Naujausios
Kas tas „Lietuvos įvaizdis“?
Kas yra Lietuvos įvaizdis, kuris taip šlykščiai skamba žiniasklaidoje – „brendas“? Apie pora milijonų skirta jo suformavimui, o kas iš to? Jis ieškomas ne ten, kur slypi, ir dažniausiai ne tų, kuriems lemta jį rasti. Juk ieško „komercinės struktūros“, ne kūrybinės. O komersantas tinka tik prekei nupirkti, o ne jai sukurti.
Mano manymu, ieškant Lietuvos įvaizdžio, reikia kumščiu pilti kakton: Vilniuje, ant Tauro kalno nugriauti Profsąjungų rūmus ir ten pastatyti Geležinį vilką, natūralaus dydžio – kokių devynių-dvylikos aukštų namo dydžio, metalo plastikos statinį. Įrenginio viduje – viskas apie Lietuvą: istorija, rūbai, etnografija ar mokslas. Ir garsas – garsai viduje ir išorėje. Kultūrinės, istorinės, kitos visuomeninės funkcijos. Tiesa, jei vėliau tą įrenginį nupirktų ir eksploatuotų verslas – nieko blogo. Iš Lietuvos silueto jo nebeišgrauši.
Kol diskutuosite, aš daryčiau. Štai skirtieji du milijonai litų nustatyti Lietuvos „brendui“ (fe, „kox“ žodis!). Kol jūs diskutuosite, kas tas „brendas“, aš už juos pasigaminčiau Geležinio vilko galvą. Kitais metais seimas dar du milijonus vėl skirtų „brendo“ ieškojimui. Diskusijų ir žinybinių programų, aistrų ir protingų nuomonių – vėl daug, daug. O aš už juos pagaminčiau visas keturias kojas ir iškasčiau katlavaną. Trečiais metais – dar du milijonai: štai gatavas metalinis kūno kiautas! Beliko sumontuoti...
Tuomet prasidėtų teismai, rinkimai, protestai, juridiniai ir finansiniai pažeidimai, ir ... šnypštas. Demokratinei visuomenei niekada nesukurti „imidžo“. Tam reikalinga asmenybė ir tikslinė valia. O tai – neįkandama užduotis daugiagerklei gobšių savanaudžių miniai.
Skirsnį verta užbaigti Barselonos Gaudi, nes toks Geležinis Vilkas – tai... Girdėjote apie garsiąją bažnyčią „Sancta familia sagrada“, ar kaip ten ji..? Juk pasaulyje yra patirties. Vadinasi ir Lietuvos „imidžui“ beveik yra vilties. Tas „beveik“, – 0,5 proc. apimties, t.y. tik viešai paskelbtos idėjos poreikis. Tai – labai daug?!.
Kraujas – tas pats
Prigimties, kaip ir epochos, pasirinkti negalima, tračiau mūsų šeimos atsiminimai tvirtina, kad mes, kupiškėnai Puronai, esame susiję su garsiuoju Laurynu Stuoka Gucevičiumi, kurio mamytė Katrė Žekonytė, nutekėjusi į Migonių kaimą, ten pagimdė Laurynuką. Ji buvo kilusi iš to paties Puponių kaimo, kaip ir manoji močiutė, t. y. mano tėvelio mamytė Emilija Žekonytė. Dar daugiau – ji buvo ne tik iš tos pačios šeimos, bet ir iš tos pačios trobos, kurios XIX amžiaus dokumentų dar yra išlikusių mūsų šeimų archyvuose.
Garsiojo architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus biografiją tyrinėjo istorikai Juozas Lebionka, Edmundas Rimša, kiti. Lietuvos valstybės istorijos archyve, saugomoje Palėvenės dominikonų bažnyčios XVIII a. krikšto metrikų knygoje, yra būsimo architekto krikšto įrašas, kad 1753 m. rugpjūčio 5 d. Lauryno vardu buvo pakrikštytas tėvo Simono Masiulio ir motinos Kotrynos Masiulienės iš Migonių kaimo (Kupiškio rajonas) kūdikis... Jis – anuometinių mužikų, valstiečių vaikas, tačiau jo kraujo grupė tebepulsuoja manojo, Puronų šeimos geneologinio medžio gyslose. Juk Lauryno darbštumas ir intelektas įteisino jį tuometinės lietuvybės elite. Anuometinė epocha suteikė jam bajorystę, herbą.
Kokiomis savybėmis žymi save istorinė diduomenė? Visuomeniniu požiūriu į gyvenimą, sąžiningumu sau ir aplinkiniams. Gyvenimo prasmė – tarnauti Tautai ir Tėvynei, ar tai ne kilmingumo požymiai?
Vėlesnės mūsų Tėvynę auklėjusios ideologinės epochos draudė kilmingumus, visokias bajorystes, tačiau ir aš, ir mano tėvelis juk irgi buvome savo laikotarpio lietuvybės elitu. Mūsų gyvenimo būdas ir tikslas buvo skirtas ne savanaudžio vegetavimui sau, šeimai, sodo nameliui ar privačiam namukui. Gyvenimą reikia pragyventi taip, kad savo jėgomis, darbštumu ir intelektu būtume savo epochos kilmingųjų, tautos šviesuomenės, tikrosios inteligentijos skaičiuje.
Minčių atsiminimai
Jie – tai vizijų paveiksliukai, sustingę aprašuose, nelegalūs literatūriniai gyvenimo fragmentų protokolai. Būtų neteisinga juose ieškoti gilesnės prasmės ar svarbos prioritetų. Tiesiog, kai tas ar kitas gyvenimo epizodas ateidavo į atmintį, kai šalia turėdavau kompiuterį ir darbštumo, kai pirštai nesipriešindavo juos užrašant.
Rašyti nuosekliai ir protingai buvo neįmanoma vien dėl to, kad nuosavas gyvenimas niekada nebūna vadovėliu kitiems: kiekviena karta, kiekvienas žmogėnas turi pats išmokti gyvenimo išminties. Tai – neracionalu, bet tokios dabartinės žmonijos „techninės“ galimybės.
Tų tekstų skaitytojas – taip pat bus specifinis ir skaičiumi negausus, nes kam bus įdomu vartyti svetimą šeimos albumą? Na, nebent praeities tyrinėtojui ar ateities giminaičiams. Ar šiaip, atsitiktiniam smalsuoliui – kolekcininkui, kuriam, kaip dabar man, bus įdomu žiūrinėti nuo laiko pageltusias epochas, senovinius laikraščius ar paveiksliukus.
Tie atsiminimai – instinktyvus mano senatvės noras vėl būti jaunam. Juk kiekvieną užrašomą epizodą teko išgyventi iš naujo visose detalėse, kad žodžiai lietųsi tikslūs, vaizdūs. Beje, žodžiai – irgi primityvi praeities atkūrimo technologija, kaip eskizas, fotografija, filmukas, garso įrašas. Nieko nepadarysi, tenka naudotis tuo, kuo žmonija išrado iki manęs. Kitoms kartoms bus kitų galimybių.
