Naujausios
Seimo narių reakcijos – spalvingos kaip vaivorykštė. Vieni ironizuoja – gal nelegaliai Lietuvos sieną kirtusiems atvykėliams reikėtų pastatyti naujų viešbučių ir baseinų, kad gyvenimas Lietuvoje primintų sanatoriją. Kiti Lietuvą jau kaltina žmogaus teisių pažeidimu ir gąsdina Strasbūru.
Nesu rasistė. Esu įsitikinusi, jog kiekvienoje tautoje yra ir gerų, ir blogų žmonių. Gal ir į Lietuvą, nelegaliai kirsdami sieną įsibrovę žmonės nėra blogi. Bet televizijos ekrane šmėstelėjus keletui kadrų, iliustruojančių „nežmoniškas“ gyvenimo sąlygas, kyla ne vienas klausimas.
Na taip, erdvės buvusioje Kybartų kolonijoje – nedaug. Bet pabėgėliai miega šiltose patalpose, lovose, tegu ir dviaukštėse, švarioje patalynėje. Gauna pavalgyti. Tris kartus per dieną. Valgį verda ne patys, o virėjos. Bendras patalpas tvarko valytoja. Ir visa tai nemokamai.
O mes, gyvendami savo tėvynėje, čia dirbdami ir mokėdami mokesčius net ir už tokius bazinius savo poreikius privalome brangiai mokėti. Ateina nerealios sąskaitos už šilumą, elektrą. Nepigiai kainuoja produktai, dujos valgiui pagaminti. Taupome šaltą ir karštą vandenį, nes ko ne kasmet jis brangsta. Apie valytojos paslaugas viduriniosios klasės atstovas nedrįsta nė svajoti.
Kybartuose gyvenantys pabėgėliai skundžiasi, kad negauna medicinos paslaugų. Neva vienas iš jų pats turėjo išsitraukti skaudantį dantį.
Bet ir čiabuviui lietuviui už nugaros nestovi nei gydytojas, nei odontologas. Reikia ir eilėje kelias savaites palaukti, ir už odontologo paslaugas susimokėti. Yra pensininkų, kurie irgi patys išsitraukia jau klibėti pradėjusius skaudančius dantis, nes neturi iš ko mokėti.
Atvykėliai pasigenda ir turiningesnio laisvalaikio. Norėtų knygų, žurnalų. Gal dar privalėtume tuos leidinius jiems išversti į arabų kalbą? Lietuviškų gi neperskaitys...
Šmėsteli kadras kaip keletas juodbruvų vyrų žaidžia biliardą. O paskui rodomi nešvarūs, prišlapinti tualetai... Ar ne pačių pareiga būtų atlikus gamtinius reikalus tualetą susitvarkyti? Juk laisvo laiko – per akis. Nereikia į darbą skubėti.
Galiausiai, jeigu pabėgėliams Lietuvoje taip blogai, kodėl negrįžta į savo tėvynę. Juk Lietuva nuperka nepigiai kainuojantį lėktuvo bilietą ir dar prideda tūkstantį eurų.
O, kad taip tėvynė būtų pamylėjusi savo žmones, kai jie, negaudami darbo Lietuvoje, plūdo į turtingąsias Europos šalis! Kad taip būtų nupirkusi lėktuvo bilietą ir pridėjusi tūkstantį eurų gyvenimo pradžiai: „Važiuokit , vaikeliai, užsidirbkit pinigų ir grįžkit.“ Deja, daugelis emigravo skolintais pinigais arba panaudodami senų tėvų sukauptas santaupas.
Neseniai „Šiaulių krašte“ pasakojau užventiškių Rimkų tremties istoriją. Į Krasnojarsko kraštą nuvežti lietuviai buvo apgyvendinti avių kergimo punkte. Patys turėjo išsikuopti mėšlą ir pasikirtę jaunų berželių pasidaryti gultus. Paskui gyventi pusbadžiu. Nuo bado mirties gintis žolėmis. Čia tai tikrai nežmoniškos gyvenimo sąlygos! Ir į Sibirą lietuviai vyko ne savo noru! Bet pasaulis tuomet tylėjo... Niekas nekalbėjo apie žmogaus teises.
Po vieno komentaro, kuriame pasakojau apie pabėgėlių gyvenimą Vokietijoje ir jų naudojimąsi socialine sistema, nuo skurdo gelbstinčia kiekvieną žmogų, mergina iš Pakruojo parašė elektroninį laišką, kuriame tvirtino esą ir lietuviai, per karą ir vėliau, paskelbus Nepriklausomybę, bėgo į svetimus kraštus.
