Europine „Auksinio berniuko“ versija neperrašė Šiaulių istorijos

Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
Aušros alėjoje kelias dienas kabojo europinių investicijų reklama su atlikėjo Sauliaus Urbonavičiaus-Samo veidu ir klaidinančia žinia apie Šiaulius.
Šiauliečiai buvo šokiruoti išvydę reklaminį stendą su melagiena apie Saulės laikrodžio aikštės pagrindinį akcentą – „Šaulio“ skulptūrą, vadinamą ir „Šauliuku“, ir „Auksiniu berniuku“. Europinių pinigų reklamos veidu tapęs Saulius Urbonavičius-Samas skleidė versiją – esą Šiauliai „Auksinio berniuko“ būtų neturėję, jeigu ne europinės investicijos.
Reakcija buvo tokia stipri, kad stendas greitai išnyko iš miesto viešosios erdvės.

Iš kur melo kojos dygsta

2022 m. rugsėjo 27 dieną Finansų ministerija paskelbė, jog baigėsi projekto „Ar matai, kaip keičiasi?“ ambasadorių kelionės po Lietuvą.

„Jų metu žinomi šalies žmonės aplankė savo gimtuosius miestus ir įvertino, kaip šie pasikeitė per 20 metų. Nomeda Marčėnaitė tapo Vilniaus ambasadore, Mantas Kalnietis – Kauno, Robertas Petrauskas – Klaipėdos, Saulius Urbonavičius-Samas – Šiaulių, Danas Rapšys – Panevėžio, Vlada Musvydaitė – Tauragės, Alfredas Bumblauskas – Telšių, Algirdas Kaušpėdas – Anykščių, Marijonas Mikutavičius – Lazdijų, o Vytenis Pauliukaitis – Marijampolės“, – garsinama pranešime.

Po to Šiauliams ir reklaminis stendas buvo pagamintas – su europinių pinigų ambasadoriaus veidu ir štai tokia žinia: „Jeigu ne ES investicijos Šiauliuose nebūtų Auksinio berniuko“. Ne tik Saulius Urbonavičius pasirašė po ta žinia, stende buvo ir Finansų ministerijos logotipas.

Šiauliai nėra Sauliaus Urbonavičiaus-Samo gimtasis miestas, kaip skelbė projekto rengėjai, gimė jis Panevėžyje. Šiauliuose tik studijavo 1982–1988 metais, mokėsi Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete. Galėjo matyti, kaip įrenginėjama Saulės laikrodžio aikštė, jos atidarymas įvyko 1986 metų rugsėjo 22 dieną. Bet, matyt, tokio įvykio studentas būdamas nepastebėjo.

Dabar gi greičiausiai pamatė aikštę po atnaujinimo 2018 metais. Saulės laikrodžio aikštė iš tiesų buvo mieste pirmoji viešoji erdvė, atnaujinta už ES pinigus. Bet reklamos kūrėjai nė nepasivargino išsiaiškinti, kad europiniai pinigai neskiriami meno akcentams atnaujinti.

Savivaldybės Administracijos direktorius Antanas Bartulis „Šiaulių kraštui“ patvirtino, jog europinės investicijos ir valstybės skirtos lėšos buvo sudėtos į aikštės grindinį, amfiteatro suoliukus ir skulptūros postamentą. Bet dėl kolonos, ant kurios iškeltas „Šaulys“, atnaujinimo buvo skelbtas atskiras konkursas ir rangos darbus finansavo pati Savivaldybė.

Beje, pati „Šaulio“ skulptūra buvo atnaujinta, iš naujo auksuota 2013 metais Šiaulių miesto 777-ajam gimtadieniui – taip pat už Savivaldybės pinigus. Tam tikslui tada nepagailėta 86 tūkstančių litų.

„Šiaulių kraštas“ tuomet aprašė ir įdomų faktą, susijusi su skulptūros pastatymu. Kai skulptūros autoriaus Stanislovo Kuzmos sūnus Algirdas ir auksuotojas Arvydas Paulionis, 2012 metų lapkritį buvo atvykę į Šiaulius apžiūrėti skulptūros būklės, pamačiusi sambrūzdį prie „Šaulio“, iš gretimo namo atėjusi moteris A. Kuzmai padovanojo 1986 metų rugsėjo 12-osios kalendoriaus lapelį, kuriame ranka užrašyta: „Iškeltas šaulys 19.30 v.“. Tai – laikas, kada buvo pastatyta „Šaulio“ skulptūra.

