V. Radžvilas: Karbauskis paprasčiausiai turi tai, ko neturi didžioji dalis Lietuvos piliečių

Mariaus MORKEVIČIAUS (ELTA) nuotr.
„Lietuvoje įsitvirtino tai, ką galima vadinti fasadine, arba grynai procedūrine demokratija“, – mano „Nacionalinio susivienijimo“ lyderis Vytautas Radžvilas.
Į Seimo rinkimus su kovos prieš „Globalios Lietuvos“ idėją vėliava einantis „Nacionalinio susivienijimo“ pirmininkas Vytautas Radžvilas konstatuoja – Lietuvoje tenka gyventi didesnės nei buvo sovietmečiu cenzūros sąlygomis. Į politiką pasukusio filosofo įsitikinimu, jis yra atsidūręs „juoduosiuose sąrašuose“, o jo vedamai partijai tenka kovoti su piliečių nuomonės išgirsti ir naujų politinių jėgų įsileisti nenorinčia sistema. Seimo rinkimams skirtame Eltos parengtame interviu cikle su partijų lyderiais V. Radžvilas, kalbėdamas apie Nacionalinio susivienijimo galimybes sėkmingai pasirodyti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, akcentuoja vienintelis turįs pergalę pasiekti leisiančių instrumentų.

Tiek iš jūsų, tiek iš jūsų partijos narių galima išgirsti nemažai kritikos Lietuvos politinei bei rinkimų sistemai, taip pat Vyriausiajai rinkimų komisijai. Sakote, kad galimybės Seimo rinkimuose yra sudarytos tik tam tikrai partijų grupei. Kokie yra jūsų argumentai?

Mūsų požiūrio išeities taškas yra teiginys, kad Lietuvoje įsitvirtino tai, ką galima vadinti fasadine, arba grynai procedūrine demokratija. Politinis procesas yra tam tikra galios santykių formavimo priemonė. Tuo tarpu turininga demokratija apibrėžiama ne pagal formaliai taisyklingas procedūras, bet pagal tai, ar ji leidžia autentiškai atstovauti valstybės piliečių valiai. Lietuva, kuri 1990 m. pasiskelbė nepriklausoma demokratine respublika, per 30 metų vis labiau tolo nuo tikrosios demokratijos. Lemiama prielaida šiam reiškiniui atsirasti buvo tai, kad pradiniu atkurtos valstybės gyvavimo laikotarpiu įvyko gorbačiovinė perestroika, kurios esmė ir tikrasis tikslas buvo pakeisti sovietinę valstybę – taigi ir sovietų Lietuvą valdžiusio sluoksnio konkrečią valdymo formą. Buvo įvykdyta tai, kas vadinama privatizacija, tačiau iš tikrųjų faktiškai buvo išgrobstytas – panaudojant čekių mechanizmą – sovietmečiu sukurtas viešasis turtas.

Todėl vėliau prasidėjo įstatyminis galimybių piliečiams dalyvauti politikoje varžymas. Jau 1995 metais buvo pakeistas savivaldos įstatymas: atkūrus valstybę buvo įtvirtinta nuostata, kad savivaldos subjektas yra vietos bendruomenės. Buvo grįžta prie modelio, kad tas objektas yra administracijos. Iš pradžių, kalbant apie galimybę dalyvauti rinkimuose, nebuvo jokių dirbtinių apribojimų. Tačiau ilgainiui jų skaičius sparčiai augo ir, pavyzdžiui, buvo atsisakyta iš pradžių naudotas diskusijose burtų sistemos. Lygiai taip pat buvo pamažu įtvirtintas grynai valstybinis partijų finansavimas. Jis faktiškai sukūrė iš anksto palankias pozicijas ribotam skaičiui partijų. Galiausiai, jei kalbame apie rinkiminę demokratiją, nors ir buvo sukurta iš pirmo žvilgsnio visai neprasta mišri sistema, tačiau įstatymiškai nebuvo įtvirtintos galimybės rinkimuose lengvai dalyvauti nepartiniams piliečiams. Kai kurios šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje, yra nuostatos, leidžiančios labai lengvai sukurti piliečių komitetus.

