Naujausios
Politikos analitiku apsimetantis Marius Laurinavičius per LRT praėjusią savaitę visą Lietuvą bandė įtikinti, koks svarbus mūsų šalies gyventojams yra Taivano palaikymas. Jo klausant, susidarė įspūdis, kad taip erzindami Kiniją, mes užtikriname savo valstybės saugumą globaliame pasaulyje ir tai netgi svarbiau už šalimais vykstantį karą Ukrainoje.
Kai prieš kurį laiką V. Čmilytės-Nielsen vadovaujama LR Seimo delegacija apsilankė Taivanyje, Kinija sustabdė visų išdavimą mūsų šalie piliečiams. Dabar M. Laurinavičius tikino, kad tarp aštuonių valstybių atstovų, dalyvavusių Taivano prezidento inauguracijos ceremonijoje, lietuviai neturėjo valstybinės delegacijos statuso. Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė atstovavo Europos Parlamentui, o buvęs užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, kuriam buvo įteiktas aukščiausias šios šalies apdovanojimas, kartu su M. Laurinavičiumi ir dar keletu mūsų tautiečių Taipėjuje atsidūrė lyg ir netyčia, skrisdami pro šalį. Papasakokit apie tai kiniečiams, su kuriais, anot mūsų Užsienio reikalų ministerijos, santykius bandoma normalizuoti.
Juokaujama, kad iškaba Vilniuje, kurioje parašyta „Taivano atstovybė“ tapo mums brangiausia tokio dydžio lentele per visą Lietuvos istoriją. Prekybos su Kinija, kurios vientisumą buvome įsipareigoję gerbti dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis, apyvartos krito daugiau kaip 2 mlrd. Eurų, nukentėjo mūsų šalies ekonomika, verslas, savo darbo vietas prarado eiliniai Lietuvos žmonės.
Kinija ne eilinė valstybė, o pasaulio hegemonas, kuriam mūsų politikai ėmė rodyti „špygas“, pripažindami Taivaną, kuris net pats savo nepriklausomybės nėra paskalbęs. Nuo Mao Dzedongo laikų tęsiasi „karas“ tarp kiniečių „raudongvardiečių“ ir nuo jų į Taivaną pabėgusių tokių pačių kiniečių „baltagvardiečių“.
Lietuva vienintelė iš visų Europos Sąjungos valstybių sugebėjo įsikišti į šį už jūrų mačių vykstantį konfliktą ir prarasti savo diplomatinį prestižą. Taivanas, kuris savo pripažinimo siekia visais būdais, liko patenkintas, o iš mūsų Užsienio ministerijos „galvų“ šaiposi net JAV, kurios pavedimus jie vykdo, naujienų agentūros su BBC priešakyje.
Pasižiūrėjus iš šono, šios, mano manymu, nusikalstamos Lietuvai, avantiūros vykdytojai, t. y. Gabrielius Landsbergis, M. Adomėnas, Žygimantas Pavilionis, nėra kvailiai. Čia greičiausiai, kaip sako prancūzai, „cherchez la femme, cherchez d‘argent“. Kai kažkokiame reikale nematai ir nerandi logikos, ieškok moters arba pinigų. Apie moteris čia nekalbėsim, nors M. Adomėno sutuoktinė sėkmingai mokėsi Taipėjuje.
Jungtinių Amerikos Valstijų teismas paskelbė informaciją, kad Gvatemalos prezidentas Kortilijo už Taivano valstybės pripažinimą iš šios šalies asmeniškai gavo 2,5 mln. dolerių kyšį. Buvęs LR Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas savo atsiminimų knygoje „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ aprašo atvejį, kai jam iš kabineto teko vyti pinigus siūliusius taivaniečių pasiuntinius. Reiškia, Taivano politikų bandymai suartėti su Lietuvos valdžios atstovais tęsiasi ne vienerius metus.
Nieko neteigiu, tačiau pamėginkit internete susirasti per kelias paskutines kadencijas į Taivaną vykusių LR Seimo narių pavardes. Spėkit, kiek čia rasit konservatorių, vertybinės politikos vykdytojų ir prisiminkit buvusio Tėvynės Sąjungos pirmininko žodžius, kad jie – „sveiko proto“ žmones vienijanti politinė partija.
Man atrodo, kad „sveikas protas“ daugiau nei septynis tūkstančius eurų kas mėnesį Europarlamente gaunančiam A. Kubiliui ir eiliniam ant Lietuvos žemės gyvenančiam žmogui, tai dvi visiškai skirtingos sąvokos. Amerikoje sakoma, kad politika, tai biznis, tai pinigai. Tarptautinė politika – tai labai didelis biznis ir labai dideli pinigai, jei dirbi ne savo šalies žmonėms, o kitai didelei ir turtingai valstybei.
