Janina metų neskaičiuoja

Apie ar­ti­muo­sius ir pik­tą gul­bi­ną

Do­va­nų, iš anks­to ži­no var­du­vi­nin­kė, ry­toj grei­čiau­siai ne­gaus: toks su­si­ta­ri­mas. Na, ne­bent kaž­ką sim­bo­li­nio: ąžuo­lo la­pų vai­ni­ką, gė­lė­mis ap­kai­šy­tą ke­pu­rę ar skry­bė­lai­tę, dar kaž­ką "jo­niš­ko".

Ti­ki­si gau­ti gė­lių – ko­kios var­di­nės be ryš­kias­pal­vių žie­dų. Po­niai Ja­ni­nai la­biau­siai pa­tin­ka lau­ko ar­ba dar­že­lio, bet to­kia pro­ga, pri­du­ria, tin­ka vi­sos.

Kiek­vie­nais me­tais į Jo­ni­nių va­zą pa­merk­da­vo di­džiu­lę puokš­tė pi­na­vi­jų. Bet šie­met karš­tų orų "dė­ka" šios di­džia­gal­vės gė­lės jau se­no­kai nu­pli­ko.

Ener­gi­jos, ko­kios ir jau­nas pa­vy­dė­ti ga­lė­tų, skli­di­na mo­te­ris jau pa­gal­vo­ju­si, kuo pa­vai­šins ar­ti­muo­sius. Nors jo­kių tra­di­ci­nių, tik var­du­vėms tin­kan­čių pa­tie­ka­lų ne­tu­ri, vis tiek ke­ti­na pa­ga­min­ti kaž­ką "na­mi­nio".

"Nė vie­no ne­kvie­čiu, vi­si ir taip ži­no, jog yra lau­kia­mi", – sa­ko J. Jo­niš­kie­nė. Ji ži­no, bus daug kal­bų, daug juo­ko ir pa­post­rin­ga­vi­mų – pa­bend­ra­vi­mas po­niai Ja­ni­nai di­džiu­lė do­va­na.

Tie­sa, pri­pa­žįs­ta, kad anks­čiau Jo­ni­nės jos na­muo­se bū­da­vo kur kas triukš­min­ges­nės, aud­rin­ges­nės. Me­tams bė­gant kom­pa­ni­ja su­ma­žė­jo.

Be ar­ti­mų­jų pa­bu­vi­mo iš­skir­tų tik vie­nas Jo­ni­nes prieš dau­giau nei de­šimt­me­tį. Me­na, bu­vo sa­na­to­ri­jo­je Li­kė­nuo­se.

Anks­ty­vą Jo­ni­nių ry­tą J. Jo­niš­kie­nę ir jos kam­ba­rio kai­my­nę pa­ža­di­no gar­sus bil­de­sys ko­ri­do­riu­je. Pa­si­ta­rė abi ir nu­spren­dė, kad grei­čiau­siai ku­rio nors gy­ven­to­jų kam­ba­rio spy­na su­ge­do, tai da­bar ir re­mon­tuo­ja­ma.

Vis­kas paaiš­kė­jo tik at­vė­rus du­ris. Tai sa­na­to­ri­jos vy­rai nu­spren­dė Ja­ni­ną pa­svei­kin­ti ap­kal­da­mi jos kam­ba­rio du­ris di­džiu­liu vai­ni­ku.

O va­ka­rop išė­jo vi­si prie van­dens pa­si­bū­ti. Var­du­vi­nin­kei liep­ta lieps­ne­lę van­de­niu pa­leis­ti. Bū­tų pa­lei­du­si grei­tai, jei ne pik­tas gul­bi­nas, ku­ris sa­vi­no­si eže­rą. Kur J. Jo­niš­kie­nė tik len­kia­si ir ži­bu­rė­lį ban­do pa­pluk­dy­ti, ten ir gul­bi­nas at­skuo­džia, įžnyb­ti tai­ko­si. Užt­ru­ko, kol "tel­ki­nio vir­ši­nin­kas" lei­do Ja­ni­nai at­lik­ti Jo­ni­nių ri­tua­lą.

