Naujausios
Apie Šiaulių universitetą
Akademinė teritorija – brangi dovana miestui. Tai – mokslo šventykla, žinijos saugykla ir jos dalykla. Tai – pamatas mūsų miesto šviesuliui ir jaunystei, kuri visų laikų rugsėjo pirmosiomis dienomis pasklinda gatvėse su madomis, paiku kvatojimusi, ateities kvapais. Akademinė autonomija – tylus tabu visiems svetimiesiems. Visokiems politikams, verslininkams, niežiuotiems ir nenusipraususiems.
Jei Šiauliams brangiausias bruožas ir siekinys – šiaulietiškumas, tai tas pats šiaulietiškumas – tarsi puvėsis provincijos aukštajai mokyklai. Jis dvelkia kažkokiu sunkiai nusakomu bobiškumu, ašaringomis intrigomis, tylia tarpusavio graužatimi tarp dėstytojų, tarp katedrų, tarp fakultetų.
Galvose viskas, bet ne tikslas
Universiteto paskirtis – teikti Lietuvai inteligentiją, o toji institucija to daryti negali, nes kolektyvų dauguma – vidutinybės. Inteligento sąvoka jiems nepažįstama, svetima, pavojinga. Dauguma dėstytojų – to paties instituto absolventai, dažniausia nusėdę, po instituto pabaigimo. Gyvenimiškos patirties – jokios, praktinių žinių – jokių. Aplink save tokie buria to paties lygmens ar dar žemesnio intelektualinio lygio žmonių rinkinius, kurie vadinasi dėstytojais.
Tokiu būdu, kai kurios Universiteto katedros palaipsniui įgauna specifinį kvapelį, paskaninamą intrigėlėmis, kyšiais. Jos susikuria gyvenimus, panašesnius į sodo namelių bendrijas, negu į akademinę visuomenę, skleisdama jaunimui savo lygmenį kaip siekiamybę. Skaudu.
Dėstytojo duona lengva, o atsakomybės jokios
Tiesa, jie verčiami rašyti disertacijas, užsidirbinėti mokslinius vardus, tačiau tiek tie jų darbai, tiek tie moksliniai vardai – vien buhalterinės nuorodos didesnei algai gauti. Niekam jie neįdomūs, niekam jie nereikalingi. Parazituoja tautos ir jos ateities sąskaita.
Galbūt tai mane sustabdė aistringą norą nesunkiai užsidirbti docentą ar profesorių. Savotiška gėda, nors tai sunku net man pačiam suprasti. Gėda turėti mokslinį laipsnį?!? Tai bent!..
Dizaino katedrai kurį laiką buvo saugu, kol jos branduolį sudarė Vilniaus dailės instituto tradicijose gimę dėstytojai. Vilnius išauklėjo sostinės dvasia, didelio miesto masteliu, kelių kultūrų sąsaja. Čia paruošti žmonės lengviau įgavo platesnius sparnus skrydžiui, pilietinės drąsos, valstybinio masto ambicijoms. Nors tas mokslas neįėjo į jokią mokymo programą ir modulį, bet Vilnių baigusieji visuomet galva buvo aukščiau už tokio pat ūgio šiauliškį.
Netikite? Imkite, nueikite ir pasimatuokite.
Intelektinė mankšta – bufete
Pradėjęs dirbti Savivaldybėje, aptikau kažkokios tradicijos užuomazgą įstaigos bufete. Už bufetininko Eugenijaus nugaros, ant lentynos kabėjo balto plastiko lentelė skelbimams. Ant jos kai kada būdavo užrašoma kaina ar šiaip skelbimukas. Eugenijus turbūt iš intelektinės energijos pertekliaus, kai kada užkeverzodavo vieną kitą aforizmą.
Pasidarė įdomu. Kodėl man tuo neužsiimti? Dabar kiekvieną rytą užpiešdavau vis kitą piešinuką ar išmintį. Taip truko visus metus. Kasdien turėjau skubėti į darbą su „kraičiu“, nes visiems tai patiko.
Intelektinė mankšta davė savo rezultatus – įkaitusi smegeninė netrukdė tolesnei protinei veiklai. Išmokau visai neblogai škicuoti, teko susidomėti aforizmų pasauliu. Bendradarbiai patys atnešdavo minčių, primindavo dieną ar progą. Pasidarė visai graži tradicija, kitoms savivaldybėms nepasiekiama.
Tačiau nespėjau išsikvėpti.
Valdžia iš Dievo, o savivaldybė – iš partijų. Nežinau kokiam konservų partijos kelmui, tuo metu valdžion atėjusiam, toptelėjo į galvą – aforizmus uždrausti! Gal tokia forma užkliuvo trėmimų dienos paminėjimas 2005 m. birželio 14-ąją?.. Kitą rytą Eugenijus pareiškė, kad valdžia uždraudė šią intelektinę mankštą. Lentelę nukabino. Natūralu, kad Eugenijus, vertindamas savo tarnybą, draudiko pavardės neišdavė.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ištisus metus kasdien nešti vis kitą idėją – sunkus maratonas, vargu, bau, ar kitas žmogus būtų įkandęs. Juk per kelerius metus turėjau išsikvėpti, ar ne? Che, nespėjau!
Mamytę sapnavau
Sapne sklendžiau kažkokiuose ilguose pastatuose, ilguose lenktuose barakuose, tarsi kareivinėse... Atsidūriau vieno barako viduje, kažkokiame kambaryje be baldų, apleistame, tarsi kameroje.
Staiga per uždarytas duris įplaukė mano mamytė. Stovėjo prie durų, žiūrėjo į mane ir meiliai šypsojosi. Ją regėjau nepaprastai realiai: iš pradžių buvo spalvota, netrukus supilkėjo tarsi fotografijoje. Buvo su šviesiai pilku paltu, medžiaga – lygiai grublėta, tarsi sovietmečio baldų gobeleno faktūra. Ji buvo su 1953–54 metų šukuosena, to paties jaunumo, na, gal kiek apvalesnio veido, kaip tuometinėse fotografijose.
– Mamyte, mano mamyte, – išsiliejau savo jausmuose. – Aš tave myliu, mano mamyte. Atleisk, kad negaliu tavęs apkabinti, nes tu mirusi... (Čia, juk, tavo dvasia, – galvojau sapne).
Ji tarsi atgal plauktelėjo į uždarytas duris, pusiau persišvietusi jose skęstelėjo. Paskui vėl išplaukė:
– Taip, Viliukėli, manęs neapkabink...
– Mamyte, mamyte, – aš vėl variau savo, – aš tave myliu, apie tave galvoju, tave neseniai sapnavau, bene prieš tris savaites, hm?!. (Sapne tai prisiminiau, o juk buvau užmiršęs, – vėl pagalvojau).
Staiga į miegančią galvą toptelėjo mintis, kad ji apsilankė sapne neatsitiktinai, kad jai reikėjo kažką man svarbaus pranešti, o aš savo monologu tik jai trukdau.
Išsigandęs pajutau, kad bundu, kad jos vaizdas ėmė kraipytis... Prabudau. Puoliau užsirašinėti.
Kaip gerai, šiandien – sekmadienis, nereikia skubėti darban! Tiesa, apie 14,30 val. turiu būti Žagarėje. Mane kvietė kaip iliustracijų-piešinukų autorių į Leono Karaliūno knygos, albumo apie Žagarę, nominaciją.
(2006 m. lapkritis 19 d.)
