Naujausios
Išvežiosiu Genutę polietileno maišeliuose...
Genutė – moterėlė su tam tikromis pretenzijomis. Jos pareigybė – rūpintis sutartimis ir atlikinėti buhalterinius skaičiavimus. Kelis kartus Genutė pareiškė, kad aš jai netinku, kad jai labiau patinka jaunesni, gražesni, ar kažkas panašaus.
Pasirodo, Genutė šnekėjo rimtai, nejuokavo. Genutės organizmui trūko humoro, o tuo dalyku juk nesušelpsi...
Vieną tokią minutę jai paaiškinau, kad jeigu Genutė būtų mano žmona, po dviejų savaičių ją polietileno maišeliuose išvežiočiau po visą Lietuvą. Jai tokia lemtis nepatiko. Genutė įsižeidė ir rimtai sureagavo. Praėjo beveik pusė metų, kol išaiškinau Genutei, kad tokia lemtis jai negresia vien todėl, kad jai aš dar nepasipiršau.
„Aš?.. Aš niekada netekėsiu už Jūsų!..“.
„Štai todėl ir neverta Tau bijoti, Genute?“
2004
Studentiški takai ir profesorių plentai
Studentas – puiki karvutė, kuri, protingai melžiama, gali duoti pieno tiek, kiek nė vienas kitas gyvūnėlis. Žinia, sunkiojoje pramonėje, prie marteno aukštakrosnių, jis – tik paišinas šapelis šalia skysto ketaus ežerų, tačiau tokio dydžio miestui kaip Šiauliams, jis – tikra palaima.
Atrodo, labai lengva tą pieną išmelžti. Davei užduotį, o toji karvutė paklos dešimtis eskizų, dešimtis sprendimų. Kurse tų karvučių keliolika, tik spėk rinkis!
2005 metų pradžioje ta intencija buvo sudarytas susitarimas tarp Šiaulių universiteto (faktiškai – tarp Menų fakulteto dizaino katedros) ir Šiaulių miesto savivaldybės. Atrodo, kad tokiu būdu ji tikėjosi užbaigti kioskininkų erą, o išradinga ir jaunatviška studentų kūryba, plūstelėjusi iš kursinių darbų, ims originaliai formuoti miesto veidą dizaino priemonėmis, tuo pačiu bus savotiška atsvara mano kūrybiniam agresyvumui...
Deja, deja!.. Štai šioje vietoje ir nutrūksta gražioji pasaka: kas gi tie idėjų melžėjai, tiksliau, kokia tų melžėjų kvalifikacija? Dar tiksliau – koks tų melžėjų žinių lygis? Ir pedagoginių, ir profesinių? Visuomet čia apsinuogins tie akademiniai titulai, kurių žinios – vidurinės mokyklos mokytojos lygmuo, o praktiniai įgūdžiai tik... tik, hm, akademiniai.
2006 ruduo.
Mano vadukai – mano tarnybos priešai
Man buvo dirbtinai sudarinėjamos visos sąlygos nebedirbti ŠU. Tuo rūpinosi manoji žemesnioji vadovų grandis, t.y. abu vedėjai – ir Savivaldybės infrastruktūros skyriaus ir ŠU dizaino katedros. Galvoje gimė nelinksmi komentarai, kvailai juokingi, savaip prasmingi, tokiu būdu – pavojingi.
Pasikartosiu:
• Kas didžiausias meno priešas? Nekompetencija.
• Kas yra genialu? Kas šaunu, bet netelpa į įprastus rėmus.
• Ką reiškia nežinoti? Žinoti tai, ką žino visi.
• Ką reiškia klysti? Tai – teisė bandoje klysti, pasiklysti ir choru atgailauti.
• Kodėl kitus teisi? Vidutinybė baisi, nes visada teisi.
Velnio trejetukai: trys devintukai, trys šešetukai.