Mes taip pat turime rinkimų komitetus.

Tačiau piliečių komitetai Suomijoje neturi rinkti dešimčių tūkstančių balsų ir nėra kitų dirbtinių apsunkinimų.

Bet jei čia stabteltumėme. Kokie apsunkinimai rinkimų komitetams yra Lietuvoje? Kur ir kokių yra problemų? Savivaldos rinkimus komitetai tiesiog nunešė.

Pavyzdžiui, kai mes dalyvavome Europos Parlamento rinkimuose... Reikia milžiniško skaičiaus parašų, kad galėtum dalyvauti.

Bet jūs parašus surinkote.

Bet kas iš to. Mes kalbame apie principą. Ne apie tai, kas surinko ar nesurinko. Lygiai taip pat yra absurdiška nuostata, kai asmuo, kuris nori išsikelti Seimo rinkimų vienmandatėje apygardoje, turi surinkti 1000 parašų. Taip pat yra dideli užstatai, kurie net buvo padvigubinti. O kai kalbame apie VRK – ją sudaro partijų atstovai. Šitaip yra sukuriama jei ne monopolija, tai bent oligopolinė sistema, kai kelios didžiosios partijos iš tiesų įgyja akivaizdų pranašumą ir visuomenė dėl to moka labai brangiai. Pavyzdžiui, paskutinis LRT mėginimas rikiuoti partijas iš tiesų sukėlė mūsų pasipiktinimą. Taip šiurkščiai, ko gero, nebuvo dirbama net sovietmečiu.

Jūs turbūt kalbate apie apklausą, kurioje buvo surikiuotos partijos pagal populiarumą. Bet ar nemanote, kad visuomenė tiesiog parodė, kaip domisi konkrečiomis partijomis?

Nieko panašaus. Rinkimai nėra šou, kuris turi dominti žiūrovą. Rinkimų paskirtis ir debatų paskirtis yra pateikti visuomenei maksimaliai nešališką ir objektyvią informaciją apie rinkimų dalyvius, kad visuomenė turėtų progą susipažinti su naujomis idėjomis. Bet grįžtant prie šios apklausos klausimo... Žvelgiant specialisto žvilgsniu, tiesiog būtų juokinga jei nebūtų graudu ir baisu – kai gauni rezultatą, kuriame konservatoriai net du kartus lenkia „valstiečius“. Arba, kad tarp populiariausių partijų atsiduria Laisvės partija, kuri net iš tolo neturi panašaus populiarumo.

Jūs manote, kad ši apklausa buvo suklastota?

Visiškai tuo neabejoju, kad būtent taip. Tai yra labai pavojingas žaidimas su ugnimi. Šitokį atotrūkį nuo realybės ir piliečių nuomonės nepaisymą mes jau matėme prieš 30 metų. Tiesiog tai gali baigtis labai blogai visai valstybei. Todėl vienas iš mūsų tikslų bus pasiekti, kad rinkimų sistema būtų sutvarkyta taip, kad visgi būtų atstovaujama visų visuomenės grupių nuostatoms.

Profesoriau, tačiau ar jūsų teiginiai atlaiko realybę? Sakote, kad sunku būti išgirstam. Bet pažiūrėkime į partijas, kurioms pasisekė pakliūti į Seimą. Buvo Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga“, atėjo Arūno Valinsko partija, 2016 m. Ramūnas Karbauskis į politinę rinką atsivedė nežinomų asmenybių ratą, dalis jų nežinomi ir iki šiol. Taigi sistema 2016 m. buvo tokia pati kokia yra dabar, bet, pasirodo, naujoms jėgoms teko net labai didelės erdvės.

Oi ne... Jei žvelgiame formaliai, tai atrodo galima, bet esminis dalykas yra tas, kad ponas Karbauskis paprasčiausiai turi tai, ko neturi didžioji dalis Lietuvos piliečių – milžinišką ekonominę galią. Dėl tos priežasties jis sugebėjo rasti svertus, kad nusivylusi kaimo visuomenė balsavo už jo partiją. O jei kalbame apie poną Valinską – ponas Valinskas, be jokios abejonės, buvo specialus projektas 2008 m. rinkimams, nes būtent jis užtikrino Kubiliaus Vyriausybės suformavimą ir stabilumą. Esminis dalykas, jei jau kalbame apie rinkimų demokratiškumą, yra tas: ar iš tiesų gali prasimušti naujos idėjos ir nauji požiūriai. Noriu pasakyti, kad Lietuvoje to nėra, nes mes gyvename labai griežtos cenzūros sąlygomis.

