Naujausios
Nevykęs jumoristas
Vyksta miesto pramonininkų 2002 metų sutikimas, eglutė ar prieššventinis pobūvis kavinėje. Renginio vedančiuoju buvo Žibūda, gražus artistas iš Šiaulių dramos teatro. Tai derlingas laikotarpis Kalėdų seneliams ar konferansje. Šventės pradžioje publika nedrąsi, trypčioja, mindžikuoja. Žibūda bando po vieną kviesti prie mikrofono. Paskelbia, kad šventiniai medaliai paruošti, dalins drąsuoliams. Veltui. Kas pirmasis?
Kviečia mane. Sunkią minutę, manau, jam reikia pagelbėti, vėliau įsisiūbuos. Pasakau smetonišką eilėraštį apie ponią, kuri ėjo skint gėlių:
<...> <...> <...>
Sužavėta šiuo jaunuoliu
Ponia ėjo takeliu,
O po to sutiko trečią,
Tą – geriausią iš visų!
<...> <...> <...>
Kaip pasielgė trečiasis?
Atsakyti negaliu.
Jeigu norit sužinoti,
Vienos eikit skint gėlių!
Publika klausosi, šyla, šypsosi. Žibūda prieina su man skirtu medaliu, paspjaudo,.. ir prie mano kaktos priklijuoja apvalų lipduką. Netenku žado. Artistas, nerepetavęs scenarijaus, ant manęs bandė improvizuoti komediją.
2001
Kas daugiau nusižemins?
Zigmas Kavaliauskas – tipiškas valdininkas, statybos inspekcijos viršininkas. Pasižiūrėsi – sausuolis, plunksnagraužys. Visus reikalus sprendžia sąžiningai, laiku atsakinėja į skundus, nesusivelia kyšiais. Vegetuoja su kostiumu, šaltu akių žvilgsniu ir jumoro jausmu.
Po pertvarkos į jį tebesikreipiau senoviškai – draugu: „draugs, Kavaliauskai“. Jis į mane naujoviškai traktuoja – ponu: „pons Puronai“. Aš pareiškiau, kad jį vadinsiu draugu todėl, kad su juo niekada nesipykau. Jis mane – ponu, nes tai tinka tik tam, kuris yra ponas prie visų valdžių. Puola prieš mane ant kelių. Aš – ant pilvo. Jis čiumpa bučiuoti mano ranką, aš – jo koją. Kiekvienas stengiamės būti vienas už kitą žemesniu, kuo pažemintesniu. Stename suklupę, surėmę kaktas, įbedę pagarbius veidus į dulkėtas grindis: kas kurį!..
Toks tarpusavio elgesys pasidarė tradicija. Kai aš įeinu jo kabinetan, ir, jei nėra lankytojų, abu puolame ant kelių vienas prieš kitą, puolame žemintis. Senieji Architektūros skyriaus bendradarbiai, matydami mūsų cirkus, žvengte žvengia: išties komiškas vaizdas! Valdžios kabinetuose ant grindų voliojasi du solidūs 55 metų vyriškiai, abu durnių volioja.
O juk sveika savo šeimoje pakvailioti. Nežinau, ar yra Lietuvoje kitas kokios savivaldybės skyrius, kur būtų taip sveika atmosfera...
2001
Kava su saldainiu
Nejučiomis susikūriau tradiciją. Kiekvieną rytą, jei tą leidžia laikas, pradedu kavos puoduku “Nicoje”, kavinukėje Vilniaus g-vėje, kurioje kepamos prancūziškos bandelės. Tos bandelės – neskanios mano lietuviškam skrandžiui, tačiau kavinukės darbuotojos yra labai malonios širdžiai, todėl man pas jas maloniau, kaip kaimyniniame “Brodvėjuje”.
O kuo užkandu tą kavos puodelį? Šokoladiniu saldainiu. Jos tą žino ir man, parodžius iškeltą pirštą – vienas!, atneša. Mažytis, taikus mano biografijos štrichas 2002 metams.
„Graži mergaitė“ – šalta moteris
Lekuojame iškišę liežuvius: „fu, na ir karštis!“. Mūsų kabinetas į saulės pusę, ventiliacijos nėra net atidarius langus ir duris. Trošku. Ir dar tie spiglūs moteriški balsai rėkiantys į telefonus.
Belieka garsiai džiaugtis: „Kaip gerai, „graži mergaite“, kad jūs – šalta moteris. Tokiame karštyje su jumis būti – visai malonu.“ 2006 m. liepos 11 d.
Kaip atrodo laimingas žmogus?
Tokiu buvau. Galiu darban pasinerti visas iki kaklo. Nereikia rūpintis duona kasdienine, alga. O darbas – prasmingas, žinomas, kartu – naujas.
