Naujausios
Praėjusią savaitę šių eilučių autorei paskambino kelmiškis V. T. (Pavardė ir vardas žinomi – R.M.) Žmogus tvirtino stebįs pro langą, kaip nukeliamas šalia tilto per Kražantę pastatytas paminklas keturiems tankistams, žuvusiems prie Kelmės. Jam kėlė nuostabą, kad dėl nedidelio akmens privažiavo galingos technikos tarsi tai būtų kokia nors parodomoji akcija.
„Teko garbė pažinti šio paminklo autorių, – sakė skaitytojas. – Jis ir mane su tokia meile mokė kaip paimti kaltuką. Dabar stebint, kaip nukeliamas jo kūrinys, apima dviprasmiškas jausmas. Man, apskritai, nepatinka griovimas. Visą gyvenimą dirbau statybininku. Keistai jausčiausi, jeigu kas nors pradėtų griauti mano statytus namus.
Gerai prisimenu, kaip sovietų valdžia liepė nugriauti prie Kelmės pašto stovėjusį kryžių. Tuo pasirūpinti pavesta vienai darbuotojai. Ji nesiryžo. Pasitarė su klebonu. Šis leido atvežti kryžių į bažnyčios šventorių. Tuomet visur griovė kryžius. Dabar griauna paminklus, kurie mena Lietuvos istoriją. Kuo mes skiriamės nuo sovietų?“ – stebėjosi V. T.
Panašią nuomonę pareiškė ir daugiau skaitytojų. Kai kurie mokytojai tvirtino, jog panašūs paminklai galėtų pasitarnauti gyvoms istorijos pamokoms apie sovietmetį.
Tačiau šiandien neįprasta tartis su tauta, nors kaskart akcentuojama demokratija. Viską už mus nusprendžia valdžia – įvairios jos sudarytos komisijos.
Kelmėje kurį laiką vyko diskusija dėl šalia Kražantės užtvankos pastatyto paminklinio akmens keturiems tankistams. Kaip rašoma sovietiniais laikais išleistoje knygelėje, tarp šių tankistų buvo ir vienas ukrainietis.
Nukelti paminklą inicijavo Sąjūdžio taryba. Motyvavo tuo, kad Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje šis paminklinis akmuo, stovintis prie kelio Kelmė – Tytuvėnai, įgauna itin neigiamą atspalvį.
Tačiau Atminties įamžinimo komisijos narių nuomonės išsiskyrė. Trys balsavo „už“, keturi susilaikė.
Paminklinį akmenį Kelmės gynėjams sukūrė kelmiškis akmentašys Juozas Liaudanskis, kurio skulptūros ir akmentašystės tradicija įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. „Kaip atrodys, kai Lietuva pripažįsta akmentašį kaip unikalų, o jo kraštiečiai naikina jo kūrinius?“ – dvejojo susilaikiusieji.
Tačiau paminklo nugriovimu suinteresuoti asmenys pradėjo rengti savotiškus „performansus“, prie paminklo išdėliodami baltas raudonomis dėmėmis išteptas pėdas, popierines žmogaus figūras. Iš anksto skelbė, kad komisija neišdrįs nukelti paminklo.
Panašu, jog neatsilaikyta spaudimui. Paminklinis akmuo išvežtas į akmentašių dirbtuves. Šio kūrinio istorija turbūt baigta. Tik ar iš tiesų jis nešė tiek blogio kaip bandė pavaizduoti, veikiausiai, sau politinius taškus renkantys žmonės? Juk taip dažnai lenkiamės ten, kur vėjas pučia... Arba elgiamės tiesiog pagal madą...
Negarbinu nei Rusijos, nei rusų. Pačiai asmeniškai sovietiniais laikais teko patirti jų didžiarusišką šovinizmą ir net diskriminaciją savo tėvynėje. Ką bekalbėti apie tūkstančius ištremtų, kalintų lageriuose, praradusių viską, ką užgyveno. Ir tai, kas šiuo metu daroma Ukrainoje – nežmoniška.
Bet kuo čia dėti paminklai? Ar tikrai Kelmei ir kelmiškiams nusikalto būtent šie J.Liaudanskio paminkliniame akmenyje įamžinti tankistai?
Fašistinės Vokietijos sukeltas Antrasis pasaulinis karas įtraukė 60 valstybių ir vyko keturiasdešimties valstybių teritorijose. Karas nusinešė apie 70 milijonų gyvybių.
Ir nežinome kaip būtų, jeigu mūsų šalį būtų užgrobę kiti „vaduotojai“.
Dabar ausyse skamba tytuvėniškės tremtinės gydytojos Rūtos Juškaitės žodžiai: „Išvadavo ir galėjo išeiti. Bet neišėjo.“ Negali nepritarti šiai daug iškentėjusiai inteligentei. Jos tiesa.
Bet yra ir istorinė tiesa – Molotovo ir Ribentropo paktas, pagal kurį Lietuva ir Vakarų Lenkija iš pradžių buvo priskirtos Vokietijos įtakos zonai, o Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija ir dalis Rumunijos – Rusijos įtakos zonai. Tačiau 1939 metų rugsėjo 28-ąją Vokietija ir Sovietų sąjunga pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva atiduota Sovietų sąjungos įtakos sferai.
Kodėl tuomet pasaulis leido „prekiauti“ neutraliomis valstybėmis ir jų teritorijomis?
Galiausiai dalį kaltės turime prisiimti ir sau. Jeigu būtume pasipriešinę okupacijai kaip suomiai? Gal šiandien nereikėtų laižytis penkiasdešimties metų okupacijos žaizdų ir griauti ar nukėlinėti nuo postamentų paminklų.
Bet mes – nuolankūs, linkę paklusti, nuolat ieškantys „šeimininkų“.
Galiausiai ir šiandien, jau praėjus trims dešimtmečiams, kai išsivadavome iš okupacijos, Lietuvoje dar veikia rusiškos mokyklos. To nėra nė vienoje demokratiškoje valstybėje. Nebent mes pretenduojame būti dar demokratiškesni už demokratiškus... O gal pataikaujame rusų ir kitoms tautinėms mažumoms, kurios, matydamos mūsų nuolankumą, reiškia vis daugiau kaprizų?
Ir kas pavojingesnis, ar nebylus pakelėje stovintis akmuo, ar gyvų, Lietuvoje nuo gimimo gyvenančių, bet lietuviškai nė neketinančių kalbėti žmonių šovinistinis mentalitetas?
Iš šalies stebint tas vajus kariauti su niekuo dėtais paminkliniais akmenimis primena ne itin talentingai suregztą buitinę komediją.
Tik kas ateityje liudys mūsų šalies istoriją? Kas primins skaudžius mūsų senelių ir prosenelių išgyvenimus?
Tautos istorija – tai ne žmogaus, su kuriuo susipykai, nuotraukos ar laiškai, kuriuos sudeginus, mažiau skauda širdį. Tautos atmintis – būtina. Visokia. Istorijoje būta ir juodų, ir šviesių laikotarpių. Ir Lietuvos didybės iki Juodosios jūros, ir sumažėjimo iki trijų milijonų.
Ateinančios kartos turėtų žinoti ne tik tuos istorijos faktus, kurie mums gražūs ir patogūs, bet ir tuos, kurie tautai nepridėjo nei garbės, nei gerovės, nei laisvės.