Ar Savivaldybė nežinojo, kokia reklama mieste buvo kabinama?

„Tai buvo socialinė reklama, ji nemokamai iškabinama miesto viešojoje erdvėje, jos turinio mes nekontroliuojame, už tai atsakingas stendo savininkas, – informavo A. Bartulis. – Niekas su mumis nederino ir europinių investicijų ambasadoriaus kandidatūros.“

Šios savaitės pradžioje, kai stendas dar kabojo, Šiaulių meras Artūras Visockas socialiniuose tinkluose piktinosi: „Jeigu ne ES investicijos – tai nebūtų Auksinio berniuko? Kas čia per blėnis? Čia iki tiek džiaugiamės, kad būtina visą miestą apkabinėti tokio tipo reklamomis? Nes to panorėjo kažkas? „Auksinis berniukas“ atsirado 1986 metais, kada buvo švenčiamas Šiaulių 750-asis gimtadienis. Tada ES lėšų iš viso nebuvo“.

O kaip buvo?

Zenonas Sabalys, Šiaulių miesto garbės pilietis, gerai žino Saulės Laikrodžio aikštės istoriją. Kai 1984–1986 metais buvo įrengiama aikštė, jis dirbo Šiaulių miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju, mieste buvo atsakingas už statybą ir architektūrą.

„Nesąmonė“, – piktinasi Z. Sabalys, komentuodamas reklamą.

Jis pirmiausia pabrėžia, kad Šiauliai šios aikštės neturėtų, jeigu projekto nebūtų sukūrę architektai Algis Vyšniūnas, Algimantas Černiauskas, Remigijus Jurėla, o skulptorius Saulius Kuzma nebūtų sukūręs „Šaulio“ skulptūros.

„Autoriai yra esmė“, – akcentuoja Z. Sabalys.

Už Šiaulių miesto pinigus aikštė įrengta ir skulptūra pastatyta.

„Aikštės statybos darbus vykdė Šiaulių vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriui pavaldžios organizacijos ir įmonės, – pasakoja Z. Sabalys. – Viskas buvo apmokama iš miesto lėšų. Tai buvo šaulietiški pinigai ir jokių kitų – jokių Maskvos pinigų, jokių sąjunginių ar respublikinių pinigų, juolab europinių pinigų nė kvapo nebuvo.“

„Tik neleidžiama buvo lėšų naudoti kultūros objektams, – prisimena jis. – Bet neleidžiama – tai dar nedraudžiama. Kadangi architektų mintis buvo amfiteatrinėje aikštėje statyti koloną su meniniu akcentu, man asmeniškai projektą teko ginti LTSR Statybos banke, nuo šio banko vadovybės priklausė leisti ar neleisti miestui objektą finansuoti.“

„Ministrų Taryboje tuomet jau dirbo buvęs Šiaulių vykdomojo komiteto pirmininkas Vilius Kazanavičius, kreipiausi į jį. Jis paprašė Statybos banko valdytojo mane priimti ir, jeigu galima, padėti. Valdytojas sukvietė savo paduotojus išnagrinėti projektą. Jeigu viršininkas prašo padėti, tai negalima atsakyti, – pasakoja Z. Sabalys. – Man teko ilgokai ginti architektų idėją ir dėl aikštės amfiteatro, ir dėl kolonos. Galų gale pats banko valdytojas sako: „Gerai, bet tą koloną paguldykite“. Sakau: „Gerai“. Ar betono stulpas stovi ar guli – pinigai tie patys. Svarbu, kad leista juos naudoti. Žinoma, niekas kolonos neguldė.“

„Šauliuko“ skulptūra buvo ruošiama atskirai, tame procese aš jau nedalyvavu. Bet žinau, jog už skulptūrą mokėta iš miesto lėšų“, – teigia vienas iš buvusių miesto vadovų.

Patikina, jog nebuvo svarstymų, kad gal bus per brangu, kad gal nedarykim?

„Mes ruošėmės iš anksto, – prisimena jis. – Prieš penkerius metus iki miesto 750-mečio jubiliejaus buvo paskelbtas konkursas, kaip tą sukaktį įprasminti. Buvo pasirinkti įgyvendinti projektai – Saulės laikrodžio aikštės (oficialiai projektas vadintas Ežero gatvės sutvarkymu), profesoriaus Kazimiero Morkūno „Saulės mūšio“ vitražo „Saulės“ kino teatro foje. Jubiliejui įrengtas ir Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaro tęsinys nuo „Gaidžio“ laikrodžio iki Draugystės prospekto.

