Naujausios
Aktorius – stipri profesija
– Šiandien, kai aplink tiek daug skubos ir streso, jog gali nesuspėti su gyvenimu, Jūs tvirtinate, kad teatre negalima skubėti. Kaip tai pavyksta?
– Darbo stiliaus mokiausi ne tik studijuodamas režisūrą, bet ir iš profesionalių senųjų aktorių Reginos Arbačiauskaitės, Petro Venslovo. Credo „Nepulk į sceną, pirmiausia išsiaiškink svarbiausius savo personažo charakterio dalykus“ tapo ir savotišku mūsų teatro darbo stiliumi.
Analitiškumas duoda gerų rezultatų. Medžiagą graibome iš savo patirčių, skaitytos literatūros, matytų spektaklių ar kino filmų. Analizuodami vaidmenis atrandame labai įdomių dalykų. Galbūt kartais nuslystame nuo logikos, bet tas nuslydimas irgi tampa logika.
Aktoriams visuomet sakau: „Mylėkime tai, ką darome.“ Ir pats kiek galiu pasistengiu, kad kurdamas vaidmenį aktorius jaustų malonumą. Jeigu matau, kad žmogus turi asmeninių problemų, leidžiu jas išspręsti, nusiraminti, susitvarkyti su savimi, kad į darbą ateitų su gera nuotaika ir humoro jausmu. Kūrybiniame darbe labai svarbu kuriančiojo psichologinė savijauta.
– Bet psichologinei savijautai svarbu ir materialusis gyvenimas. Bent jau tiek, kad kuriantis žmogus jaustųsi saugiai. Apie kūrybinių profesijų, kartu ir aktorių, gerovę to pasakyti negalima...
– Kartais, kai žmogus pradeda dejuoti, kad sunkiai verčiasi, jam pasiūlau eiti dirbti į teatrą. Žmogus suklūsta, klausia, koks atlyginimas. O aš patariu klausti ne koks atlyginimas, o pažiūrėti, ką teatro darbuotojai turi. Žinoma, sakau tai juokais. Bet nemanau, kad Kelmės mažojo teatro aktoriai ir kiti darbuotojai nuskurdę. Visi turi pastogę, važinėja automobiliais. Atlyginimus, beje, gerokai didesnius nei minimalūs moka Savivaldybė. Kūrybinei veiklai, spektakliams statyti privalome užsidirbti patys.
Vyrai aktoriai prisiduria iš papildomos veiklos, moterys savo įnašą šeimai atlieka augindamos vaikus, turi galbūt daugiau uždirbančius vyrus.
Be to, gerovę sudaro ne vien pinigai. Aktoriai gyvena labai įdomų, turiningą gyvenimą, važiuoja į gastroles, turi visas galimybes saviraiškai, talentams atsiskleisti. Jie išmoksta giliau ir lengviau žiūrėti į gyvenimą, atskirti smulkmenas nuo esminių dalykų.
Galiausiai šiais laikais, rinkos sąlygomis, aktorius jau nėra skurdžius. Tobulėja vadyba, atsiranda naujų metodų, aktoriai vaidina keliuose teatruose.
Talentingam: šokančiam, dainuojančiam, gerą atmintį turinčiam, gebančiam gaudyti impulsus iš pasaulio žmogui – tai stipri profesija. O kai nuoširdžiai dirbi, visuomet pragyveni.
Teatrą pajusti iš visų pusių
– Jūsų teatre nėra scenos darbininkų. Ko gero, aktoriams tenka atlikti ne tik intelektualųjį darbą.
– Mes visi nešiojame dekoracijas, kuriame scenografiją, nepriklausomai nuo to, kokį etatą turime. Bet tai nėra kokia nors skriauda. Visi šie darbai leidžia pajusti teatrą iš visų pusių. Mes nesame atskiri aktoriai, režisieriai, scenografai, buhalteriai, administratoriai teatre. Mes esame teatras.
– Kiek žmonių šiuo metu teatre dirba? Kokie jų etatai?
– Iš viso dirba 11 žmonių. Šeši iš jų aktoriai. Tačiau, kai reikia, vaidinu ir aš, teatro vadovas. Vaidina ir Česlovas Brazinskas, įprastai tvarkantis viešuosius pirkimus, inžinerinius dalykus, scenografiją, dirbantis vairuotoju ir kasininku. Esame du režisieriai, apšvietėjas, administratorė.
– Aktorius Jūsų teatrui parengė Šiaulių universiteto Estrados meno katedra. Dabar jau keleri metai šios katedros nėra. Kaip manote, ar ji tikrai nebuvo reikalinga?