Tačiau pažiūrėjus į jūsų partijos lyderių ir jūsų retoriką – nors ir kalbate apie poreikį didinti atlyginimus mokytojams, apie švietimo sistemą –pagrindiniai fokusai sudėti ant tokių sunkiau pamatuojamų siekinių kaip „pakelti galvą lietuviui“, išsivaduoti iš, pasak jūsų, represuojančios sistemos, kovoti už tautiškumą, tradicinę šeimą... Visi šie dalykai sisteminėse partijose neminimi arba tiesiog yra kalbėjimo pakraščiuose. Galbūt visuomenei tai ką jūs prioretizuojate, nėra itin svarbu, galbūt būtent todėl jūs ir esate gale.

Jūsų klausimas turėtų racijos, jeigu ne viena aplinkybė. Kažkodėl Lietuvoje, ir čia esate teisus, visuomenei yra nesvarbūs dalykai, kurie, ypač mūsų dienomis, tampa svarbūs daugybės šalių visuomenėms. Ir priežastis labai paprasta – 90 proc., jei ne daugiau, Lietuvos visuomenės buvo visiškai nesvarbu Lietuvos okupacijos 1940-aisiais faktas. O jis buvo nesvarbus dėl to, kad visuomenė apie tai paprasčiausiai nežinojo. Lygiai taip pat, jei kalbėtume apie visuomenės informuotumo lygį, kokia visuomenės dalis supranta, kad valdžia, priėmusi Lietuvos pažangos strategiją iki 2030 m. – kuri grindžiama globalios Lietuvos vizija... Lietuva yra vienintelė Europos šalis, kuri oficialiu valstybiniu lygmeniu savo aukščiausiu tikslu paskelbia valstybės ir tautos susinaikinimą (...).

Esminis politikos klausimas yra valdymo klausimas. Taisyklės yra labai aiškios: arba valdai save, arba esi valdomas. Lietuva šiuo požiūriu pateko į be galo keblią situaciją, nes niekas neabejojo, kad stoti į ES ir NATO buvo gyvybiškai svarbu. Tačiau esminis klausimas yra, su kokiu mentalitetu ten nueita. Tai, koks yra Lietuvos valdančiosios klasės mentalitetas, puikiai parodė Konstitucijos Europai ratifikavimo procedūra. Apsijuokėme prieš visą Europą. Tai ateina iš to, kad sovietmečiu buvo išsiugdytas įprotis keliaklupsčiauti Kremliui.

Tačiau Lietuvos užsienio politikoje esama nemažai pavyzdžių, kai Lietuva stojo prieš ES lyderių pozicijas. Pavyzdžiui, kai buvo vetuotas ES ir Rusijos susitarimas.

Lietuva iš tikrųjų teatrališkai buvo keletą kartų išsišokusi tarsi prieš Europos Sąjungą. Bet visa tai yra vidiniam vartojimui. Lietuvos valdančiosios partijos žino, kad Rusijos klausimas didelei daliai visuomenės yra jautrus. Galiausiai kas paaiškėja – nė vienu principiniu klausimu mes pozicijos neturime. Ypač pastaruosius 10 metų. Visa Lietuvos užsienio politika buvo ponios Dalios Grybauskaitės pastangos bet kuria kaina įtikti Angelai Merkel, kad būtų galima užsitikrini aukštą postą Briuselyje. Tiesa, šie lūkesčiai neišsipildė. Paskutinis įrodymas yra, be jokios abejonės, šitoks Baltarusijos sukilimo prieš Lukašenką rėmimas.

O jūs manote, kad remti nereikia?

