Naujausios
Giminės šventė
Jonas Bartkus sako, jog jaunystėje vardadienį visada švęsdavo, nors tai ir nebuvo išeiginė diena, o su amžiumi šventės labiau nesureikšmina.
„Man Joninės – tai giminės šventė. Mano uošvis buvo Jonas, žmonos brolis yra Jonas. Kaime Žemaitijoje, prie Salantų, visi susitikdavome. Tradicija buvo susikrauti laužą, drauge pabūti, padainuoti, – pasakoja. – Jonines reikia švęsti gamtoje, išlaikyti ryšį su gamta.“
„Man mano vardas patinka, – teigia jis. – Tas vardas Lietuvos tradicijoje yra svarbus ir gražią šventę turime.“
Kaip šiemet švęs Jonines?
„Dabar turistai esame, – pasidalija Jonas Bartkus, su kuriuo telefonu kalbamės Joninių išvakarėse. – Šveicarijos kalnuose keliaujame, Joninių čia neplanuojame švęsti. Jonines reikia Lietuvoje švęsti. Per jas jau būsime namuose, bet plano, kaip švęsime neturiu, juolab kad šiemet nebūsime kaime.“
Kokių dovanų per Jonines sulaukia?
„Visada yra malonu gauti ąžuolo vainiką, – prisipažįsta varduvininkas. Draugai, bendradarbiai visada juo vainikuoja. Tik dabar, kai ši šventė pasidarė išeiginė diena, jau kitoks šventimas tapo. O kai būdavo darbo diena, tai sveikinimų ir dovanų netrūkdavo. Pagrindinės dovanos – vainikas ir šiaudinė skrybėlė. Skrybėlių visą kolekciją turiu – net septynias. Vainikai tik ilgai nesilaiko, bet kaime pakabini, sudžiūva ir po kelių metų dar jų randi – gera prisiminti.“
Svarstymams, kad gal per Jonines nereikėtų išeiginės dienos, iš dalies pritartų.
„Nors pats esu Jonas, bet taip pat manau, jog išeiginė diena per Jonines yra perteklinė, – teigia varduvininkas. – Sakyčiau, galėtume suderinti darbą ir šventimą, pagal tradiciją švenčiame išvakarėse, vakare. Manau, yra ir prasmingesnių švenčių, nei vienas vardadienis, jeigu tik ant jo akcentas dedamas, – svarsto varduvininkas. – Nors, aišku, visai tautai vasarą švęsti malonu, kadangi mūsų pagrindinės šventės – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji yra žiemą ir anksti pavasarį. Tada tos dvi šventės – Joninės ir Valstybės diena liepos 6-ąją per Mindaugines, yra gerai.“
Istoriko požiūris – istorinis
Jono Sireikos ne tik vardadienį, bet ir gimtadienį švenčia visa Lietuva, mat gimęs jis per Kalėdas – gruodžio 25-ąją.
„Lietuva švenčia Kristaus gimtadienį, bet ne mano. Labai nepatenkintas tuo esu, bet ką padarysi – su Kristumi neparungtyniausi“, – juokiasi istorikas
Kodėl tėvai jam išrinko Jono vardą, galįs tik spėlioti.
„Mama nepasakojo, o tėvo netekau būdamas trejų metų, jį nužudė 1950 metais. Gyvenimas buvo sunkus, augome su mama trys broliai, aš – jauniausias“, – pasakoja Jonas Sireika.
Mano, kad tėvai vardą jam davė pagal anuometinę tradiciją suteikti vaikams šventųjų vardus.
„Anuomet populiariausi buvo trys vardai – Jonas, Juozas ir Antanas, – sako istorikas. – Šventųjų Jonų buvo bent keli – ir Jonas Auksaburnis, ir Jonas Krikštytojas. Tradicija suteikti vaikams šventųjų vardus greičiausiai atėjo iš Lenkijos, iš Vakarų per krikštą. Esu buvęs Danijoje, kai danai išgirdo mano vardą, sakė, ir „mes turime vardą Jonas“. Tas vardas taip skamba ir pas danus. Skandinavijos šalyse Jonas yra ne tik vardas, bet ir pavardė.“
Istorikas pabrėžia, jog Lietuvoje ypač buvo populiaru suteikti šventųjų, susijusių su Kristumi, vardus.
