Kas labiau nupigintas – valdžia ar eilinis žmogus?

Regina MUSNECKIENĖ
Stoviu ant tiltelio per Kražantę. Apžiūrinėju čia įrengtą paveikslų galeriją po atviru dangumi. Puikūs dailininkų darbai. Kiekviename užkoduota kokia nors trapios žmogaus būties mintis. Paveikslų ir minčių – daugiau kaip trys dešimtys. Nueinant vienoje plokštės pusėje, grįžtant – kitoje. Džiaugiuosi ir negaliu atsidžiaugti inciatyvių kelmiškių Jurgitos ir Andriaus Seselskų sumanymu žydintį Kelmės miestą paversti galerija po atviru dangumi.

O priešais ateina suvargęs, murzinas nedidelio ūgio žmogelis. Tempia tris didžiulius maišus plastikinių ir stiklinių butelių. Sliūkina svirduliuodamas. Vos pavelka kojas. Ne, negirtas. Tik siaubingai, siaubingai pavargęs. O gal nusilpęs iš bado? Nė nežvilgteli į paveikslus. Jam, nusikalusiam belaipiojant po konteinerius ir rankiojant butelius, svarbu kuo greičiau pasiekti savo buveinę. Gal ir ta buveinė po atviru dangumi kaip ir šalia tilto kabantys paveikslai, transliuojantys ir spalvingą, ir juodą pragarišką būtį.

Anądien mačiau tą patį žmogų požeminės aikštelės konteineryje. Konteinerio anga – siaurutė. O jis, iškišęs rankas, meta lauk ten rastą „gėrį“. Pamaniau – gal įstrigo beieškodamas ko nors valgomo. Bet netrukus mikliai išsiropštė viršun. Bėgte pasileidau į butą. Pagalvojau gal spėsiu išnešti maisto, kol jis susirinks ką iš konteinerio išsimetęs. Pagriebiau kas dar buvo šaldytuve. Bet kai išėjau su maisto maišeliu, žmogelio prie konteinerio jau nebuvo.

Seniai buvau mačiusi tokį vaizdą, kad žmogus raustųsi konteineriuose. Praėjusio dešimtmečio pabaigoje prekybos centruose jau netekdavo matyti senjorių, paimančių ir vėl padedančių varškės pakelį, nes jis – per brangus. Regis, buvome pradėję gyventi geriau, laimingiau.

Bet atėjus naujai valdžiai, bankai suskaičiavo per pandemiją, o gal ir per kelis dešimtmečius sukauptas žmonių santaupas. Nustebo – bankuose per daug pinigų. Vadinasi, per gerai gyvename. Galime mokėti už viską daugiau. Ir įsisuko kainų pasiutpolkė! Už elektrą – trigubai, už šilumą – dvigubai, už maistą beveik ketvirtadaliu daugiau!

Mokyklos ir kitos biudžetinės įstaigos nežino, kaip ištvers artėjančią žiemą, iš ko mokės už drastiškai pabrangusius šildymą ir elektrą.

160 eurų socialinę pašalpą gaunantis žmogus sprendžia rebusą, kaip išdėlioti pinigus, kad ir mokesčiams, ir maistui užtektų. Kaime darbo nėra. Turtingesni, sumanesni ir smarkesni važiuoja dirbti į Kelmę ar kitus rajonus, traukia į užsienį. O ką daryti tam, mažiau gabiam, kuris neturi automobilio? Autobusai į atokesnius kaimelius nė neužsuka arba važiuoja kartą per savaitę. Ką daryti, jeigu tau per penkiasdešimt ir į darbą niekas nebepriima? Jau esi nurašytas. Ką daryti, jeigu turi sveikatos problemų ir nepajėgi dirbti vietos lentpjūvėje?

Ne ką lengviau ir dirbančiai, vaikus auginančiai jaunai šeimai, ypač, jeigu dirba tik vienas iš tėvų ir dar už minimalią algą, kai iš 700 eurų reikia išmaitinti kelias burnas, išleisti vaikus mokyklon, juos aprengti, nupirkti mokymo reikmenis, susimokėti už pabrangusius vandenį, ryšius, šviesą, šilumą, šiukšlių išvežimą. O tokių šeimų rajonuose, kur negausu darbo vietų, – dauguma.

Rugpjūtį savivaldybės dalijo europinius maisto paketus. Nors gyventojų rajonuose mažėja, maisto paketų prašančiųjų skaičiai tik auga. Antai Kelmės rajone jų išdalinta 3008. Vadinasi, paramos kreipėsi kas devintas gyventojas.

Socialinės pašalpos šiemet mokamos 1739 žmonėms, kas šešioliktam rajono gyventojui. Prognozuojama, jog žiemą, kai baigsis dalį gyventojų dar gelbstintys laikini darbai, pašalpų ir maisto paketų prašytojų dar padaugės.

Liūdną socialinį vaizdelį valdžia dangsto karu Ukrainoje. Kitų tautų batalijomis bandoma pateisinti visas sąmoningas ar nesąmoningas valstybės valdymo nesėkmes ir klaidas.