Aš noriu pasakyti, kad reikia remti baltarusių tautą, kovojančią už demokratiją ir laisvę. Bet kažkodėl niekas Lietuvoje nepastebi paradokso, kad šis sukilimas praktiškai daro Baltarusiją Rusijos dalimi.  

Taip, tam tikros diplomatinės aporijos čia yra. Iš esmės reikia rinktis: kažką daryti arba nedaryti nieko.

Tai ne aporija. Reikia rinktis ne tai, ką daryti ar nedaryti, reikia daryti tai, kas atitinka Lietuvos nacionalinius interesus.

Jūsų požiūriu, kas tai būtų?

Paprastas atsakymas: jeigu kalbame apie Baltarusiją, pirmiausia aš išsiaiškinčiau, kas yra vadinamosios Baltarusijos demokratinės jėgos. Dar Gorbačiovo laikais demokratais vadinosi visi, kurie paprasčiausiai kovojo dėl valdžios. Tad reikia išsiaiškinti, kas yra tos demokratinės jėgos.

Bet kol, kaip sakote, tai išsiaiškinsite, gali ir sukilusi banga Baltarusijoje atslūgti.

Ten nėra jokios pilietinės visuomenės. Nes jei Minske išeina į gatves 100 tūkst. žmonių, reikia suprasti, kad triskart mažesnėje Lietuvoje, Vingio parke, buvo daugiau. Tai lašas jūroje.

Aš tada paklausiu jūsų taip, kuo jūsų pozicija Baltarusijos atžvilgiu – ką šios valstybės atžvilgiu reikėtų daryti – skiriasi nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderių, kurie kol kas taip pat kalba apie tai, kad parama baltarusių pilietinei visuomenei turėtų būti atsargi?

Pirmiausia Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kai kalba apie Baltarusijos klausimą, paprasčiausiai vadovaujasi visiškai kitokia nuostata. Lenkų rinkimų akcija, dangstydamasi tariamu pragmatizmu, kalba abstrakčiai apie realią problemą. Jie tiesiog sako, kad nereikia kištis, nes nukentės mūsų vežėjai. Aš sakau, jei mes kalbame apie Lietuvos užsienio politiką, tai reikėjo pradėti prieš daugybę metų rimtai aiškinantis, ką reiškia Lietuvai baltarusių istorinės sąmonės transformacijos, ką reiškia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių atstatinėjimas, kokie to padariniai Lietuvai. Reikia iš vadinamojo Demokratinio sambūrio atsisijoti akivaizdžiai prorusiškus elementus, pasakyti, kad mes jų neriamame, nes tai yra Baltarusijos valstybingumo likučių pakasimas. Reikėjo seniai pradėti dialogą su tais Baltarusijos opozicijos veikėjais, kurie aiškiai pasakytų, koks yra jų požiūris į būsimuosius nepriklausomos Lietuvos ir nepriklausomos demokratinės Baltarusijos santykius (...).

Valstybė neturi nuoseklios politikos Baltarusijos atžvilgiu ir daro, paprastai kalbant, primityviausius ėjimus. Kokia prasmė buvo paskelbti Lukašenką nelegitimiu prezidentu? Su tuo žmogumi rytoj reikės kalbėtis. Aš noriu pasakyti, kad tai yra diletantizmas.

Tačiau pažiūrėjus į diplomatinį procesą, matome vokiečių, lietuvių ir kitų valstybių diplomatus, atvažiavusius ginti Nobelio premijos laureatę, kad ji nebūtų Baltarusijos valdžios struktūrų suimta. Nemanote, kad čia yra veiksmų seka, kuri prieš pusę metų tiesiog buvo neįsivaizduojama.

Aš noriu pasakyti, kad tokie veiksmai, kai suvažiuoja diplomatai ginti vieno žmogaus, rodo problemą, su kuria Lietuva jau seniai susiduria ir gali brangiai užmokėti. Tokie parodomieji veiksmai yra tiesiog mėginimas pademonstruoti, kad yra kažkas daroma.

Grįžtant prie anksčiau užduoto klausimo apie jūsų partijos prasibrovimą į politinę rinką. Jūs tarsi užsiminėte, kad didžioji dalis Lietuvos visuomenės lyg ir nelabai supranta, ko reikėtų norėti, nes kai kurios jūsų išsakytos vertybės nesusilaukia atliepimo.