Kaip Ja­ni­kė ta­po Jo­niu

Var­du­vi­nin­kė sa­ko, kad dėl jos var­do pa­rin­ki­mo įvy­kęs gin­čas. Taip jau nu­ti­ko, kad jos bro­liu­kas, var­du Jo­nas, nu­mi­rė bū­da­mas vos me­te­lių. Ta­da gi­mė ji. Tė­vai nu­ta­rė: jei jau ne­li­ko Jo­nu­ko, lai bus bent Ja­ni­kė.

At­sis­tok prie veid­ro­dį, nu­si­šyp­sok ir pa­sa­kyk sau, kad esi gra­ži – tai ge­ros nuo­tai­kos vi­sai die­nai re­cep­tas.

Bet į Kel­mės baž­ny­čią krikš­ty­ti vai­ke­lio at­vy­ku­siems krikš­ta­tė­viams ku­ni­gas ka­te­go­riš­kai pa­reiš­kė: Ja­ni­nos var­du ma­žy­tės ne­krikš­tys, nes var­das esan­tis ne lie­tu­viš­kas, o ar tai len­kiš­kas, ar tai es­tiš­kas.

Ne­pai­sant nuo­mo­nių su­si­kir­ti­mo, stip­res­nio bū­ta krikš­ta­tė­vio, ku­ris nu­kir­to: jei tė­vai lie­pė par­vež­ti Ja­ni­ną, tai Ja­ni­ną ir par­ve­šiąs. Ku­ni­gas nu­si­lei­do.

"Taip aš ir ta­pau Ja­ni­ke", – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Ta­po ir nie­ka­da ne­pa­si­gai­lė­jo. Sa­ko, nė vie­nas vai­kas, kaip daž­nai ir tais lai­kais pa­si­tai­ky­da­vę, jos dėl var­do ne­pra­var­džia­vo.

Ir štai jau suau­gu­si Ja­ni­na įsi­vė­lė į ga­nė­ti­nai juo­kin­gą rei­ka­lą. Sup­ran­ta­ma, kad ma­ži gi­mi­nai­čiai, o tai bu­vo bro­lio anū­kai, ją tu­rė­jo va­din­ti man­da­giai – te­ta Ja­ni­na. Bet kur tau vai­kai var­gins lie­žu­vį, tai­gi ne vie­nus me­tus va­din­da­vo ją kur kas pa­pras­čiau "Jo­nis".

Da­bar tie vai­kai jau suau­gę, Ai­ri­jo­je gy­ve­na ir te­tos Jo­niu ne­be­va­di­na.

Skai­čiuo­ti rei­kia pi­ni­gus, o ne me­tus

87 me­tų J. Jo­niš­kie­nė – pui­kiau­sias pa­vyz­dys, kaip rei­kė­tų gy­ven­ti ir se­nam, ir jau­nam. Į klau­si­mą, kaip žmo­gui iš­lik­ti iki gar­baus am­žiaus to­kiam gu­viam, šiau­lie­tė tu­ri tie­sų at­sa­ky­mą.

"Me­tų ne­rei­kia skai­čiuo­ti, skai­čiuo­ti rei­kia pi­ni­gus", – įsi­ti­ki­nu­si.

Neį­ro­di­nė­ja, kad jai nie­ka­da nie­ko ne­skau­da, sa­ko, jei ir ne kaip jau­čia­si, vis tiek ke­lia­si ir ei­na – pa­bend­ra­vus su žmo­nė­mis, žiū­rėk, skaus­mas jau ir pa­si­trau­kęs.

Po­niai Ja­ni­nai la­bai pa­ti­kęs vie­nos svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do pa­skai­tos lek­to­rės pa­ta­ri­mas. Ji pa­sa­kiu­si: at­si­ke­li iš ry­to – at­si­stok prieš veid­ro­dį, nu­si­šyp­sok ir pa­sa­kyk sau, kad esi gra­ži – tai ge­ros nuo­tai­kos vi­sai die­nai re­cep­tas.