Tądien gavau skambutį: “Viliau, greitai mesk visus darbus ir staigiai lėk į Savivaldybę. Kažkokia komisija, specialiai sukviesta dėl tavęs, patikrino, kad tavęs nėra darbe”. “Kada tikrino?” “Tik ką. Ir dar pažymėjo: devynios valandos dešimt minučių.”. Mintyse paskaičiavau – blogai, jei žiūrėti mistiniu žvilgsniu, ten – trys devintukai: 999 (devynios valandos, devynios minutės, devynios sekundės).
Atlekiu į darbą. Man pateikia dokumentą. Pažvelgęs į patikrinimo datą vėl pašiurpstu iš siaubo, nes dokumento datoje (2006 06 06) matosi net trys šešetukai: 666. “Bliamba, Viliau, tau bus „prakolas“! Pamatysi, parašysi pareiškimą...”.
Ko gero, tai buvo pirmoji vieša tarnybinė nuobauda. Žeminanti, neteisinga. Juk buvau pranešęs, kur einu, turėjau mobilų telefoną, galėjo paskambinti, o ir aš pats nesu iš slunkių...
Reagavau nedelsdamas: surinkau prieš porą savaičių iš Kryžių kalno parsineštą labai gražų berankį Rūpintojėlį, kryžiuką, kitas smulkmenas. Gražinau juos Kalnui, nors, kaip dailininkui, to labai nesinorėjo. Tačiau, kai tarnyboje velnias įkelia savo kanopą, suprask įspėjimą – stokis prieš Amžinybę švarus, Viliau. (2006)
„...Kai kas ją vadindavo „erke“...
Jei pasižiūrėti iš šono, skyriaus viršininkė – visai nieko, netgi verta grieko. Toji vizualinė idilija tęsėsi tol, kol tarnyba neprivertė susėsti prie bendro reikalo.
Mieste buvo planuojama įvesti mokesčius už keturkojus. Skyriuje atsirado pinigų iliuzija, todėl iškilo būtinybė pasistatyti aptvarus, kur būtų galima vedžioti tuos žmonių draugus, nes „šunielis, tai toks mažytis gyvulielis, kurs prie kiekvieno medžio, ant trijų kojų stov“. Užkorusi idėją savo padėjėjui, pati iškeliavo atostogauti, o grįžusi, per dvi dienas ir naktis parašė užduotį
Pasikvietė mane pas save, jos tonas tai kyla, tai rimsta. Galų gale, pasiėmusi šratinuką, tarp bendro pobūdžio plepėjimų, piktai pradeda braižyti aptvarų schemas, aiškindama, kad ji ne menininkė, o pagal išsilavinimą matematikė, kad man reikia braižyti aiškiai, suprantamai...
Kai tą pakartoja ketvirtą kartą, kraujas plūsteli į veidą: „Esu dviejų kūrybinių sąjungų narys, pats braižybą dėstau Universitete. Kalbėk apie užduoties esmę, braižybos išraišką palik man“. Pokalbis užverda, užkvimpa, nors galų gale sutariame visai taikiai. Pakylu, netgi atsisveikindamas pakšteliu į žandą.
Ji visai atsiveria: „Va, ir susitarėme!.. Kai bus progos, užtark mane prieš Mikšį. Supranti, aš jau tox žmogus. Kai kas mane vadina erke. Man nėra autoritetų: nesvarbu koks ten tu narys, ar kaip ten... Man svarbu, kad ...“...
O man jau buvo nesvarbu kad.., nes priešais mane žiopčiojo tipinė šiuolaikinė valdžia. Atsitiktinė nespecialistė ir bailiu, despotišku charakteriu šokdinanti visus į kairę ir į dešinę. Ant tų pačių svarstyklių dedanti Maironį ir Smetoną, Brazauską ir Marcinkevičių. Savo neišsilavinimą netgi privalumu laikanti. Prasčiokė todėl, kad negavo abėcėlinių išsilavinimo pagrindų.
Bet, ar dėl to kalta Lietuva? O kas tuomet kaltas?
Manau, kad partija, tokioms nespecialistėms parūpinusi algas...
