Ramiai ir švelniai...

Sužinojau, kad vienas „Šiaulių krašto“ skaitytojas šių eilučių autorę pavadino pikčiurna. Nutariau pasitaisyti. Jeigu pavyks...

Šaltokas šiemet pavasaris. Anot, Volodymyro Zelenskio, „koks karas, toks ir pavasaris“. Tautiečiai stengiasi apsirūpinti daržovėmis, tačiau, kas paskubėjo, nušaldė daigus ir nebe pirmą kartą juos atsodina. Pastarasis žodis šią niūroką gegužę asocijuotinas ne su daigų, o su kaimyninių šalių teroristų ar vietinės valdžios netikėlių pasodinimu. Ilgiau nei vienam politiniam sezonui... Taip, esu piktoka. Bet švelniai parašiau?

Permaininga 2022-ųjų gegužė. Labai daug keistų paslapčių ištiko Lietuvą. Socialiniuose tinkluose ilgai šurmuliavo sunkiai suvokiamos informacijos miksas apie Lietuvos šeimų sąjūdį (LŠS). Pastarasis buvo kaltinamas prorusiškumu, simpatijomis žudikui Putinui, pagaliau totaliniu slaptumu. Nė viena organizacija nėra apdrausta nuo pavienių asmenų nuomonių įvairovės, tačiau visą visuomeninį ar politinį darinį kuo nors kaltinti galima tik tuomet, kai teismas priima tam tikrą sprendimą. Vilniaus miesto savivaldybei anuliavus suderintą leidimą Vingio parke antrą kartą minėti Tarptautinę šeimos dieną, Lietuvos šeimų sąjūdis pranešė, kad renginys vyks privačioje valdoje Kauno rajone.

Organizatoriai nenorėjo po valdžios ir jų šalininkų teroro presu pakišti sodybos savininkų, todėl, rizikuodami dalyvių skaičiumi, tik paskutinę akimirką įvardijo sambūrio vietą – Pušyno poilsiavietę, esančia Jadagonių kaime.

Gerokai mažesnė erdvė ir vėluojanti informacija apie dislokacijos vietą dalyvių skaičių sumažino iki 5000. Nesusimokėję 1000 eurų akreditacijos mokesčio, į renginį neįleisti nedraugiškų žiniasklaidos priemonių atstovai kažkaip sugebėjo suskaičiuoti, kad LŠS sąskrydyje dalyvavo 500 žmonių. Apie jų gretose buvusių „kroksininkų“, „budulių“, „vatninkų“ skaičių kol kas nepranešama.

Į viešąją erdvę prasprūdo ir pozityvių žinių: šeimų sąjūdininkus pasveikino Vokietijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Nyderlandų ir kitų valstybių analogiškų organizacijų atstovai, Tautišką giesmę grojo smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis, atvykęs koncertuoti su žmona, kalbas sakė generolas leitenantas Valdas Tutkus, profesorė Rasa Čepaitienė, Lietuvos Tėvų forumo pirmininkas Darius Trečiakauskas ir kiti garbūs asmenys.

LŠS renginio dalyviai priėmė rezoliuciją, smerkiančią Rusijos agresiją Ukrainoje, kritikavo Lietuvos vidaus politiką bei tautos išrinktuosius, šiuo atsakingu visai Europai metu skaldančius Lietuvą Parlamente svarstomais nereikšmingais įstatymų projektais ar pataisomis. Kliuvo ir žiniasklaidai, viešojoje erdvėje skleidžiančiai šmeižikišką informaciją apie natūralios šeimos gynėjus. Galėtume teigti, kad LŠS tarybos nario Algimanto Rusteikos perkaitytą dokumentą parėmė ir beveik milijonas internetinės renginio transliacijos žiūrovų. Jadagonių kaime Tarptautinę šeimos šventę minėjusieji prisiekė visomis išgalėmis saugoti ir ginti natūralią šeimą – Tautos išlikimo garantą.

Tą pačią dieną Vilniaus širdyje, Katedros aikštėje, būriavosi apie 200 kitokių šeimų rėmėjų, pritariančių vadinamosios Partnerystės (Civilinės sąjungos) įstatymo priėmimui. Šis susirinkimas buvo plačiai nušviečiamas sisteminėje žiniasklaidoje. Jame dalyvavo premjerė Ingrida Šimonytė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen, kiti valdžios vyrai ir moterys visomis galimomis prasmėmis.