Yra tokia sąvoka kaip tautinė ir valstybinė savimonė. Noriu pasakyti, kad ji priklauso nuo kryptingų valstybės pastangų: arba ji yra ugdoma, arba yra slopinama. Paprastas pavyzdys yra mūsų šūkis „Pakelk galvą, lietuvi“. Jis daug kam kelia siaubą. Bet prasminkite, ką mes turėjome savo istorijoje net tris kartus: XIX a. Kudirka sakė, kad lietuviškai kalbėti gėda. Sovietinės okupacijos metais – lietuvių kalba laikyta neperspektyvia, kad reikia pereiti prie Lenino kalbos. Dabar sakoma, kad reikia būti europiečiais, nors ir specialistai nežino, kas tai yra. Jei kalbame apie santykį, ko gero, pagrindinė Lietuvos problema yra tai, kad mes priėmėme Globalios Lietuvos strategiją ir atsisakėme valstybės tikslo garantuoti tautos išlikimą. Ką mes faktiškai padarėme? Jei tu atsisakai save valdyti, tave valdo kiti, kurie turi kitų interesų. ES mums yra gyvybiškai svarbi, tačiau mes negalime kartoti sovietinio mentaliteto, kad tai (Lietuvos priėmimas į ES – ELTA) buvo brolybės ir filantropijos apraiška. Jiems reikėjo rinkų ir mūsų šaltinių (...).

Jei kalbėtume ne apie tokius abstrakčius dalykus, o apie konkrečias reformas. Kaip vertinate tai, kas buvo valstybėje pastaruoju metu padaryta ir ką jūs būtumėte daręs kitaip nei valdantieji?

Mūsų reformų paketas yra labai aiškus. Pirmiausia reikia pripažinti, kad „Globalios Lietuvos“ strategija užprogramavo labai aiškią reformų prigimtį – tai yra vadinamosios neliberalios reformos. Jų tikslas yra maksimaliai susilpninti valstybę: iš esmės suišteklinti ir viešąjį sektorių, ir valstybę. Ką tai reiškia praktiškai? Jei kalbame apie politines reformas, tai Lietuvoje turi būti visa apimtimi atkurtas Konstitucijos veikimas. Šiandien Lietuvos Konstitucija neveikia. Kodėl? Tokiose šalyse kaip Šveicarija, Italija referendumui reikia 1,2 ar 1,4 proc. rinkėjų. Lietuvoje beprotiški 12 proc. – 300 tūkst. Be to, Lietuvos Seimas turi teisę spręsti, kuris referendumas gali įvykti, net jei parašai yra surinkti.

Antras dalykas, ką turi Lietuva – Konstitucinis Teismas. Konstitucinį Teismą toli gražu turi ne visos šalys, o Lietuvos Konstitucinis Teismas praktiškai tapo institucija, pakilusia virš valstybės. Atsirado nepolitinio valdymo elementų. Kaip pasakė ponas (Egidijus – ELTA) Kūris, Konstitucijos yra tiek, kiek jos išaiškina tas teismas vadinamųjų konstitucinių doktrinų pavidalu.

Jūsų nuomone, ir šioje srityje turėtų kažkas keistis?

Iš esmės Konstitucinis Teismas turi būti panaikintas arba radikaliai sumažintos jos galios. Daugelyje šalių konstitucingumo klausimus sprendžia bendrosios kompetencijos teismai. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas veikia kaip politbiuras.

Bet ką tai pakeistų? Jei nebūtų Konstitucinio Teismo.

Tokiu atveju bendros kompetencijos teismai turėtų vertinti – ne interpretuoti – bet vertinti, ar tam tikri dalykai nepažeidžia Konstitucijos. Paprastas pavyzdys. Kai buvo vadinamoji krepšelio reforma, politiškai ją prastumti buvo labai sunku. Steponavičius ir Kubiliaus Vyriausybė kreipėsi į Konstitucinį Teismą, ir jis taip lengvai suinterpretavo Lietuvos Konstitucijos straipsnį, kad mokslas nemokamas, kad iš esmės įteisino hibridinę sistemą.

