Naujausios
Net svajoti nesvajojau, kad vaikystės filmukas taip tiksliai susišauks su šiandienos ES projektų finansavimo realijomis... Šiandien „gabalais plėšoma“ istorinė tiesa, apmusija sąžinė, kuriant reklaminius siužetus, už kuriuos skiriamas užmokestis „nugula“ į pokilimines politinių rinkimų sąskaitas.
„Šiaulių krašte“ gana išsamiai aprašyta, kaip Stanislovo Kuzmos skulptūra „Šaulys“, 1986 metais iškilusi išmaniai suprojektuotoje Saulės laikrodžio aikštėje. Atsirado, kas finansavo darbus, gynė ir įgyvendino projektą. Istorinė tiesa tokia – ES finansavimas nieko bendra neturi su „Šaulio“ skulptūros pastatymu ar aikštės projektavimo darbais. Šiandien paaiškėjo, kad dėl painiavos autorystės išsaugojimo klausimuose, architektai Algimantas Černiauskas ir Algis Vyšniūnas anuomet atsisakė honoraro. Tiesa, nuo šio paveldosauginio objekto atsiradimo praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, aikštės rekonstrukcijai kliuvo ES lėšų.
Kodėl taip užsivedžiau? Jau daug metų analizuoju viešąją erdvę. Patinka. Sąjūdis išmokė. Domiuosi tuo aspektu, kuomet, biudžetus administruojantys politikai, geba rasti daug elegantiškų spragų rinkiminių kampanijų finansavimui... biudžeto lėšomis. Gana paviršutiniškas politinės veiklos monitoringas išryškina kai kuriuos sukčiavimo... algoritmus.
Kadaise viena žemės ūkio ministrė spaudoje skelbė vadovaujamos ministerijos darbų ataskaitas ir buvo pričiupta rinkiminės kampanijos išvakarėse besireklamuojanti už valstybės – visų mokesčių mokėtojų – pinigus. Vėliau originaliai skambėjo kaltinimai garsiam kultūros mecenatui už privačias lėšas sukūrusiam serialą, nes pagrindinio vaidmens atlikėjas pasirodė panašus į patį rėmėją, vėliau pasukusi į politiką.
Tai senos istorijos. Palyginus su tuo, kas vyksta šiomis dienomis – nekaltos. Panagrinėkime kelias biudžetinių lėšų nusiurbimo rinkimams versijas. Šiais metodais naudojasi visi be išimties politiniai dariniai (partijos ar komitetai), turintys valdžios galias, administruojantys pinigus bei „nusipirkę“ žiniasklaidos vištakumą. Tuomet ji „nepastebi“ machinacijų.
Viename rajone esu stebėjusi tokią „akciją“. Buvau naivi vietinio laikraščio redaktorė. Likus pusantrų metų iki rinkimų, valdžia kelis kartus iš biudžeto skyrė milžinišką sumą eurų viešinimui. Redakcijos žmonės, kurių gretose buvo ir savivaldybės tarnautojų, tikino, kad gausime paramą. Tačiau aš pastebėjau netikėtai „gimusį“ internetinį portalą, kuriame neva dirbo du nieko bendra su žurnalistika neturintys asmenys. Pastarieji neskyrė windowsų nuo virusų. Šiems statytiniams ir atiteko biudžetiniai pinigai, o portaliukas „atsinaujindavo“ savivaldybės internetinio puslapio informacijomis, kurias ruošdavo... mūsų redakcijos žmonės. Išvada. To rajono valdantieji pinigų rinkimams sukaupė, o skaitytojai ir opoziciniai politikai niekaip negalėjo suprasti, kodėl bankrutavo jiems patikęs laikraštis, jei iš biudžeto buvo skirta tiek pinigų. Taip savo kailiu patyriau pirmąjį politinių kampanijų finansavimo iš biudžeto... algoritmą (cha!).
Tačiau ES projektų ambasadoriškas reklamavimas perspjauna visas žiniasklaidos priemonių rėmimo ir rinkiminių kampanijų avansavimo peripetijas. Kodėl?
Labai mėgėjiškai patyrinėjau ir nesivargindama pastebėjau, kad ES projektų ambasadoriai, manau, ne kaip architektai A. Černiauskas ir A. Vyšniūnas, nedirbo veltui. Visus ambasadorius kalbino vienas populiarus stambaus žiniasklaidos koncerno žurnalas. Saulius Urbonavičius-Samas apie S. Kuzmos „Šaulio“ skulptūros pastatymą už ES lėšas šiam leidiniui pakalbėjo dar rugpjūčio mėnesį.
Be to, kiekvienas ambasadorius ryškiai puikavosi Lietuvos televizijos ekranuose pačiu geriausiu laiku, prieš svarbiausiąją informacinę laidą. O kur dar reklaminiai stendai miestų gatvėse, internetiniai portalai ir panašiai?
Visos per vadinamąsias ambasadorystes finansuotos priemonės ir asmenys dar atidirbinės artėjančios savivaldos rinkiminės kampanijos metu.
Pradėjau pasakojimu apie vaikišką filmuką, tai juo ir baigsiu. Pafantazuokime, koks būtų multiko tęsinys, prikaišiotas šiandienos realijų. Tarkime, visi, kurie šiandien ieško auksinio berniuko, išlaužia Šiaulių savivaldybės duris ir eina į mero Artūro bei jo liaupsinamo administracijos direktoriaus Antano kabinetus. Niekada nesutiksiu, kad šiedu – ne auksiniai. Juk įvykdė tiek ES finansuojamų projektų, atnaujino biudžeto lėšomis objektus, kur konkursuose numatytų medžiagų bei atliekamų darbų kaštai staiga „atpigo“ ar „pabrango“.
Rūtos Jankuvienės publikacija „Europine „Auksinio berniuko“ versija neperrašė Šiaulių istorijos“ socialiniuose tinkluose sukėlė diskusiją, kas tie auksiniai berniukai ir kur jų ieškoti. Virtualiai mostelėta į savivaldybės pusę.
Taigi, auksiniai berniukai. Artėja savivaldos rinkimai seno vaikiško filmuko ritmu.
–-
P. S. Sąmoningai neaiškinu rinkimų finansavimo iš biudžeto mechanizmo detalių. Tai ne edukacinio pobūdžio publikacija, o kvietimas rinkėjams pamąstyti, stebint prabangias rinkimines kampanijas ir susipažįstant su oficialiais rėmėjų sąrašais, viešai skelbiamais Vyriausiosios rinkimų komisijos portale.
