Naujausios
Ką man daryti? Mano pavardė yra taip apdergta, kad seniai laužau galvą, nežinodamas, kaip elgtis: keisti pavardę (kad mano vaikai manęs neišsižadėtų) ar pilietinę poziciją (kad Landsbergio vaikai manimi žavėtųsi)? Kol neapsisprendžiau, bandau išlikti savimi, bet ne visada pasiseka. Matyt, tiek charakterį, tiek orientaciją (lytinę ir politinę) kaitalioti esu per daug nebe jaunas... Pasiuntu vis rečiau, kai jau nebeišgaliu tylomis stebėti, kaip mus visus durnina, o mes tylim. Iš istorijos žinau, kad per tarpusavio barnius Lietuva labai daug prarado... Būtent dėl to, savu laiku atidėjau satyros plunksną į šalį ir nebekaišiojau savo trigrašio. Kantriai laukiau, kol valdžia ateis į protą arba prisivogs tiek, kad už tai baisu būtų sėdėti. Ir sulaukiau! Apsistatė „kišeniniais“ prokurorais, teisėjais, užverbuotais dar KGB laikais, ir tokiais propagandistais, kad jau svarstau, ar ne laikas keisti ne tik pavardę, bet ir savo profesiją? Nes, kai tik prisistatau, kad esu žurnalistas, mano pašnekovas manęs iškart teiraujasi, kiek viena valanda kainuoja? Tokiais atvejais nebežinau, ką atsakyti. Bijau per daug nusipiginti. Naujausiais duomenimis, Monika iš LRT per mėnesį uždirba tiek, kiek mes, respublikonai, kai kada per metus neuždirbame.
Todėl kartoju tai, ką jau esu ne kartą rašęs: Nebeįmanoma nieko Lietuvoje demaskuoti, nes jau seniai mūsuose vagys nebesimaskuoja. Ramiai sau plauna pinigus per ofšorus, parduoda mūsų įmones taip, kad dar mums gi tenka pirkėjams primokėti, prichvatizuoja vietinius verslus ir bankus, už vieną eurą apsidovanoja valstybiniais sklypais, o šių nusikaltimų dalyvius per parsidavusią žiniasklaidą tautai apskelbia didžiausiais „didvyriais“, o po to dar ir ordinais apdovanoja prezidentūroje, matyt, už pasiaukojimą ir šaunumą.
Ta proga paminėsiu tik kelias garsesnes personas, kurios buvo pagarbintos ir palaimintos mūsų prezidentų: pasaulio garso spekuliantas ir spalvotųjų revoliucijų organizatorius CŽV agentas Džordžas Sorošas, tarptautinės mafijos atstovas ir KGB šnipas Šabtajus Kalmanovičius, jau neminint vietinės reikšmės veikėjų, tokių kaip Borisovas, Kaplanas ir kt. Visus juos su valdžia siejo nešvarūs sandėriai. Deja, tebesieja iki šiolei. Todėl niekas nieko iš nieko pareikalauti negali.
Daug versijų viešumoje pasirodė dėl mano pavaduotojo ir principingo žurnalisto Vito Lingio žūties. Dar daugiau spėliota: už ką jį nušovė? Bet jau greit bus 30 metų, kai niekas nekreipia dėmesio į paskutinį „Respublikos“ puslapį, kuriame nedviprąsmiškai parašyta, kad jis nužudytas „kriminalinių struktūrų ir KORUMPUOTŲ POLITINIŲ JĖGŲ UŽSAKYMU.“
Kažkodėl niekas – Nė vienas pareigūnas! – manęs nepasidomėjo, kokios konkrečiai yra korumpuotos ir suaugusios su mafija politinės jėgos? Kodėl?! Retsykiais vis pagalvoju: arba – bijo žalčiai, arba – tai yra taip natūralu ir savaime suprantama mūsų civilizuotoje ir demokratinėje visuomenėje, kad „elitiniams prokurorams, komisarams ir VSD pareigūnams“ užduoti Vito Lingio bendražygiui tokį paprastą ir naivų klausimą yra pernelyg „žemas lygis“. Matyt, kur kas paprasčiau „paskraidinti“ pro viešbučio langą savo bendradarbį, kuris irgi per daug žinojo, arba visus rezonansinius nusikaltimus sukarti ant „daktaro“ iš Kauno arba „elektriko“ iš Vilniaus.
