
Naujausios
Kūrė strategiją senstančiai visuomenei
Į vadinamuosius "juoduosius" sąrašus prieš metus patekusi Radviliškio ligoninė sukėlė sumaišties tarp rajono gyventojų.
Kalbos, jog neva neefektyviai dirbanti ir ne visus reikiamus kriterijus atitinkanti medicinos įstaiga gali būti uždaryta, suneramino radviliškiečius, o ypač – kaimiškųjų seniūnijų gyventojus.
"Tokių baimių nebūtų ir kaimiškosioms ligoninėms toks likimas negrėstų, jeigu daugėtų paslaugų arba prie ligoninės veiktų sveikatos ir slaugos kooperatyvas, kurio pajininkai būtų – patys gyventojai", – apie tokią naujovę prabilo rajono Savivaldybėje apsilankęs Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos strateginės plėtros skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Grachauskas.
Jis prieš kelerius metus rengė strategiją apie Lietuvos prisitaikymą senėjančiai visuomenei. Viena iš jo siūlytų priemonių ir buvo sveikatos ir slaugos kooperatyvų kūrimas šalyje, o kelioms savivaldybėms, tarp jų – ir Radviliškio, buvo siūloma tapti pilotinėmis ir savo kailiu išbandyti tokių kooperatyvų pliusus ir minusus.
Pasak G. Grachausko, senstančioje visuomenėje nuolat auga poreikis slaugai. Jo pateiktais duomenimis, jau dabar 0,6 procento žmonių nuo 15 iki 59 metų yra reikalinga slauga, o 85-89 metų senoliams šis procentas perlipa 39 procentus.
Užsienio šalių patirtis
Užsienyje sprendžiamomis slaugos problemomis domėjęsis G. Grachauskas pabrėžė vieną išsivysčiusių šalių išskirtinumą: "Tos šalys išskiria 14 slaugos lygių, o mes turime tik du (SP1 ir SP2).
SP1 lygiui priskiriami žmonės su visiška negalia, kuriems reikalinga speciali nuolatinė slauga, SP2 lygiui priklauso žmonės, kuriems reikalinga speciali nuolatinė priežiūra.
Pasak G. Grachausko, išsivysčiusiose šalyse stengiamasi išlaikyti žmones pirmame lygyje ir neleisti jam nukristi į žemesnį, nes tada reikės daugiau lėšų slaugai, daugiau slaugos priemonių ir panašiai.
"Turėdami slaugomus artimuosius, paprastai ieškome žmogaus, kuris galėtų paslaugyti mūsų ligonį, ir jei slauga užtrunka, tai tampa sudėtinga ne tik finansiškai, bet ir psichologiškai.
Kai šias problemas sprendžiame kiekvienas atskirai, tai neefektyvu. Kitos šalys sugalvojo, kad tai galima daryti apsijungiant. Taip jose atsirado kooperatyvai, kuriuose jų nariai gauna pigesnes paslaugas nei kiti", – apie užsienio šalių patirtį pasakojo svečias.
Jo teigimu, pavyzdžiui, Italijoje, slaugos kooperatyvuose dirba 500 tūkstančių žmonių, kurie per metus padaro 2 milijardų eurų apyvartą.
"Yra ir hospitalinė rinka – 40 procentų Ispanijos ligoninių yra kooperatyvai. Kooperatyvai, priklausantys gydytojams, priklausantys pacientams arba mišrūs. Tai reiškia, kad pacientai turi svarų žodį ir, mokėdami pinigus, reikalauja gerų paslaugų. Iš kitos pusės ateina ir valstybės pinigai.
Pavyzdžiui, vienas didžiausių ir garsiausių Japonijos onkologijos tyrimo centrų yra kooperatyvas, kuriam priklauso 50 tūkstančių pacientų", – sveikatos kooperatyvų pavyzdžius vardijo G. Grachauskas.
Pasak jo, Ispanijoje ir Italijoje kooperatyvai atsirado tada, kai sugriuvo viešieji finansai, kai reikėjo kažką daryti, o pinigų nebuvo. Esą tada žmonės susidėjo savo pinigus ir sudarė pirkimo grupę, kuri pirko paslaugas ir visa kita pigiau.
Anot G. Grachausko, tokia idėja buvo įrašyta ir į mūsų Vyriausybės programą ir turėjo padėti spręsti tinklo optimizavimą iš vidaus: pakeliant resursus, neįvedant mokesčių, įtraukiant žmones, politikus. Tačiau kol kas tai nepradėta įgyvendinti.
Mėgins kurti strategiją
G. Grachauskas sutiko su mero Antano Čepononio replika, jog idėjos įgyvendinimui, ko gero, trukdo siekiamybė viską koncentruoti į vienas rankas, neatsižvelgiant į regionų poreikius, nes tai – universitetinių ligoninių ekonominis interesas – esą jos labiausiai gali siekti numarinti aplinkinę infrastruktūrą, kadangi tai susiję su viešuoju finansavimu.
Tačiau ar bus nuo to geriau radviliškiečiui, juo labiau – kaimo žmonėms? Juk jau dabar didžiosios ligoninės yra perpildytos ir jose sulaukti eilės gydymuisi yra problematiška.
"Juoduosiuose" sąrašuose atsiradusių ligoninių apyvarta – 100 milijonų eurų, o tai 10 procentų hospitalinės rinkos. Per jas praeina 17 procentų viso šalies hospitalinio pacientų srauto. Kai šių ligoninių nebeliks, šis srautas ateis į didžiąsias ligonines. Bet ar jos tam pasiruošusios?", – svarstyta susitikime.
"Paprastas pavyzdys: Molėtų ligoninei reikia 70 tūkstančių eurų einamosioms išlaidoms, bet šių pinigų nėra. Jei ligoninės pajininkais taptų 7 tūkstančiai rajono gyventojų, sumokančių 100 eurų per metus, jie atsineštų 700 tūkstančių ir šie žmonės bus suinteresuoti, kad ligoninė nežlugtų, nes tai – jų ligoninė", – kalbėjo svečias, pasiūlęs rajono Savivaldybei vėl imtis prieš trejus metus pradėto gvildenti pasiūlymo ir pirmiausia – slaugos sferoje.
"Išdėstyta sistema – patraukli. Mes visi slaugome savo artimuosius, tėvus, nes juos mylim. Bet darome tai nekoordinuotai. Ar mes žinome, kiek mūsų darbuotojų slaugo savo tėvus, gulinčius ligos patale? Vargu.
Susikooperavus visiems, gal pačiam slaugyti prireiks vieną kartą per savaitę, kadangi atsiranda to paties likimo suburta organizacija. Sunkus darbas nuo nulio sukurti naują sistemą, bet jei tai pavyks, bus padaryti dideli dalykai", – sakė meras A. Čepononis.
Pasak jo, kol tai nedaroma valstybiniu lygiu, reikia patiems sudėlioti esamą problematiką ir galimus pasiūlymus ir viską išdėstyti Prezidentui, Vyriausybei kartu su ekspertų pastabomis, įrodančiomis, jog tai nėra blefas. Susitikime aptartos gairės, nuo ko turėtų prasidėti kelias link slaugos kooperatyvų.
Anot A. Čepononio, pirmiausia turėtų susitikti kelių pilotinių rajonų darbo grupės ir aptarti galimus variantus: "Viskas prasidėtų nuo nulio, nuo pirmų žingsnių, bet kažkas tai turi pradėti daryti".
