Vaikų ir jaunimo teatras tapo laureatu

Poe­ti­nis spek­tak­lis at­si­grę­žia į sa­vas­tį

Teat­ras "Bend­raam­žiai" ap­do­va­no­tas už poe­ti­nį spek­tak­lį "Vis­ką jau tu­riu". Jis įver­tin­tas jau­ni­mo ka­te­go­ri­jo­je. Pas­ta­ty­me pa­nau­do­ti pa­ties Ar­vy­do But­kaus, o taip pat – li­te­ra­tų, poe­tų Juo­zo Ruz­gio, Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, Ar­vy­do Jur­kai­čio, Re­gi­nos Bir­ži­ny­tės, Vik­to­ro Ži­lins­ko, Re­gi­nos Kra­jy­nie­nės ei­lė­raš­čiai, spek­tak­lio dai­li­nin­kė – Li­na Rips­ky­tė. Pas­ta­ty­me vai­di­na nuo 16 iki 18 vei­kė­jų, pri­klau­so­mai nuo da­ly­vių ma­suo­tė­je, iš vi­so teat­ro stu­di­ją lan­ko 35 vai­kai.

Ką gi reiš­kia pa­va­di­ni­mas "Vis­ką jau tu­riu..."?

"Tai – re­to­ri­nis tei­gi­nys ar­ba klau­si­mas. Daug­taš­kis pa­lie­ka vie­tos kiek­vie­no žiū­ro­vo in­di­vi­dua­liai in­terp­re­ta­ci­jai. Idė­ja bu­vo su­kur­ti po­zi­ty­vų spek­tak­lį, ku­ria­me sa­vaip pa­žiū­rė­tu­me į Tė­vy­nę ir į ak­tua­lią Lie­tu­vai te­mą – emig­ra­ci­ją. Sa­vo ir ki­tų au­to­rių ei­lė­raš­čiuo­se ieš­ko­jau at­sa­ky­mo, ko­dėl ir kuo svar­bi vie­ta, ku­rio­je gi­mei, au­gai. Mes tu­ri­me sa­vo že­mę, kal­bą, pa­tir­tis, tra­di­ci­jas, ar­ti­muo­sius, tik rei­kia mo­kė­ti džiaug­tis. Ma­nau, tuos, kam svar­bus tas san­ty­kis ir san­ty­kiai su šei­ma, drau­gais, gal pa­ska­tins pa­žvelg­ti iš ki­tos pu­sės – kuo esa­me tur­tin­gi sa­vo­je ša­ly­je. Jei to ne­ver­ti­ni, ta­da koks skir­tu­mas, kur gy­ven­ti, – "Šiau­lių kraš­tui" spek­tak­lio idė­ją pa­tei­kė re­ži­sie­rius Ar­vy­das But­kus. – Da­bar daug jau­ni­mo spek­tak­lių yra pa­rem­ti konf­lik­to idė­ja. Me­nas tu­ri pro­vo­kuo­ti, ta­čiau tuo­se pa­sta­ty­muo­se kar­to­ja­si la­bai niū­ros prieš­prie­šos – nar­ko­ma­ni­ja, al­ko­ho­li­kai tė­vai, pa­ty­čios, o no­ri­si tei­gia­mą siu­že­tą su­kur­ti, ku­ris taip pat kvies­tų dis­ku­si­jai."

Di­džiau­sias lai­mė­ji­mas – jau­nuo­lių no­ras kur­ti

Pa­sak re­ži­sie­riaus, jam ap­do­va­no­ji­mus ver­tin­ti sun­ku, nes vie­naip spek­tak­lį prii­ma au­di­to­ri­ja, ki­taip – ko­mi­si­ja, dar ki­taip ga­li at­ro­dy­ti pa­čiam au­to­riui. Yra bu­vę, kai ver­tin­to­jai sua­be­jo­jo "Bend­raam­žių" spek­tak­liu, nes jiems pa­si­ro­dė, kad ga­li bū­ti įžei­džia­mi neį­ga­lūs žmo­nės, nors prieš tai pa­sta­ty­mą ma­tė ir jį pui­kiai priė­mė pa­tys ne­ga­lią tu­rin­tys jau­nuo­liai ir jų tė­vai. Ki­tą kar­tą ko­mi­si­jai už­kliu­vo, ko­dėl spek­tak­ly­je vil­ko per­so­na­žas yra ge­ras. Tuo tar­pu, re­ži­sie­riaus ma­ty­mu, blo­gis ga­li slėp­tis po ap­si­mes­ti­ne gė­rio kau­ke.

A. But­kus sa­kė, kad svar­biau­sia re­ži­sie­riaus per­ga­lė yra ne lai­mė­tas lau­rea­tų dip­lo­mas, bet pa­ts vai­kų, paaug­lių no­ras lan­ky­ti re­pe­ti­ci­jas, ruoš­tis, gal­vo­ti, pri­si­dė­ti sa­vo idė­jo­mis.

"Jie atei­na pa­var­gę po pa­mo­kų, gau­sy­bės už­duo­čių. Bet aš ne­no­riu, kad jau­ni kū­ry­bin­gi žmo­nės tap­tų pa­val­di­niais, ko­man­dų vyk­dy­to­jais: "at­nešk", "pa­duok", "nueik". No­riu, kad jie bū­tų ly­de­riai", – sa­kė A. But­kus.

Šiuo me­tu "Bend­raam­žių" teat­ras la­bai lau­kia kul­tū­ros cent­ro di­džio­sios sce­nos re­no­va­ci­jos pa­bai­gos, kad sa­vo nau­jau­sius spek­tak­lius ga­lė­tų pa­ro­dy­ti Jo­niš­kio žiū­ro­vams.