Lietuvos ekonomika buvo pastatyta – apskritai visas socialinis gyvenimas – ant neoliberalizmo pamatų ta prasme, kad faktiškai leidžiama tam tikroms verslininkų grupėms ir net universitetų akademinėms grupėms iš esmės pelnytis viešojo sektoriaus sąskaita (...).

Kodėl Lietuva pasirinko reformą ir pavadino ją pažangia vakarietiška reforma, nors ji yra tik labiausiai atsilikusi (ES – ELTA) šalis? Priežastis banali, štai kodėl mes ir kalbame apie valstybės susigrąžinimą. Kai prasidėjo 2008 m. krizė, Lietuvai milžinišką įtaką turintys Skandinavijos bankai išsigando, kad bankrutuos. Iš Lietuvos į juos buvo pervesta 5 mlrd. litų. Seifai liko tušti. Kaip juos užpildyti? Dirbtinai sukuriant skolininkų sluoksnį, nes net ir naivus žmogus supranta, kad jei metinė įmoka tais laikais už studijas būtų 500 litų ar 1000 – sukrapštys ir didžiausias varguolis. Štai kodėl Steponavičius prasuko tokią reformą. Ir tokių reformų Lietuvoje –  masė.

Skamba kaip sąmokslo teorija...

Jei kalbame apie sąmokslo teoriją... Kai aš išgirstu sąmokslo teorijos sąvoką, noriu pasakyti, kad tai yra vienas galingiausių sąmonės ir mąstymo valdymo triukų. Kuriamas suprimityvintas vaizdinys, esą pasaulyje yra grupuotė, kuri turi sąmokslą viską valdyti. Be abejo, bet koks protingas žmogus iš to pasijuoks. Bet jei tiksliai apibrėži, kas yra sąmokslas – be sąmokslo teorijos neišsiversi. O sąmokslas yra tam tikri veiksmai, kurie radikaliai prieštarauja viešai skelbiamiems tikslams. Kitaip tariant, ši reforma, jokia paslaptis, kad Kubiliaus reformų paketą tuo metu ruošė Lietuvoje veikiančių Skandinavų bankų vaikinai – (Gitanas – ELTA) Nausėda, (Nerijus – ELTA) Mačiulis ir t.t. Jie žinojo, kodėl stumia tokią reformą, kurios absurdiškumą suprato visa akademinė bendruomenė.

Jūs sakote, kad Lietuvoje demokratija yra fasadiška, nors, kita vertus, pats brėžiate raudonas ribas, tarkim, šeimos klausimu: sakote, kad tik tradicinė šeima, esate neatliepus LGBT bendruomenės atžvilgiu. Kai kas pasakys, kad tai kaip tik kuria atmosferą, kurioje tam tikros visuomenės grupės pasijaus esančios demokratijos galiniame kieme.

Tai yra dar vienas ideologinis triukas, nes kai kalbame apie demokratiją reikia visada tiksliai įvardinti, apie kokią demokratiją kalbame. Lietuva ir daugelis ES šalių nuo to kenčia – nuo liberalios demokratijos. Nes politinė demokratija transformuojasi į vadinamąją socialinę demokratiją. Ką tai reiškia? Remiamasi abstrakčios ir absoliučios lygybės, kuri iš tikrųjų yra vienodumas, principu. Taigi, jei kalbame apie demokratijos problemą – kokios yra būtinos demokratijos sąlygos. Demokratija pirmiausia reiškia visų piliečių juridinę lygybę prieš įstatymą, galimybę naudotis visomis pilietinėmis teisėmis ir laisvėmis. Tai yra visiškai aišku. Lietuvoje yra pažeidžiama, pavyzdžiui, viena demokratijos sąlyga – žodžio laisvė. Cenzūra yra didesnė nei sovietmečiu. Yra juodieji sąrašai, juose aš esu taip pat. Lygiai tas pats vyksta akademinėje erdvėje, aš buvau pašalintas iš TSPMI pagal šlovingiausias sovietines tradicijas.