Negi neįdomu, kas iš šalies vadovų po straipsnių „Respublikoje“ apie politikų ryšius su mafija, kurios egzistavimą iki Vito Lingio žūties valdžia kategoriškai neigė, kreipėsi į savo apsauginius su provokuojančiu klausimu: „Negi jiems nieko negalima padaryti?“ (O kad kietakakčiai apsauginiai tais laikais mokėjo ne tik saugoti, bet ir pulti, savo atsiminimuose aprašė jų vadas Artūras Skučas.)
Negi tikrai toks baisus tas Vytautas Landsbergis, kad net jo pavardę pareigūnams baisu išgirsti? (Gal dėl to šiandien niekas nenori ir jo marčios aferos su sklypu iš esmės domėtis.) Negi tikrai neįdomu sužinoti, kas anuomet davė nuorodas, tuo pačiu ir nurodymus, banditams atakuoti „Respubliką“?
Po mūsų straipsnių „Vilniaus brigados“ vadeiva Borisas Dekanidzė Lietuvoje tapo persona non grata. Bet ir toliau sau ramiai marširavo po Vilnių. Kai apie tai paskelbė „Respublika“, milicininkai buvo priversti staigiai reaguoti ir Dekanidzės mašiną stabdyti. O kai jis savo uniformuotus „sugėrovus“ aprėkė ir iškoneveikė, šie tik graudžiai skėsčiojo rankomis ir pirštais badė į „Respublikos“ pusę: atseit, ką mes nabagai galim padaryti, kai spauda mus puola...
Apmaudžiausia, kad V. Lingys komisarus laikė savo sąjungininkais ir draugais. Be atodairos jais pasitikėjo. Kai kada net iki paryčių su jais redakcijoje naktinėjo, besiklausydamas jų pasakų ir padavimų apie tai, kaip „Vilniaus brigada“ neleidžia Lietuvoje įsisiautėti čečėnams. Tuo tarpu mafijai parsidavę pareigūnai su ja kariavo „svetimomis“ rankomis... Dažniausiai naivaus ir doro žurnalisto Vito Lingio. O kai juos – ir mafiją, ir parsidavusią valdžią – „Respublika“ įspaudė į kampą su nenuginčijamais faktais, Vitas Lingys buvo paaukotas.
O gal tai tebuvo sandėris tarp valdžios ir mafijos, kad jų nešvarūs darbai nebūtų toliau viešinami. Pavyzdžiui, kaip komisaro Valiuko vadovaujami „Aro“ pareigūnai lydėjo kontrabandą ir narkotikus per valstybinę sieną ir už tai jis konservatorių buvo prastumtas seime į Vidaus reikalų ministrus. Arba – kur, kam ir už kiek buvo perkami Lietuvai ginklai?.. Nebeliko Lingio – nebeliko ir daugybės neatsakytų klausimų. Nėra žmogaus – nėra problemos. Valdžia demonstratyviai paverkė prie jo karsto ir išsiskirstė sau patenkinta ir laiminga.
O dabar apie esmę. Mano pavaduotoją ir nuostabų bičiulį Vitą Lingį mafija su „valdžios palaiminimu“ nušovė beveik prieš trisdešimt metų. Žmogžudystės užsakovai, susieti su Kaplanais, kurie vadovavo liūdnai pagarsėjusiai „M@S international“ firmai, sėdi seime dar ilgiau. Tad liko valdžioje tie patys. JIE negali būti pavyzdingi ir padorūs liaudies tarnai, nes yra amžiams susieti nusikaltimais su tarptautine mafija. JŲ net nėra prasmės smerkti – vargšelių reikia gailėtis. Nes JIE tikrai yra apgailėtini. JIE, net ir labai norėdami, Lietuvos nepasigailės. Ką lieps – tą ir darys. Apie kokius nacionalinius interesus galima kalbėti?! Pardavę sąžinę, JIE be gailesčio parduos už „grašius“ ne tik „Mažeikių naftą“ ar bankus, bet ir viską, ką lieps tarptautinis nusikaltėlių sindikatas, kuris glaudžiai susaistytas ne tik su Antverpenu, bet ir Maskva bei Vašingtonu.Dabar, tikiuosi, visiems aišku, kodėl Lietuva turi būti tokia, kokios pageidauja Sorošo išlaikomas ir visą šalį savo čiuptuvais apraizgęs Atviros Lietuvos Fondas (ALF)? O būtent: su atvirom sienom ir atvira visiems svetimšaliams atėjūnams. Kad mūsų pareigūnams nereikėtų mafijos krovinių su narkotikais per valstybinę sieną lydėti...