Naujausios
Įmonės „Neuwerbung“ direktorius
Atsisveikinus su miesto vyr. dailininko pareigybėmis, gyvenimas įsuko į komercinę veiklą. Vokiško kapitalo reklamos įmonė „Neuwerbung“ pasikvietė mane į svečius prie Maino, sudarė su manimi sutartį ir išlydėjo namo, kaip šios įmonės filialo direktorių. Įmonė turėjo neįprastą funkciją – lauke, ant kilnojamų skydų, eksponuoti didelio formato reklaminius plakatus. Taigi, teko ir gausiai benziną gadinti, renkant legalias vietas visuose Lietuvos miestuose, ir, žinoma, šaunų kolektyvą burti sava ir valstybės nustatyta tvarka.
Visos paslaugos, išskyrus lovą!
Priimdamas naują pavaldinę, nesvarbu kokios specialybės – buhalterę ar vadybininkę, jos tarnybines pareigas aiškinau vienodai: „Visos paslaugos, išskyrus lovą!“ Visos moterys tai priimdavo natūraliai ir dirbdavo sąžiningai.
Kita taisyklė taip pat buvo geležinė: visiems leidžiama pokštauti bei juokauti visomis temomis, išskyrus finansines.
Buhalterė Irena
Kreipiausi į buhalterę Ireną, dirbančią pirmąsias savaites: “Irute, norėčiau tyliai pasišnekėti su tavimi. Šnekėsiu, kaip jaunas sveikas vyras su jauna, sveika moterimi. Jaunas, sveikas vyras, tai – aš, o jauna sveika moteris, tai – tu. Eikš čia, sėskis”. Ji nuraudo, kaip uoga. Aš šaltu veidu pasidomėjau kažkokių finansinių subtilybių plonybėmis. Irutė sutrikusi paaiškino. Beaiškinant jos veidas įgavo natūralią spalvą.
Kai su tokia įžanga ją kviesdavausi kitus kartus, mano kreipinys jai jau buvo natūralus: jei šefas “išsidirbinėja”, vadinasi – jam gera nuotaika.
Irena man liko tvarkingumo ir doros pavyzdys visam gyvenimui. Jos dėka jaučiausi saugus, firma tvarkingai vedė finansinius dokumentus, mokėjimus, netgi man padėdavo buto nuomą suskaičiuoti. Kai vėliau, rengiant “Beržynėlį”, sužinojau, kad ji gyvena šalia ir dažnai vaikšto pro vienus vartus, juos pakrikštijau “I” raide. Tai – Irenos garbei!
Skaldyk ir valdyk!
Kai man užeidavo gera nuotaika arba panorėdavau išgerti kavos, pasitelkdavau abi pavaldines, buhalterę ir vadybininkę. Prieidavau prie vienos iš jų, ir tyliai, kad girdėtų kita, šnibždėdavau į ausį: „Eime, Irute, apačion, į kavinę, išgersime kavos. Tu šiandien tokia graži, tokia šviežia. Man labai patinki. Kartu pasiimkime ir Aukselę, tegul mato mūsų laimę. Ir pavydi“. Ir visi trys lipdavome žemyn. Kitą kartą tą patį darydavau su kita.
Nežinau kodėl, bet lekiant per Suvalkijoje, kažkur tarp Jiezno ir Prienų, linguojant tarp kalvų, man užeidavo meilės jausmas savo pavaldinėms. Pakeldavau mobilų telefoną ir pranešdavau, kad esu kelionėje, kad važiuoju link Prienų, kad jas abi labai myliu, ir tegu džiaugiasi, kad dar man nepraėjo meilė, nes man neaišku, kiek ji truks. Arba, kad myliu abi, net vieną labiau, tačiau nesakysiu kurią, kad spėliotumėte, kankintumėtės, tarpusavyje rietumėtės ir visą laiką būtumėte įtampoje, nes man svarbu, kad nemiegotumėte darbo metu. Nesusipratimų nebūdavo.
1999.
Kaip sumedžiojau 6 vištas
Tą rytą išvažiavau sudaryti sutarties Panevėžyje, kelionę pradėjau neskubėdamas. Už Radviliškio, ties Arimaičių ežeru, pasivijau atvirą fūrą, prikrautą dėžių su vištomis, – kažkoks paukščių fabrikas vežė savo produkciją. Pasiruošiau lenkti, kai staiga pastebėjau, kad iš vienos dėžės netruks iškristi viena višta: vos-vos laikosi, baltas paukštis plevena vėjuje. Grįžau į savo pusę ir nusekiau paskui tą fūrą. Taip ir buvo – netrukus baltas sparnuotis leptelėjo ant asfalto, pasipylė plunksnos.
Sustojau. Fūra nuburzgė pirmyn, o aš stipriai spyriau kaustyta koja višton. Paukščiui išleidus kvapą, linksmas įsimečiau grobį bagažinėn, įjungiau gazą – pirmyn!
Netrukus ant kelio baltos linijos, iš tolo pastebėjau baltą kamuoliuką – antroji višta apsvaigusi gaudė laisvės orą. Pro šalį švilpė mašinos, tačiau nei vienam iš vairuotojų neatėjo galvon, kad tas paukštis – niekieno. Čiupk ir vežkis sau! Sustojau, čiupau, įsimečiau antrąjį. Tretįjį pamačiau ties Raudondvariu, pagriovyje, Jis dar buvo gyvybingas ir, pamatęs mano raudoną „Žigulį“ sustojant, bandė paropoti po kažkokiu suolu (atrodo, kad tai buvo autobusų laukimo aikštelė)...
Kol privažiavau Panevėžį – sumedžiojau net šešias vištas! Nebepamenu, bet kažkaip susižeidžiau ranką, todėl savivaldybėje pasirašiau sutartį dėl reklamos, kiek apsiplovęs rankas tualete.
Po to, užsukau į buvusius namučius pas mamytę ir sumečiau visas šešias vištas į vonią, kad mamytė su Elenute jas nupeštų. „Ar jos šviežios, Vileli?“ „Taigi, kad dar šiltos, va, viena dar kruta“, – atsakiau. Dvi palikau joms, keturias parsivežiau į Šiaulius.
1994
Kepta višta
Per Kalėdas visus paskirstydavau pareigomis, duodavau pinigų ir pasidarydavome didesnį ar kuklesnį balių. Būtinai turėdavo dalyvauti visi darbuotojai.
Esminis patiekalas – višta iš turgaus, kurią iškilmingai kepdavome „britvone“, kurį atsinešdavau iš namų. Mūsų moteriškės kažkodėl ją kepdavo „ant majonezo“ (sunaudodavo visą indelį) ir kmynų. Tortai, šampanai ir kitkas – darbo tvarka. Visiems padalindavau po vištos gabaliuką, sau įsidėdavau skaniausią vietą – uodegą. Ir pasakydavau dvi prakalbas – vieną prieš visus, kitą – po visų.
2001