– Labai gaila, kad ši katedra panaikinta. Ji davė kūrybinį impulsą Žemaitijos regionui. Parengė ne tik aktorių, bet ir kultūros centrų darbuotojų. Būtent Šiauliuose parengti Kelmės mažojo teatro aktoriai Austėja Gentvilaitė, Laura Gulbinaitė-Šmitkinienė, Armida Lėščiūtė, Armandas Lazdauskas, Justinas Jurgilas. Už šį jaunimą esu labai dėkingas Marijai ir Juozui Žibūdoms, įkūrusiems uinversitete Estrados meno katedrą ir išleidusiems į gyvenimą daug talentingų žmonių.
Jeigu šiandien neturėčiau šitų universiteto auklėtinių, nežinau, ką daryčiau. Austėja Gentvilaitė – jauna, pozityvi, kuria eilėračius ir dainas žemaičių kalba. Bet kol kas kaip dainininkės jos neišnaudojome. Talentinga, labai plastiška aktorė. Lengvai suvokia režisieriaus reikalavimus. Labai išraiškingos ir kitos dvi aktorės Laura Gulbinaitė-Šmitkinienė bei Armida Lėščiūtė.
Labai lengvai lyg molis minkomas Armandas Lazdauskas, puikus improvizatorius Justinas Jurgilas. Iš kur man imti tiek proto,kad maksimaliai atskleisčiau jų gabumus?
Esu laimingas ir turėdamas senuosius darbuotojus. Daug naudingų darbų teatre nuveikia Česlovas Brazinskas. Be to, jis ir puikus aktorius, turintis subtilų scenos ir aikštelės partnerių pojūtį.
Režisierius Gediminas Trijonis turi daug patirties pasirenkant dramaturgiją, ją išdėstant.
Komandą sustiprino administratorė Skaistė Antanavičiūtė. Stipri vadybininkė. Sutvarko daug biurokratinių reikalų, išsiaiškina įstatymus, nuo mano pečių nuėmė dalį administracinio krūvio. Galiu daugiau laiko skirti kūrybai.
Teatre visi mes lyg krumpliaračiai, kurie privalo dirbti, negalėtume apsieiti vienas be kito.
Jeigu šiandien neturėčiau to Šiauliuose parengto jaunimo, nežinau, kaip gyvuotų teatras. Tikriausiai pats turėčiau ieškoti talentingų žmonių ir mokyti juos scenos meno.
Beje, turiu svajonę apie dar vieną ateities impulsą. Labai norėčiau, kad į teatrą ateitų tytuvėniškė režisūros ir teatrologijos magistrė Andrėja Gričiūtė, pastaruoju metu dirbusi Tytuvėnų kultūros centre ir įgyvendinusi daug įdomių projektų. Jai nesvarbu, kad Tytuvėnuose faktiškai nėra kultūros namų. Renginiams ji sumaniai pritaiko kitas netradicines erdves. Tokia darbuotoja mūsų teatrui būtų tikras lobis.
Garbė žemaičiams
– Neseniai buvote apdovanotas už žemaitiškos dramaturgijos sklaidą. Ką Jums reiškia žemaičių kultūra?
– Pats esu žemaitis, kilęs nuo Varnių. Tačiau žemaičių kultūrą ir pasaulėjautą giliau suvokiau jau būdamas brandoj. Pradėjau skaityti žemaitiškai parašytas eiles. Koks suprotis! Koks žodžių skambesys!
Tuomet žemaičių kalba pastatėme „Tris mylimas“, „Kražių skerdynes“, pjesę „Žemaičiai bylinėjasi“. Kaukių komediją „Trys mylimos“ suvaidinome 120 kartų įvairiose Lietuvos vietose ir užsienyje.
Žemaičių istorija pesmelkta kova už būvį, už savo žemę, už piliakalnius. Žemaičiai verti pagarbos. Jų kultūrą verta puoselėti.
– Bendraujate su iš Žemaitijos kilusiais profesionalių teatrų aktoriais ir režisieriais. Kelmės mažajame teatre karalienės Mortos vaidmenį yra sukūrusi Regina Arbačiauskaitė. Palaikote ryšį su iš Kelmės rajono kilusiu aktoriumi Juozu Budraičiu. Kokią įtaką šie ryšiai turi žemaitiškai kultūrai puoselėti?
– Bendravimas su didelę scenos meno patirtį turinčiais profesionalais visuomet praturtina.Tų ryšių ir bendros veiklos galėtų būti dar daugiau, tačiau per pandemiją, kai kultūros įstaigų veikla buvo apribota, sumažėjo finansinės galimybės.
Ypač džiaugiuosi ryšiais su aktoriumi, diplomatu, fotomenininku Juozu Budraičiu. Iš jo pasisėmiau daug patirties.