Bet kas jus cenzūruoja? O tęsiant klausimą, galima tam tikros cenzūros elementų atrasti ir LGBT bendruomenės atžvilgiu.

Priešingai, LGBT bendruomenė, jei mes kalbame apie ją, pirmiausia turime kalbėti ne apie abstrakčią LGBT bendruomenę, bet skirti tai, ką galima pavadinti netradicinės lytinės orientacijos žmones nuo politinio LGBT judėjimo. Jis yra komunistinio judėjimo tam tikra forma. Šio judėjimo funkcionieriai gina paprastų žmonių interesus lygiai tiek pat, kiek kompartijos funkcionieriai gynė vadinamųjų darbo žmonių interesus.

Tačiau LGBT bendruomenei priklausantys žmonės į šią bendruomenę ir jos iniciatyvas buriasi vedini elementaraus noro – būti pripažintais.

Kas yra žmogaus teisės?

Sakyčiau, kad šiuo atveju į tai pakliūva ir saviraiškos bei emancipacijos siekis.

Žmogaus teisės yra ne kas kita kaip viešojoje erdvėje legitimuoti mūsų troškimai. Kodėl prieš 60 metų tai niekam nerūpėjo. Ogi todėl, kad tais laikais iš to nebuvo galima padaryti pinigo, nebuvo paprasto dalyko – reprodukcinių technologijų (...). Niekas nemėgina kvestionuoti LGBT orientacijos žmonių, tačiau yra paprastas dalykas, kuris mus bloškia į gūdžiausią sovietmetį... Aš turiu galvoje, kad sovietmečiu genetika buvo vadinama buržuaziniu pseudomokslu. Yra paprastas faktas – patinka ar ne – bet yra vyrai ir yra moterys. Ir prigimtinė šeima visada suvokiama kaip vyro ir moters ryšys, atliekantis aiškiai apibrėžtą funkciją – užtikrinti žmonių reprodukciją.

Jau einant į pabaigą aptarkime kelis konkrečius dalykus. Kokią koaliciją įsivaizduojate po Seimo rinkimų ir iš ko ji bus sulipdyta?

Mes esame sąjūdinė partija, kurios tikslas yra sustabdyti „Globalios Lietuvos“ ideologija ir strategija grindžiamą Lietuvos raidos kryptį. Tai yra kelias į pragarą. Mes deklaruosime savo principus ir tie kurie priims, su tais kalbėsime.

Tačiau tikimybė, kad reikės jums tai spręsti yra minimali. Pažiūrėjus į tą patį lažybų bendrovių totalizatorių, jūsų partijos šansai apibrėžiami 1 su 2000. Geriausiu atveju būtų galima svarstyti tik apie kokį vieną vienmandatininką.

Kuo remiasi lažybų bendrovės?

Pelno siekiu.

O jie kiek atidžiau studijuoja Lietuvos politinį gyvenimą?

Nenorėdamos prarasti pinigų, tą, be abejo, daro.

O jie žino kas mes iš tiesų esame? Noriu pasakyti, kad jums būtų aiškiau – EP rinkimus (juokiasi – ELTA)... Mes 3,5 proc. (surinktų balsų rinkimų metu – ELTA) padarėme per mėnesį, be pinigų, neturėdami skyrių. Į 2/3 Lietuvos mes nebuvome nė kojos įkėlę. Per paštą nusiuntėme savo laikraštį. Noriu pasakyti, kad dabar daugybėje vietų yra skyrių ir dirba dešimtys žmonių. Aš noriu pasakyti, kad šie rinkimai mums yra patogesni. Mūsų pagrindinė rinkimų tezė „pakelk galvą, lietuvi – susigrąžink valstybę“ reiškia štai ką – visos Lietuvos socialinės, ekonominės, kultūrinės problemos nebus išspręstos, kol mes vaidindami visavertę valstybę, iš esmės gyvensime kaip faktinė kolonija.

Bet ar jūs tikrai manote, kad jus žmonės su tokiais siekiais išgirs. Sakote, kad iki šiol politinės partijos veikė ne Lietuvos tautos labui. Norint bet ką įgyvendinti politikoje reikia politinės paramos. Ir jums reikėtų ieškoti koalicijų. Net jei į parlamentą patektumėte keliese iš partijos, nebūtumėte baltos varnos Seime?