Ta­čiau pa­ti J. Jo­niš­kie­nė tuo pa­ti­ku­siu re­cep­tu iki šiol ne­pa­si­nau­do­jo. Juo­ko, sa­ko, jai ir taip ne­trūks­ta, o gra­ži... ką ir be­kal­bė­ti.

Sė­dė­ti ir skųs­tis svei­ka­ta, kai­my­nais, blo­gu oru, di­de­lė­mis kai­no­mis ar mo­kes­čiais – J. Jo­niš­kie­nei sve­ti­mos kal­bos. Jei jau kas su­ran­da jos au­sis to­kioms kal­boms, sa­ko, pa­si­sten­gian­ti man­da­giai pa­spruk­ti.

Ir svei­ka, ir sma­gu

Po­niai Ja­ni­nai ne­bai­sus joks šal­tis ir jo­kia le­do eke­tė – prieš dau­giau nei tris de­šimt­me­čius ji ta­po ruo­ne. Pa­mėg­to už­siė­mi­mo neat­si­sa­ko ir da­bar, su­lau­ku­si gra­žaus am­žiaus. Šiau­lie­tė iš­ban­džiu­si ne tik le­di­nį Šiau­lių van­dens tel­ki­nių van­de­nį, bet ir ne­ma­žai ki­tų Lie­tu­vo­je, o "Ruo­nių šven­tė" pa­jū­ry­je jai šiais me­tais – jau bu­vo 31-oji.

"Man taip pa­tin­ka van­duo!", – su pa­si­gė­rė­ji­mu sa­ko pa­šne­ko­vė. Įsi­ti­ki­nu­si, kad bū­tent van­duo yra jos ener­gi­jos ir svei­ka­tos pa­slap­tis.

Be "ruo­nia­vi­mo" po­nia Ja­ni­na yra dar tri­jų Šiau­liuo­se vei­kian­čių klu­bų na­rė. Prik­lau­so Spor­to ve­te­ra­nų ir Šir­di­nin­kų klu­bams, Šiau­lių art­ri­to drau­gi­jai.

Art­ri­to drau­gi­jos na­rė – nes ne­šio­ja tris sve­ti­mus są­na­rius. Kiek­vie­no ant­ra­die­nio ir penk­ta­die­nio 10 va­lan­dą drau­gi­jos na­riai ren­ka­si prie "Auk­si­nio ber­niu­ko" su šiau­rie­tiš­ko ėji­mo laz­do­mis. Nes­var­bu, atei­na trys ar de­šimt – vaikš­čio­ti, mo­ters žo­džiais, ge­ros sa­vi­jau­tos tai­syk­lė Nr.1.

O Šir­di­nin­kų klu­bo na­re ta­po tik to­dėl, kad ją nu­si­ve­dė. Net­ru­kus pa­ti su­pra­to, kad ten sma­gu, to­dėl ir ­li­ko.

J. Jo­niš­kie­nė – svei­ka­tin­gu­mo pro­jek­to "Eu­ro Fit–2018" mo­te­rų nuo 70 me­tų am­žiaus gru­pės 1-osios vie­tos lai­mė­to­ja. 1-ąją vie­tą ji taip pat iš­ko­vo­jo LR Pre­zi­den­to tau­rės "Eeu­ro Fit–2018" fi­na­li­nia­me kon­kur­se.

"Kai kas gal­vo­ja, kad ma­no są­na­riai ne­lai­ko, nes aš daug vaikš­tau, daug spor­tuo­ju. Tie­siai švie­siai sa­kau: jei gu­lė­čiau, bam­bė­čiau ir dau­giau nie­ko ne­da­ry­čiau – ma­no svei­ka­ta bū­tų kur kas pra­stes­nė. Ap­si­dai­ry­kit – juk są­na­rių li­go­mis šiais lai­kais ser­ga ne tik se­ni", – sa­ko po tre­jų me­tų 90-ąjį ju­bi­lie­jų švę­sian­ti var­du­vi­nin­kė.