Naujausios
Kabinetas 331, infrastruktūros skyrius
Laisvesnę minutę diskutuojame, tarpusavyje garsiai šposaujame apie seksą. Tik bendradarbė Danutė kažką skaičiuoja dėl kelių tiesimo, savo plepalais jai trukdome. Galų gale neiškentė: „Netrukdykite man! Aš noriu dirbti su keliais!“...
Oho, tai bent! Visų liežuviai susivienija viena kryptimi: „Mūsų dorajai Danutei vieno per maža!“. Per kabineto stalus nuaidi oficialus apibendrinimas, kad „kiekvienoje jų glūdi profesionali paleistuvė, tik nėra kas jas sužadina“...
(2006)
–-
Drg. Nijolė P. giriasi: „Aš jaučiu silpnybę vadovauti!“.
Aš atsiliepiu: „Dėl to ir tokie rezultatai! Va, kad jūs jaustume stiprybę vadovauti...“.
Drg. Nijolė P. guodžiasi: „Gaila, kad tuomet, jaunystėje aš nemokėjau už save pastovėti“.
Aš atsiliepiu: „Tuomet galėjote už save pagulėti“...
–-
Stenėdamas ir puškuodamas kylu laiptais aukštyn į tarnybą. Mane pasiveja žvitri moteriškaitė iš miesto savivaldybės sporto skyriaus: „Ko Jūs, Viliau, taip liūdnas kopiate? Visas nelinksmas...“.
Atšaunu: „Bepigu jūsų sporto skyriui: sveiki, kaip jaučiai, žvengiate, kaip kumeliai. O ar matote kas aplinkui mane? Vien kanceliarijos žiurkės!..“.
2007
–-
HAV valstybės bekelnis monarchas
Iškilmingai pėdinant į sceną, staiga pajutau: trūko triusikų juosmens gumelė! Bjaurus jausmas, fe!.. Šlykštus nepatogumas, į kurį instinktyviai tiesiasi ranka, bet tragedija glūdi dar giliau – karališkų kelnių techninėje prasmėje. Jei toks kuriozas įvyktų dėvint ilgas kelnes, apie konfūzą niekas nesužinotų, bet manoji situacija buvo išties baisi: buvau su sijonu! Įsivaizduojate, kas nutiktų, jei suplyšę karaliaus triusikai pasiliktų ant scenos? Tokių nešvankybių neatleistų nei Lietuvos karališkoji bajorija, nei visų monarchijų istorija...
Smegeninė ėmė galvoti: kokiais juokeliais monarchui atsipirkti tokioje neskanioje, vulgarioje situacijoje? Smegeninė nerado išeities, bet situaciją dar valdė šlaunis suspaudusiose dvi apatinės kelnaičių gumelės. Jos išgelbėjo HAV monarchiją nuo grėsusios moralinės katastrofos.
Kai savąja bėda, kėblindamas per valdinių minią, pasidalinau su mano Mūza, lydėjusia mane, jos akys ypatingai sublizgėjo, bet ką ji galėjo padėti? Karalių iškilmingai nulydėjo į svečių palapinę ir savimi užstojo monarchą tol, kol jis visiškai tapo bekelnis...
Laimingi metai
Turbūt pats laimingiausias mano gyvenimo tarpsnis – 2005–2006 metai. Gaunu pastovią algą savivaldybėje, neapsivėliau intrigose... Namuose visi keturi esame sveiki, abu vaikučiai gyvena ateitimi. Skolų neturime. Užbaigiau dviejų tomų knygą „BRANGUS PAUKŠTIS FENIKSAS“. Dėstau Šiaulių Universitete, jaunimas į mane žiūri, kaip į protingą dėstytoją bei specialistą. „Elgoje“ man dirba bent du žmonės – Vaidotas ir Artūras. Kartu su studentais net 13 erdvinių metalo akcentų pagaminome miestui, į geresnius studentus pramonininkai dairosi, juos norėtų pasiimti sau.
O, jei taip kasmet? Ne plepalais ar teisingais raštais galėčiau puošti Šiaulius. Tie kūriniai – ir patirties tęsinys, ir technologijų kaupykla, ir specialistų gamyba fabrikams. Nauda Lietuvai ir Šiauliams. 2006.
Saulės „Centai ar Diskai“?
Savivaldybės skveriuke Gintaras Lukošaitis padarė dekoratyvinį kompleksą – tris diskus iš nerūdijančio plieno. Jis pasakojo, kad juos darė nuo antrojo galo, pradžioje „prisiklijavęs prie Saulės“, mat – „Saulės miestas!“. Kai pastatė – iškilo pavadinimo problema.
Reikalas iš tiesų rimtas: net pats autorius nežino, kaip pavadinti. Pusiau juokais neoficialiai pavadino: „Trys apvali“, tuo pasibaigė skulptoriaus lingvistinė fantazija. Tokia Irena Vasinauskaitė per laikraštį pasiūlė pavadinti „Atkatas valdžiai“, mintyse turėdama kažkokią korupcijos atmainą, iki kurios man ir mums dar toli. Technologai manė, kad kalkėtas vanduo po poros dienų spindinčius paviršius pavers problema, verta pavadinimo „Plaunami pinigai“, dėl kūrinio eksploatacinių savybių. Tai – tas pats, bet kitais žodžiais... O jei rimtai?
Buvo paskelbta miestiečiams: „Siūlykite pavadinimą! Kieno pavadinimas bus priimtas, tas gaus „vertingų dovanų“.
38 žmonės pateikė 78 pasiūlymus. Kraštotyrininko pareiga verčia paminėti kelis man įdomesnius pasiūlymus: „Aštuoni centai (1,2,5)“, „Trisaulis“, „Rublis, litas, euras“. Žvilgtelėjus į sąrašą, man iš karto prilipo: „Ak!Centai“. Tokio pavadinimo, kuris būtų ir taiklus, ir daugiaprasmis, ir originalus (vien šauktukas pavadinimo viduryje ko vertas!), niekas pasaulyje neturės... Netgi kosmopolitinės diskų formos skrituliuose kosmopolitiškai įsiteisintų.
Deja. Nedidele persvara komisija tuos pasiūlymus atmetė. Sustojo ties dviem: „Saulės ratai“ arba „Saulės diskai“. Vėliau susimąstė: jei bus „ratai“ – tai žmonės juos vadins: „kaliošai“. Geriau, tegu būna „diskai“. Taip buvo įteisintas fontaniuko pavadinimas – „Saulės diskai“, nes mes – „Saulės miestas“! Kai peržiūrėjome visą sąrašą, radome, kad ir toks pavadinimas buvo siūlytas net keturių konkurso dalyvių, t.y. daugiausia. Beliko optimistiškai reziumuoti, kad komisija – „bravo!“. Atitiko vidutinio šiauliečio skonį. Juk jam dirba...
Būti miesto Teigiamo įvaizdžio kūrimo komisijos nariu – prestižinė pareiga. Jei žiūrėsi su lūkesčiais, tai – išminčių išminčiai, po maikėmis nešiojantys fantazijos dirižablius; jei įsigilinsi be lūkesčių – vidutinybių rinkinukas, kaip ir visos komisijos. Jie padorūs žmonės, ko dar?
„VIDUTINYBĖ BAISI, NES VISADA TEISI!“.