Aš paaiškinsiu labai paprastą dalyką – jūs jaunas ir tais laikais negyvenote... Kada Sąjūdis buvo galingiausias? Šiuo atveju galiu asmeniškai kalbėti. Kodėl manęs tiesiog paniškai bijo visi kandidatai? Todėl, kad niekas neturi jokių šansų debatuose. Nes aš turiu tokią koncepciją, prie kurios dirbau 30 metų. Aš galėjau nueiti į valstybę atkūrusią Aukščiausiąją Tarybą, nes Sąjūdžio reitinguose buvau antras. Kodėl nėjau? Supratau, kad nieko neišeis. Mes valstybę atkūrinėjome per vėlai. Jau buvome per daug susovietinti. Juk tai, ką mes laikome europinėmis vertybėmis, mes nesuprantame. Kaip sakė Ozolas – tai yra menševikinis projektas.

Tai jūs sakote, kad turima strategija leis įnešti naują kokybę? Net jei į Seimą patektumėte, tarkime, vienas.

Taip, nes aš vadovavau Sąjūdžio propagandos aparatui. Kas pakeičia tikrovę? Tikrovę galima pakeisti, kai pasikeičia sąmonė. Paprasčiausiai tam, kad pasikeistų reali politika, reikia pamatyti naujas problemas ir naujas galimybes.

Man tai kiek primena Arvydo Juozaičio neišpildytus pažadus sudrebinti Lietuvos politinę sistemą prezidento rinkimų metu.

Problema yra visai kita. Ponas Juozaitis pirmiausiai visada buvo sistemos žmogus tuo požiūriu, kad jis užsiėmė ganėtinai saugiu diplomato darbu. Antra, ką aš dariau universitete? Aš kūriau būsimą Pro Patria. Kas tai yra? Tai yra puikiai parengti politologijos ir kitų sričių profesionalai.

Tai jie dabar jūsų užnugaris?

Taip, jie daro viską. Noriu pasakyti, kad ponas Juozaitis atėjo tam, kad kompromituotų tautines ir valstybines idėjas. Visi jo pasiūlymai nuo Senato iki pinigų (lito – ELTA) atkūrimo yra paprasčiausia profanacija.

Jei labai apibendrintai – kokios reformos būtų jūsų siekių esmė?

Politinė demokratizacija, kurios svarbus elementas būtų cenzūros ir persekiojimo už pažiūras panaikinimas. Kalbant apie kitas reformas – radikalus valstybės ir savivaldybių išlaidų auditas. Nes Lietuvoje yra iššvaistomos arba išgrobstomos pasakiškos sumos. Tai leistų nustatyti optimalius mokesčių dydžius. Trečias dalykas, panaikinimas visų hibridinių sistemų – pirmiausiai krepšelinės mokyklos. Ketvirtas dalykas – visiškas ugdymo modelio pakeitimas. Reikia grįžti prie normalaus patriotinio ugdymo, kad žmonės suprastų, kad yra tokia Lietuva, kurią reikia ginti. Reikia atkurti mokytojų autoritetą. Net jei valstybė stokotų pinigų, mokytojų algos turi būti milžiniškos. Labai svarbus dalykas – stabdyti demografinę tragediją. Tai reikštų, kad būtų pakeista paramos asocialioms šeimoms forma. Nebebūtų dosniai dalijami pinigai ir tektų tenkintis talonais. Kartu didintume minimalią algą, kad atsirastų paskatos dirbti. PVM, priklausomai nuo vaikų skaičiaus, būtų mažinimas.

Kaip, jūsų nuomone, „valstiečiams“ panašius klausimus pavyko spręsti? Jie taip pat kalbėjo apie senjorus ir vaikus?

Tai nieko nereiškia. Jų socialinė politika buvo absoliučiai tragiška. Todėl, kad „valstiečiai“ nesiryžta keisti mokesčių sistemos ir jie renka pinigus naikindami vidurinįjį sluoksnį. „Valstiečiai“ yra tiesiog klasikinė nomenklatūrinė partija.