„Aišku, ir tada buvo galima miegoti ir nieko nedaryti. Bet buvo galima ir daryti – tik ne sau, o miesto labui, – teigia Z. Sabalys. – Prie aikštės atsiradimo daug žmonių prisidėjo. Man buvo pavesta padėti vykdyti darbus ir projektą apginti.“

Paprašytas prisiminti, kas buvo toje vietoje, kur dabar Saulės laikrodžio aikštė, sako: „Pelkė. Kai pradėjau dirbti Šiaulių mechanizacijos valdyboje Nr. 6, klojome ten miesto komunikacijas, o kai jas paklojome, nusausinome ir pelkę, atsirado aikštelė, vairavimo pamokos vykdavo. Ji buvo tik dalis erdvės palei Ežero gatvę, neužėmė viso dabartinės aikštės ploto.“

„Absurdas ir paistalai“

Vienas iš aikštės kūrėjų, architektas Algimantas Černiauskas, pabrėžia, jog giliu sovietmečiu aikštė buvo kuriama. Į ją dar tada buvo sudėti miesto simboliai, sukurta erdvė demokratijos idėjai skleisti. Neatsitiktinai čia vyko mitingai Atgimimo metais.

„Nesąmonė, absurdas, apie kokius europinius pinigus kalbama? Tai reikia aiškiai paneigti. Bet ar verta piktintis – kvailių pilna, negi piktinsiesi ant kiekvieno kampo? – mano A. Černiauskas. – Konkursas Šiaulių 750 jubiliejui įprasminti buvo skelbiamas 1981 metų gruodį, dar buvo gyvas L. Brežnevas (Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalins sekretorius), o bandoma pritempti prie europinių pinigų. Paistalai. Saulius Urbonavičius nėra kvailas, mano galva, juo tiesiog pasinaudota.“

Beje, aikštės autoriai, kad išsaugotų autorystę, pinigų už projektą ir jo įgyvendinimą atsisakė.

„Konkurso fonde buvo 50 rublių, juos gavome, kai laimėjome pirmąją vietą, bet jų neužteko net restorane atšvęsti,“ – prisimena A. Černiauskas.

Vėliau už savo darbą architektai nesulaukė nė rublio. Tik apdovanojimo – TSRS Menų akademijos aukso medalio. Lietuviai tapo šalyje pirmaisiais architektais, kuriems TSRS Menų akademija skyrė tokį apdovanojimą.

Autoriai užmokesčio už darbą negavo, nes susikirto „žinybiniai interesai“. Oficialiai vyko tik Ežero gatvės aikštės „sutvarkymas“, automobilių techninės priežiūros aikštelės remontas. Remonto reikalai priklausė Komunalinio ūkio projektavimo institutui, o visi trys architektai dirbo Miestų statybos projektavimo institute.

„Pasikvietė, sako viską perduokite – „Komprojektas“ padarys, – prisimena A. Černiauskas. – Į autorystę tada niekas dėmesio nekreipė. Nesutikau. Išgirdau, kad kitaip nieko neišeis. Tada sakau: „Už dyką padarysime“. Taip ir padarėme, bet apgynėme autorystę.“

Jo žodžiais, ne vieną mitą apie aikštę reikia paneigti, daug kas dabar painiojama. Pavyzdžiui, kieno yra „Šaulio“ idėja?

„Šaulio“ skulptūros idėją mes paėmėme iš M. K. Čiurliono paveikslų. Su ta idėja pats važiavau pas Saulių Kuzmą 1984 metais, jam patiko ir sutiko įgyvendinti“, – prisimena A. Černiauskas.

„Aikštės atnaujimas 2018 metais buvo darytas už europinius pinigus, bet tai nieko nereiškia, sagas gali persiūti, bet rūbo tai nekeičia, – pabrėžia architektas. – Daug ką dabar atnaujiname, bet tai niekaip nesusiję su pačia idėja ir kūriniu. Labai svarbu, kad visas aikštės kompleksas yra paskelbtas kultūros vertybe, kultūros paveldo objektu.“

Susijusios naujienos