„Marija – Dievo motina, Juozapas – globėjas, o Jonas Krikštytojas buvo tas žmogus, kuris pakrikštijo Jėzų Jordano upėje. Kristus buvo krikščionių religijos kūrėjas, su krikščionybe atėjo į Lietuvą ir tie vardai“, – sako jis.
Istorikas Joninių šventės prasmę įžvelgia ryšyje su protėviais ir su gamta.
„Kaip tradicija ši šventė prasminga, nes sutampa su Rasomis, pagonių švente, kuri buvo svarbi mūsų protėviams, – akcentuoja Jonas Sireika. – Vėliau ji uždengta krikščioniškais dalykais, suteikiant naują prasmę seniems reikšmingiems dalykams. Joninės svarbios kaip Rasų šventės įprasminimas, kadangi tai susiję su gamtos virsmu – metų ilgiausia diena ir trumpiausia naktimi. Bet, kai sukomercinami dalykai, kurie tūkstančius metų buvo prasmingi, tada šventė pasidaro dirbtinė ir dingsta jos prasmė.“
„Man nepatinka, kad Jonines padarė nedarbo diena, laisvu laiku tik daugiau alaus išgeriama, – sako jis. – Daugybėje renginių mažai yra likę senosios prasmės, kultūros, o yra tiesiog daug pramogos, kuri susijusi su komercija, nes kažkam kažką reikia parduoti.“
„Mane liūdina, kai nesusimąstome, kad ši šventė reikšmingas gamtos virsmo momentas, kad tai susiję su mūsų protėvių gyvenimu, su prasmėmis, kurios buvo svarbios žmonėms iki industrinės eros. Pagoniškoje religijoje buvo viskas tikra. Buvo pagarba gamtai, kurios vaikai mes esame, – akcentuoja Jonas Sireika. – Dabar mes stipriai esame nutolę nuo gamtos, ją naikiname, bet mes neišvengiamai esame su ja susiję.“
Ar pats kada ieškojo paparčio žiedo? Užuot savo paslaptį atskleidęs, papasakoja apie šį simbolį perskaitytą legendą.
„1862 metais Kauno gubernijos leidybos išleistoje brošiūrėlėje radau aprašymą apie lietuvių ir žemaičių papročius ir būtent apie paparčio žiedo ieškojimą, – pasidalija istorikas. – Ten parašyta, kas to žiedo ieško, turi būti labai drąsus. Negali ieškoti bailys, turi būti doras, švarus, tikintis žmogus. Net išpažinties turi būti priėjęs. Pagal pasakojimą – tai vyras, kuris išdrįsta ieškoti žiedo naktį miške, kur jo laukia didžiuliai išbandymai, pragaro jėgos. Apie save turi apibrėžęs ir simbolinį ratą apsisaugoti nuo piktųjų jėgų, kurios jį puola. Tas ratas eina iš gilios senovės – visos šventyklos turėjo apsauginę teritoriją, apie bažnyčias taip pat toks ratas ar kvadratas atsirado, jos aptvertos, turi šventorius.“
„Jeigu drąsuolis viską iškenčia, jis prie paparčio padeda šilkinę nosinaitę ir tada ant jos nukrenta paparčio žiedas – kuklus baltas, švytintis žiedelis – tyrumo simbolis“, – pasakoja, kuo baigiasi legenda.
Pats įvardija, jog paparčio žiedas – tai siekiamybė, idealo ieškojimas, kažko tokio, kas suteiktų žmogui to, ko jis neturi, ir kad pasijustų laimingas.
Ko visiems linki Joninių proga?
„Surasti paparčio žiedą, – linki Jonas Sireika. – Ir atsigręžti į tai, kas tikra, kas yra mūsų tradicija, kas sieja mus su protėviais, su mūsų žeme, kurioje gyvename. Jeigu palieki savo žemę, palieki savo protėvius, prarandi jų globą.“