Bet iš tiesų karas – tai tik figos lapelis, kuriuo galima pridengti nebent intymią vietą. Kainos jau kilo ir prieš karą. Elektros rinka pradėta liberalizuoti taip pat ne prieš 190 dienų. Veikiau tai valdžios nemeilės savo tautai išraiška. Bet karas labai patogus žaisti žmonių emocijomis. Žadinti lietuviui būdingą gailestį ir sentimentalumą, norą padėti ir aukoti, stiprinti prigimtinį gebėjimą pakentėti.

Antai socialinių tinklų rašytojas viešai smerkia dejuojančius dėl aukštų maisto ir jau neįkandamų elektros bei šildymo kainų. Esą džiaukimės, kad dar galime sėdėti ant savo išsėdėtos sofutės ir gerti kavą, žiūrėti televizorių, kad niekas mūsų neterioja taip kaip ukrainiečių.

Tie samprotavimai man labai priminė prieš kelis dešimtmečius buvusių bendradarbių mokytojomis dirbusių rusų karininkų žmonų žodžius: „liš by nebyla voiny“ (kad tik nebūtų karo). Matyt, gąsdinimas karu ir tuomet suveikdavo.

Pakentėti galima, jeigu yra iš ko kentėti. Jeigu dar gali patuštinti banko sąskaitą ir santaupomis susimokėti už pabrangusią elektrą ar šilumą. O jeigu ta sąskaita tuščia? O pajamų ir išlaidų balansas nesueina. Jeigu apniksi skolomis, o gal net atsidursi gatvėje, nes nesugebėsi išlaikyti būsto? Juolab, kad kainų pasiutpolkei – dar ne pabaiga. Netrukus dėl elektros ir šildymo kainų padidėjusias savo išlaidas ant vartotojų pečių perkels daugybė įmonių.

Po kiekvieno publikuoto šių eilučių autorės komentaro paskambina arba parašo nemažai žmonių. Dėkoja už viešai išsakytas mintis, sutampančias su jų nuomone. Tačiau po vieno iš komentarų paskambinusi šiaulietė buvo supykusi. Klausė, kodėl kritikuoju valdžią. Juk valdo tokios gražios moterys. Joms taip sunku. Buvo pandemija, dabar – karas.

Kiekvienas turime teisę į savo nuomonę. Gerbiu ir šiaulietės nuomonę. Bet grožis ar negrožis yra skonio reikalas. Valdyti valstybę reikia ne grožio, o proto, kompetencijos, empatijos savo tautiečiams, supratimo apie verslininko, mokytojo, gydytojo, kultūros darbuotojo, ūkininko, darbininko ir kitų eilinių žmonių gyvenimą. Grožis, žinoma, prideda vieną kitą balą valdžios simpatikams. Tačiau jis labiau reikalingas foto ir podiumo modeliams, negu ministrams.

Anksčiau apie tai, jog premjero, ministrų ir Seimo narių atlyginimai yra nenormalūs, suprask per maži, prasitarusios premjerės žodžiai netrukus gali tapti kūnu. Į Viešojo sektoriaus ir valstybės tarnybos pertvarkos paketą įtrauktas Valstybės politikų darbo užmokesčio įstatymas. Jame numatomi didesni koeficientai politikų atlyginimams. Įstatymą įgyvendinus, premjero ir Seimo pirmininko atlyginimas siektų 5,2 tūkstančio eurų į rankas, Seimo narys gautų 3,8 tūkstančio į rankas, ministrai – 4,6 tūkstančio eurų.

Tiesa, įstatymas įsigalios tik kitos kadencijos valdančiajai daugumai. Kas paneigs, jog ne tai pačiai? Juk kasdien žmonių peikiami ir keikiami, bet, pasak apklausų, vis tiek stebuklingu būdu populiarumo viršūnėse besilaikantys konservatoriai pareiškė, jog atėjo valdyti dvi kadencijas.

Įstatymo keitimas motyvuojamas tuo, kad politinėms partijoms sunku pritraukti kompetentingų asmenybių, ekspertų, nes jiems kitose srityse mokama daugiau. O į politiką ateina arba visuomenės interesui pasišventę žmonės arba tokie, kurie nežino ko griebtis. Esą žmonės gauna nupigintą valdžią.

Kad politinėms partijoms sunku pritraukti kompetentingų žmonių – tiesa. Tai rodo ir kai kurie šiandieniniai ministrai bei Seimo nariai. Bet ar šiandieniniame socialiniame fone teisinga priiminėti tokius įstatymus ir erzinti tautą?

Ar tikrai gauname nupigintą valdžią – suabejočiau. Veikiau Lietuvoje nupigintas žmogus, neretai įstengiantis pragyventi tik pirkdamas nupigintus akcinius produktus, dėvėtus drabužius ir leisdamas sau tik nemokamus kultūros renginius.

Toks žmogus – pats patogiausias valdžiai. Išsekintas nepriteklių ir varganos buities jis neturi jėgų priešintis. Iki minimumo susimenkinęs savo poreikius ir žmogiškąją savivertę jis įtiki, jog yra vertas tik skurdžiaus gyvenimo.

Susijusios naujienos