Taip, bėgo. Bet niekas jų ten nesutiko su duona ir druska. Man asmeniškai neteko dirbti svetimoje šalyje. Užsienyje tik svečiuojuosi arba vykstu kaip turistė. Tačiau skaičiau ne vieną knygą, kurioje pasakojami autentiški emigrantų patyrimai.
Antai Rūta Miliūtė aprašo pirmųjų dar nelegalių emigrantų Anglijoje gyvenimą. Jie neturėjo leidimų dirbti. Į šalį atvyko kaip turistai arba kaip svečiai. Klajojo iš vieno ūkio į kitą. Skynė braškes, nuiminėjo daržoves, skynė gėles. Anglų ūkininkai rizikavo priimdami nelegalus. Tačiau darbštūs lietuviai buvo patogi ir pigi darbo jėga.
Jie gyvendavo vagonėliuose, sandėliukuose arba palėpėse. Ir nesiskundė nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Dargi susimokėdavo ir už tokį gyvenamąjį plotą. Kaip anie Sibiro tremtiniai išsikuopdavo patalpas, nurankiodavo voratinklius, iššveisdavo grindis, papuošdavo langus žaismingomis užuolaidėlėmis, patiesdavo kilimėlį prie durų – ir sandėliukas tapdavo jaukiu būstu, į kurį užeiti būdavo malonu net šeimininkui.
Panašių istorijų apie lietuvius emigrantus pasakoja ir rašytoja Zita Čepaitė.
Teisybės dėlei tenka pripažinti, jog vienas kitas lietuvis svetur važiuoja ir vogti, pasislėpti, kad nereikėtų mokėti skolų ar alimentų. Kai kas važiuoja ir dėl didesnių pašalpų... Tik mūsiškiai ir ten pašalpų taip lengvai negauna. Privalo padirbėti bent gerą pusmetį.
Tuo tarpu pabėgėliams sudarytos visos sąlygos. Nemokami kalbos kursai, solidžios pašalpos, mokestis už būstą...
Vienoje diskusijoje apie pabėgėlius Minupių bendruomenės atstovė stebėjosi, kodėl tie žmonės bėga iš savo tėvynės, kur geras, šiltas klimatas, kur daug gamtos turtų. Kodėl negina savo krašto?
Juk mes, lietuviai, šitiek metų buvę po padu įvairiausio plauko okupantams, siekusiems mus nutautinti, nepasidavėme. Kovojome kaip galėdami. Šviesuomenė leido knygas, knygnešiai, rizikuodami savo ateitimi, jas platino. Okupacijai priešinosi tūkstančiai partizanų. Susikibę rankomis stovėjome Baltijos kelyje. Gyva siena užstojome Seimo rūmus ir televizijos bokštą 1991 metų sausio 13-ąją.
Tad visai ne nuostabu, kad po LRT reportažo apie neva nežmoniškomis sąlygomis Kybartuose gyvenančius užsieniečius beveik niekas jų neužjaučia, visi komentatoriai piktinasi, jog faktiškai nusikalstamu būdu Lietuvoje atsidūrusiems kitataučiams skiriama tiek daug dėmesio ir gailesčio. Gal ne visi, bet dauguma jų – lengvos duonos ieškotojai. Jeigu gaus prieglobstį, tą pačią minutę ners į Vokietiją ar Skandinavijos šalis, kur nedirbdami galės sočiai ir laisvai gyventi.
Antai parsiskraidinome būrį afganų, gelbėdami nuo talibų ir nuo mirties. Apgyvendinome juos Raseiniuose. Profesinio rengimo centras iškraustė savo mokinius iš bendrabučio. Patalpas užleido atvykėliams. Pertvarkė ir apstatė baldais pagal jų ir jų vaikų poreikius. Virėjos rūpinosi jų maitinimu. Tąsyk kalbinti raseiniškiai apie atvykėlius nepasakė nė vieno pikto žodžio. Suprato – žmonės gelbėjasi nuo mirties.
Bet, išsiaiškinę, jog gyvuliai Lietuvoje skerdžiami ne pagal jų ritualą, afganai pradėjo mėtyti maistą. O sutvarkius formalumus ir suteikus prieglobstį, visi išlakstė į didmiesčius ar turtingesnes Europos šalis. Vargu ar bent vienas pasiliko padirbėti svetingai juos priėmusiam kraštui...
Taigi, į mūsų namus, tiesiog išlaužę duris, įsibrovė svetimi žmonės. Užuot atsiprašę už savo negražų poelgį, jie reikalauja, kad būtų priimami ir gerbiami kaip svečiai. Mes, nors nesame pasaulio turtuoliai, patys daugeliui gyvybiškai svarbių dalykų taupydami, juos pagal išgales priimame, suteikiame pastogę, maitiname. O jie šaukia, kad pažeidžiame žmogaus teises.