Buvo laikas, kai atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, mūsų valdžia dirbo savo šalies žmonėms. To meto ministrai pasakoja, kaip Premjeru buvęs Bronislovas Lubys skyręs pinigus kelionei, kurios metu jie užmezgė dvišalius santykius su penkiomis, buvusiomis tarybinėmis, Rytų Azijos respublikomis. Tai buvo daroma tam, kad Lietuvos verslas turėtų žaliavų savo produkcijai, rinkas mūsuose pagamintoms prekėms. Vykdydami „vertybinę politiką“, dabartiniai užsienio politikos strategai dirba priešingai, kad kuo daugiau valstybių taptų tabu Lietuvos žmonėms ir jų verslui.
Bandau suprasti, kada visa tai prasidėjo. Kai faktinis valstybės vadovas ėmėsi skelbtis, kad sugriovė buvusią sovietinę imperiją ir pajuto „atsakomybę“ ne tik už iš jos išsilaisvinusių tautų, bet ir už viso pasaulio demokratijos likimą?
V. Landsbergio įkurtos Tėvynės Sąjungos narys Emanuelis Zingeris Seimo plenarinių posėdžių salėje yra pareiškęs, kad Ukrainos sostinėje daugelio žmonių gyvybes nusinešę Maidano įvykiai buvo suplanuoti čia, Lietuvos parlamente. Tuomet, dar esant prezidentui Viktorui Janukovičiui, oficiali Lietuvos delegacija, kurioje buvo LR Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir Gediminas Kirkilas, dalyvavo mitinguose Kijeve, ragindami versti prorusišką šios šalies vadovą.
Vėliau kiekvienam mūsų kartos lietuviui brangus Baltijos kelias, kurį mūsų valdžia pabandė pakartoti Medininkuose, nepatenkinta, kad baltarusiai prezidentu vėl išsirinko Aleksandrą Lukašenką. Mes Lietuvoje aiškiai „žinom“, jog Baltarusijos prezidento rinkimus laimėjo Cichanovskaja, kurią dabar laikom ir maitinam Vilniuje. Rezultatas. Vietoje savo šalies neutralumą bandžiusio išsaugoti A. Lukašenkos, mes kaimynystėje turime agresyvią, priešiškai nusiteikusią Baltarusiją, kurią savo idiotiškais veiksmais įstūmėm į Rusijos glėbį.
Kas tuo metu iš tikrųjų vyko Baltarusijoje, bandydamas suprasti, ir velnias koją nusilaužtų. Vakarų remiama opozicija rinkosi į mitingus versti prorusiško savo šalies vadovo nešina nacionalinėmis balta-raudona-balta vėliavomis, kurios buvo pasiūtos Rusijos mieste Smolenske.
Tada Minske, didžiulėje plevėsavusių šių vėliavų jūroje, nebuvo nė vienos lietuviškos trispalvėmis. Nuo pat Vilniaus iki Baltarusijos sienos išsirikiavę valdžios apkvailinti mūsų tautiečiai baltarusiams buvo visai nereikalingi. Nelįsk su savo maldaknyge į svetimus maldos namus, ypač kai ta „maldaknygė“ – ne tavo, o amerikose atspausdinta.
Žymus amerikiečių politologas, lenkų kilmės Zbignevas Bžezinskis savo raštuose yra išsireiškęs, kad slavų pasaulį, jų valstybes reikia „supjudyti“ tarpusavyje. Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako, o kur mokami pinigai, ten ir Lietuvos konservatorių politikai.
Pamėginkit kitaip paaiškinti, ką veikia mūsų parlamento nariai – Ž. Pavilionis ir G. Landsbergis, nuvykę į Tbilisį, ragindami mitinguose susirinkusius žmones nepaklusti jų parlamento sprendimams. Visa tai labai kritiškai įvertino ir Vakarų žiniasklaida, įvardindama mūsų politikų veiksmus, kaip kišimąsi į kitos valstybės vidaus reikalus. Ar gilinotės į neramumus Sakartvele, kaip dabar save vadina Gruzija, sukėlusių įstatymų esmę?
Reikalas toks, kad su politika susijusios organizacijos turi deklaruoti iš užsienio gaunamas pajamas. O ar Lietuvoje nenorėtumėt žinoti, kiek lėšų iš įvairių tarptautinių organizacijų gavo LGBT, vis labiau įtakojanti mūsų politiką ir, svarbiausia, mūsų vaikų ateitį ir likimus.
Įstatymai draudžia Lietuvos partijoms gauti finansavimą iš užsienio, bet niekas nemaišo kitoms valstybėms pervedinėti pinigus į mūsų politinių organizacijų, tiriamųjų institutų ar žiniasklaidos sąskaitas.
Jei konservatorių politikai nesustabdys tokio įstatymo priėmimo Kaukaze, jis naujos Seimo daugumos gali būti priimtas Lietuvoje. O kam reikia žinoti, iš kur pinigus gauna ir kieno užsakymus vykdo Lietuvos valdžia. Bet kokiu atveju, tik ne juos išrinkusiųjų tautiečių valią.
–-
P.S. Pabandykite įsivaizduoti, prieš keletą metų, vykstant riaušėms prie Seimo, jose dalyvaujančius Gruzijos parlamentarus arba Sausio 13-osios minėjime nepatenkintų mūsų valdžia švilpiančiųjų tarpe pamatytumėte Ukrainos Rados opozicijos narius.