Šiame šeimų/nešeimų šurmulyje liko nepastebėti du dalykai. Pirma, visai ne Šeimų Sąjūdis, o Seimo pirmininkė V. Čmilytė – Nielsen pirmoji ėmė slapukauti, neįvardydama datų, kuomet teiks svarstymui Partnerystės/Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Neva, kad nekiltų žmonių nepasitenkinimas. Seimo vadė taip įsijautė, kad Lietuvos televizijos laidoje jos vicepirmininkas Paulius Saudargas ir Seimo narys Aurelijus Veryga prisipažino, esą šio įstatymo projekto nekomentuos, nes dar akyse neregėjo.

Antra, Tarptautinės šeimos dienos išvakarėse derėjo bent užsiminti apie gegužės 14-ąją minėtiną Pilietinio Pasipriešinimo dieną. Ši data Seimo sprendimu įteisinta 2002-ųjų gegužę. Vadinasi, šiemet derėjo švęsti tokiam reiškiniui skirto norminio akto jubiliejų, kuriam mūsų valstybėje neskiriama pagarbaus dėmesio. Taikių pilietinių protestų dalyviai visaip žeminami, pravardžiuojami, niekinami, vis palenktyniaujant, kas originaliau iš žmonių pasityčios. Tarsi ne Pilietinio pasipriešinimo, o supriešinimo dokumentą prieš dvidešimtmetį tuometinis Seimo narys Egidijus Vareikis būtų paruošęs...

Žodžiu, pilietinio pasipriešinimo iniciatyvos, manau, paliekamos galimų agresijų atvejams. Tačiau derėtų gana nuosaikiai vertinti Lauryno Kasčiūno ką tik Seimui teikto „Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijos“ projektą. Bent lietuvių tautos patarlės „Kaip šauksi, taip atsilieps“ kontekste. Kaimynė domėjosi, ar niekas mūsų valdžiai nesakė, kad niekinami žmonės praranda kovinę dvasią?

Tiesa, negaliu nepastebėti dar vieno „apkasinio“ Seimo įstatymo projekto dėl valstybės vadovo statuso suteikimo Nepriklausomybės akto signatarui, Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Šio dokumento projektas į posėdžio darbotvarkę įrašytas svarstymo išvakarėse. O kaip nesislapstyti, jei bene penktą kartą visokių statusų suteikimai šiam istoriniam asmeniui aptarinėjami? Gėda. Negi nebeliko Lietuvoje mąstančių? Patys pagalvokite, kolūkių išvogimu, fermų išgrobimu ir t.t. ir panašiai tiek laiko kaltinami galėjo būti tik labai aukštas pozicijas Nepriklausomybės pradžioje užėmę valdžios žmonės. Vadinasi, prof. V. Landsbergiui buvo tarsi neakivaizdžiai suteiktas valstybės vadovo vardas?

Beje, gal pamiršote, kad, anot visuomeninių kaltintojų, profesorius „veikė“ ne vienas, o grupėje su tuometiniu premjeru Gediminu Vagnoriumi? Tuomet pastarasis yra vertas bent valstybės vice vadovo vardo.

Lietuvos žmonės yra protingi. Jiems šiuo metu rūpesčių – per akis. O kam gyvenimas yra gražus, tegul teikia ir priiminėja apdovanojimus, statusus, partnerystes, tegul pardavinėja ar svaiginasi minimaliomis narkotinių medžiagų dozėmis. Tuomet ne tik Seimo viešbutis, bet ir Parlamento pastatas taps Laisvės partijos matijošaičių orgijų vieta.

O Tauta tegul užsiims pavėluota desovietizacija, t. y. tvarkys sovietinei armijai skirtus paminklus. Kuomet duona brangsta, susigalvojama žaidimų. Nereikia pyktis, priešintis ar... ko nors griauti. Pasikeitė kadaise išvaduotojais vadintų cementinių akcentų „statusas“, todėl siūlau pasinaudoti Ukrainoje agresorių vykdomų „žygių“ iliustracijomis. „Renovuokime“ paminklus, papildydami Lietuvoje užsilikusias prosovietines kompozicijas nebenaudotinais klozetais, skalbimo mašinomis, šaldytuvais ir kt. Tik įsivaizduokite, kaip gražiai atrodytų Dirvonėnų tanko bokštelis su buitine technika ant vamzdžio.

Švelnių kalbų ir ramių darbų mums visiems!

Susijusios naujienos