, A. Motiejūnas su A. Petruliu vienas iš pirmųjų atnaujino Lietuvos tapybą, išsiveržė iš stalininės tapybos: „Manau, jiems padėjo išsivaduoti tai, kad labai mėgo gamtą. Buvo gana trumpas periodas, kai A. Motiejūnas buvo pasiekęs tokius aukštus meninius rodiklius, kad tarsi buvo visų priešakyje su A. Petruliu, dar buvo Marija Cvirkienė, kurie drąsiai pradėjo tapyti.“
Vienas iš parodoje eksponuojamų peizažų dailėtyrininkei primena V. van Gogą: „Visi, kurie norėjo išsivaduoti ir pasiekti autentišką stilių, atsigręžė ne tik į impresionizmą, bet ir į taip vadinamą fovizmą, A. Matiso mokyklą, kur galima buvo tapyti ryškiom spalvom.“
Pasak R. Rachlevičiūtės, A. Motiejūnas tapė tuos žanrus, kurie iš esmės susiformavo tarpukariu: peizažus ir portretus. Vengė sovietmečiu būtinos figūrinės kompozicijos. Natiurmortų nutapė nedaug. Jo kūryboje – daug mėgavimosi tirštu tepimu, grynu tapymo džiaugsmu. Vizitinė dailininko kortelė – turkio spalva.
A. Mikalajūno parodą Pakruojo ugniagesių draugijos stoginėje galima apžiūrėti iki birželio 17 dienos.
Vakaras-portretas buvo vienas iš projekto „Menų ir kartų jungtys: Iš Pakruojo krašto kilę menininkai ir vietos jaunimas“, kurio vadovė Genė Juodytė, Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai, renginių.
