Kieno bus surogatiniai vaikai?

Regina MUSNECKIENĖ
Dar pernai trejetas konservatorių ir krikdemų frakcijai priklausančių Seimo narių pasiūlė priimti rezoliuciją, smerkiančią surogatinę motinystę kaip moterų reprodukcinės funkcijos išnaudojimą.

Tokiu būdu išreikšta užuojauta ir solidarumas Ukrainos moterims, kurios, norėdamos išspręsti savo finansines problemas, už keliolika tūkstančių eurų tampa surogatinėmis motinomis. Užsieniečių poroms išnešioja ir pagimdo vaikus. Pagimdžiusios juos atiduoda paslaugos užsakovams, kurie vadinsis vaiko tėvais.

Ukrainoje legalizuotos gana pigios surogatinės motinystės mastai paaiškėjo, kai dėl COVID-19 pandemijos šalys uždarė savo sienas, ir „užsakovai“ negalėjo atskristi pasiimti ką tik gimusių kūdikių.

Tačiau taip neseniai dėl vargšių Ukrainos moterų ašarojusi Lietuva Seimo rudens sesijoje pati ketina įteisinti surogatinę motinystę ir pagalbinį apvaisinimą nesusituokusioms ir netgi partnerystės neįregistravusioms poroms.

Tiesa, jei įstatyme bus preciziškai vadovaujamasi Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymu, Lietuvoje bus įteisinta tik taip vadinama altruistinė surogacija, kai naudodama kitos poros lytines ląsteles, reprodukcinius audinius ir embrioną, kūdikį be atlyginimo išnešios ir pagimdys moteris iš artimos aplinkos – giminaitė arba draugė. Paslauga galėtų pasinaudoti tik tos poros, kurioms fiziologiškai neįmanoma susilaukti vaikų, ir tas procesas negrįžtamas.

Kaip teigia lietuvaičių reprodukcine sveikata besirūpinantys medikai, tokių porų, kurios dėl moters gimdos pašalinimo ar kitų ligų, rinktųsi surogatinę motiną, per metus pasitaikytų apie dešimt.

Kodėl tuomet dėl dešimties porų stumiamas toks įstatymas, šimtams moterų galintis sukelti neigiamų moralinių ir teisinių pasekmių? Motinystė – labai subtilus, stiprus jausmas. Prognozuoti surogatinės motinos elgesį po gimdymo būtų sunku. O jeigu ji persigalvos ir nenorės atiduoti kūdikio? Kiek psichologinių traumų patirs ir ji pati, ir jos artimos aplinkos žmonės? Galiausiai, moteris tokiose situacijose bus tarsi sugyvulinama. Jos pagimdytas kūdikis bus atiduodamas kitiems tarsi šuniukas ar kačiukas.

Įstatymo stūmėjai savo sumanymą apgaubia humaniškumo migla. Esą padės vaikų negalinčioms susilaukti šeimoms, kurių, dar kartą pakartosiu medikų prognozes, per metus atsiras apie dešimt. Nevaisingumas nėra mirtina liga, kad tą dešimt šeimų reikėtų gelbėti specialiu įstatymu. Nebent po tų dešimties šeimų priedanga slepiasi kitos užmačios...

Tos dešimt šeimų galėtų įsivaikinti gyvybės langelyje paliktą kūdikį ar vaikų namuose augantį mažylį. Jau pagimdytų ir biologinius tėvus nedominančių vaikelių Lietuvoje užtenka. Visokių – ir mėlynakių, ir rudakių, ir tamsiaplaukių ir blondinų... Jais aprūpiname net užsieniečių šeimas. Ir tai darome ypač uoliai.

Ne per seniausiai teko bendrauti su vieno regiono bendruomenės nameliuose gyvenančia trylikamete. Ją ketinta paimti iš bendruomenės šeimynos, kur auga su sesute, nes norėjo įsivaikinti italų šeima. Pabendravusi su būsimais tėvais, paauglė pati atsisakė būti įvaikinta ir pasiliko Lietuvoje. Mergaitę papiktino, jog būsimi tėvai jai parinko ir kitą vardą, ir pavardę, ir būsimą užsiėmimą. „Manęs tiesiog neliktų“, – padarė išvadą paauglė, pabūgusi, jog bus ištrinta jos tapatybė.

O ar neatsitiktų taip, jog ir surogatinių motinų ieškoti čia atvažiuotų užsieniečiai? Nes surogatinė motina Lietuvoje kainuotų ne šimtą tūkstančių kaip JAV, o bent jau dvigubai, o gal net trigubai pigiau.

Nesvarbu, kad Vilnius – ne Kijevas, kur rasti surogatines motinas padeda Žmogaus reprodukcijos centras. Užsieniečiai jas susirastų ir be tarpininkų. Be tarpininkų surogatinė motinystė kainuotų gal dar pigiau negu Ukrainoje, kur surogatinei motinai kliūva tik trečdalis kliento sumokėtos sumos. Baltijos moterys konkuruotų su slavėmis.