Praėjusią vasarą, gavus finansavimą iš Nacionalinio radijo ir televizijos fondų, sukurta dokumentinė laida „Pupų laukas“ apie aktorių Juozą Budraitį. Laidos kūrėjai: Algimantas Mikutėnas, Nerijus Mileris ir Algimantas Armonas. Pratęsiant šią idėją kuriamas dokumentinis filmas apie Juozo Budraičio gyvenimą. Kuriamo filmo režisierius Nerijus Mileris.
Džiaugiuosi galėjęs prisidėti prie šio labai talentingo ir drauge labai paprasto žmogaus Juozo Budraičio pagerbimo.
Laida „Pupų laukas“ yra radijo ir televizijos laidų konkursui „Pragiedruliai“.
„Niekas iš rankų man neišbyrėjo...“
– COVID -19 pandemija gerokai apribojo teatrų veiklą. Ar sunku buvo išgyventi tą gana netrumpą laikotarpį be gastrolių, be susitikimų su kitais teatrais, be tarptautinės scenos?
– Per ilgus teatro gyvavimo metus išsiugdėme vietos žiūrovą. Kartais stebiu, kai žmonės ateina nusipirkti bilietą į spektaklį. Jų akys spindi. Trokšta pamatyti ką nors nauja. Taikliai apibūdina anksčiau matytus spektaklius. Žiūrovas tapo profesionalesnis, intelektualesnis. Būtent dėl jo privalome kurti kasdien. Kurti taip, kad nenusibostume.
Vietos žiūrovu galima vadinti ir atvažiuojančius iš Raseinių, Radviliškio, Šiaulių. Atvažiuoja pilni autobusai. Iš karto užpildo visą salę. Žiūrovas į teatrą žiūri pagarbiai. Nepasitaikė atvejo, kad į spektaklį ateitų girtas.
Džiaugiuosi, kad per kelis dešimtmečius niekas man iš rankų neišbyrėjo. Viskas gyvenime labai trapu. Reikia didelės išminties ir santūrumo. Smarkiau paleisk emocijas – ir nebeturi teatro.
O dėl tarptautinių scenų kol kas tenka apsiriboti. Kol turėjome mėgėjų teatro statusą, dalyvavome daugelyje festivalių. Buvome žinomi Europoje. Galima sakyti, priklausėme aukščiausiajai lygai.
Beje, daugelyje šalių tarp mėgėjų ir profesionalių teatrų nėra didelės atskirties. Svarbiausia, ar spektaklyje yra meno ar ne. Jei yra – profesionalu. Jei nėra, tai edukacinė veikla. Profesionalumas pasireiškia ne diplomais, ne statusu, o kokybišku darbu.
Meluočiau, jei sakyčiau, jog nepasiilgome tarptautinių scenų. Mes, teatralai, be to negalime gyventi. Vietinis žiūrovas prie mūsų jau pripratęs. Ilgainiui gal daraisi ir nelabai įdomus. O nuvažiavęs svetur esi įdomus. Įvertina, koks esi iš tikrųjų. Iš gastrolių visuomet grįžti praturtėjęs, daug spektaklių pamatęs, jų kontekste save įvertinęs, paaugęs. Galiausiai, susiradęs daug draugų ir bendraminčių. Tai svarbus tobulėjimo variklis.
Bet į tarptautinę sceną negali vežti bet ko. Dėmesio gausi tik tuomet, jei parodysi kokybišką spektaklį.
– Šiuo metu polėkius turbūt apkarpo ir neapibrėžta situacija dėl karo Ukrainoje?
– Be abejo. Turime draugų teatralų ir Ukrainoje, ir Rusijoje. Gaila abiejų tautų. Ypač taip žiauriai naikinamos talentingos ukrainiečių tautos. Ir Rusijoje esam sutikę labai daug nuostabių, gabių žmonių. Net keista, kad ten toks masinis Putino įsimylėjimas. Kad tikrieji talentai, nepateisinantys karo, privalo bėgti iš savo tėvynės. Kartais neramu, kas bus, ko dar sulauksim...
O jeigu įsivyraus taika, Kelmės mažasis teatras turi geras perspektyvas būti pastebėtas ir tarptautinėse scenose. Juk pasaulis dabar be ribų. Tarp valstybių tarsi ištirpo sienos. Važiuoji į gastroles pats. Kvietiesi talentus į savo miestą. Gaila, kad pastaruosius kelerius metus buvome išsibalansavę – tarsi laviruotume slidžiame kelyje.
Antra vertus, iki COVID-19 pandemijos ir šių dienų Ukrainos problemų jau gyvenome perteklinėje erdvėje. Buvome persisotinę kultūros ir pramogų. Dabar teks labiau vertinti tai, ką turime čia, vietoje. Nes dėl didelių kuro kainų menininkai į mažesniuosius miestus vyks rečiau.