Būsimi tėvai su surogatine motina pirmiausia virtualiai susidraugautų, paskui ateitų į Vaisingumo kliniką. Sakytų mes seniai pažįstami, geri draugai ar tolimi giminaičiai... O kas ten labai gilintųsi iš artimos ar tolimos aplinkos? Vaisingumo klinikoms svarbu suteikti paslaugą, už kurią pareina pinigai.

Jau ir taip iš Tėvynės dėl ekonominių priežasčių ir nepagarbos žmogui išvaryta šimtai tūkstančių jaunų šeimų, kurios vaikus augina ne Lietuvai. Nejaugi dar ir Lietuvoje likusias jaunas moteris išnuomosime kaip gimdytojas? Ir neklausime, kokios emocijos jas apims, kai reikės atiduoti savo išnešiotą ir pagimdytą kūdikį, kaip jos jausis, atlikusios misiją, bet tapusios nereikalingomis. Ar nemigo naktimis nesiilgės to kūdikio? Ar nerūpės, kaip su juo elgiasi tėvai? Gal išnaudoja kokiems bjauriems tikslams?

O jeigu ji sutiks tapti surogatine motina tikrai iš altruizmo, norėdama padaryti gera savo seseriai, gal nevaisingai brolio žmonai ar vėliau, netekusi altruistės vaidmens, nepasijaus auka dėl patirtų nepatogumų? Kaip tai atsilieps jos karjerai, darbui? Ar ir surogatinėms motinoms bus suteikiamos dekretinės atostogos?

Galiausiai kaip tai derinasi su moteris nuo smurto ir kitų neigiamų dalykų neva ginančia Stambulo konvencija, kuri taip uoliai peršama lietuviams?

O gal Lietuva kaip ir Jungtinė Karalystė teiks tokias paslaugas išimtinai tik Lietuvos piliečiams? Gal surogatinė motinystė netaps reprodukciniu turizmu ar tarpkontinentiniu verslu? Mažai tikėtina...

Juolab kad naujasis įstatymas gali būti palankus gėjų poroms, kurioms už paramą per rinkimus visomis išgalėmis stengiasi atidirbti Laisvės partija.

Maždaug prieš pusmetį viešojoje erdvėje nuskambėjo amerikoniška istorija, kai gėjų porai surogatinė motina pagimdė kūdikį. Teisme jie abu išsikovojo teisę vadintis to kūdikio tėvais: tėvas numeris1 ir tėvas numeris 2.

Gal homoseksualūs vyrai taip pat galės pasinaudoti surogatinės motinos paslauga, nes jų „nėštumas fiziologiškai negalimas, ir šis procesas negrįžtamas“?

Kas gali paneigti, jog nepavykus prastumti tiesmuko homoseksualų poroms galimybę įsivaikinti įteisinančio įstatymo, po nevaisingų šeimų priedanga gauti kūdikį pavyks kitokiu būdu?

Tik kieno iš tikrųjų bus tas surogatinis kūdikis? Kaip jis jausis vos gimęs atskirtas nuo motinos, kurios įsčiose užaugo? Juk biologinis ryšys su motina suteikia mažam žmogučiui saugumo.

Surogacija apibrėžiama kaip susitarimas, dažniausia paremtas teisine sutartimi. Surogatinė motina sutinka išnešioti ir pagimdyti kūdikį kitam asmeniui ar asmenims, kurie po gimdymo taps vaiko tėvais.

Tačiau daugumoje Europos šalių motinystė nustatoma tik vaiko gimimo faktu – kūdikį pagimdžiusi moteris pripažįstama ir dokumentuose užfiksuojama kaip jo motina.

Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Čekijoje ir daugelyje kitų šalių neleidžiama nei komercinė, nei altruistinė surogacijos formos.

Jungtinėje Karalystėje neatlygintina surogacija leidžiama tik saviems piliečiams, Graikijoje – heteroseksualioms poroms ir vienišoms moterims, Portugalijoje – heteroseksualioms poroms ir šeimoms, turinčioms sveikatos problemų.

Surogatinei motinystei nepritaria ir Europos parlamentas. Baiminamasi, kad tai gali tapti nauja prekybos žmonėmis forma. Nes faktiškai dar negimęs kūdikis tampa komercinių santykių objektu, preke. Net ir tuo atveju, kai į surogatinės motinos gimdą įsodinamas biologinių vaiko tėvų embrionas, komercija niekur nedingsta – surogatinės motinos gimda tampa nuomos objektu, o pati moteris – paslaugos teikėja. Gana sudėtingos, atsakingos ir subtilios paslaugos...

Dar pernai Lietuvoje iš politikų ir politologų lūpų skambėjo frazė: „Jei esame aukšto lygio šalis, neturėtume leisti surogatinės motinystės“.

Kodėl šiemet stumiame surogatinį surogacijos įstatymą? Kur dingo aukšto lygio šalies ambicija ir besąlyginis lojalumas Europos sąjungai? Negi nusileidome iki Indijos ar Rusijos, kurioje moterys legaliai „uždarbiauja“, išnešiodamos ir pagimdydamos vaikus daugybei savų turtuolių, tokių kaip Ala Pugačiova, ir tūkstančiams užsieniečių, ne tik negalinčių turėti atžalų, bet ir nenorinčių gimdymais trikdyti karjeros, prarasti gyvenimo malonumų, nes už kūdikį gali susimokėti...