Naujausios
Galėjo bausti, bet nebaudė
Tai įvyko 1997 vasario 11 dieną Vilniuje. Rinkdamas vietas reklamai, ramiai burzgiau Antakalnio gatve. Gatvė tuo metu buvo rami, negausu praeivių, vienas kitas automobilis. Visiškai atsipalaidavau ir pražioplinau vieną iš šviesoforų, pastatytų ties perėja per gatvę, ne ties sankryža. Staiga už nugaros pasigirdo policijos automobilio žvygavimas, kuris mane aplenkė ir parodė, kad man privalu sustoti...
Įkliuvau. Pasiėmiau dokumentus ir nuėjau į kankintojų automobilį, galvodamas, kad mano gimtadienis sugadintas. Ten sėdėjo trys mentai. Padaviau dokumentus. Vyresnysis pavartė ir pradėjo egzekuciją: “Kodėl kirtote perėją, degant raudonam šviesoforui? Teks tave nubausti, Viliau”. (Jeigu autoinspektorius tave vadina vardu ir dar tujina, reiškia mokėti teks vien dėl jo sportinio intereso, arba nulups devynis kailius. Kadangi šalia dar du mentai – susidorojimas neišvengiamas. Sugadins, bjaurybės gim...)
Čia į galvą šovė geniali mintis. Optimistiškai išsišiepiau:
– Nenubausite. Manęs negalima bausti!
– Kaip tai nenubausime? Visi trys matėme, kaip kirtai raudoną šviesoforą. Padarei pražangą, Viliau. Nubausime.
– Nenubausite. Ir štai dėl kokios priežasties. Šiandien man sukanka lygiai penkiasdešimt metų, t.y. pusė šimtmečio. Matote gimimo datą dokumentuose? Argi jums pakils ranka bausti žmogų tokio neeilinio jubiliejaus metu? Juk patys irgi su laiku būsite penkiasdešimtmečiai.
Policininkai tokio argumento nesitikėjo, ekipažas ėmė juoktis:
– Iš tiesų, argumentas svarus!
Vis tiktai vyresnysis nenorėjo apleisti mūšio lauką nenugalėjęs:
–Tai, reiškia, gimtadienio proga specialiai darai pražangas?
–Tas man savaime išėjo. Tai tiesiog sutapimas, kad jums pakliuvau. Šiaip gyvenime aš esu žioplas, pražangas darau, kaip ir visi. Nuo šiol būsiu dvigubai atsargesnis, kad jums nebepakliūčiau.
Policininkai grąžino dokumentus, palydėdami beveik Kristaus žodžiais:
– Eik, ir daugiau nebenusidėk!..
Nueidamas atsisukau, ir draugiškai jiems pamojavau. Už stiklo švietė trys besišypsančios dantingos burnos. 1997
Pakeleivingieji
Jei galėdavau pavežti pakeleivingą – kodėl gi ne? Ilgose kelionėse atsirasdavo pašnekovas ar šiaip, žmogiško bendravimo galimybė. Būdavo visko.
Užmokestį – kitam. Paėmiau kažkokią panešiotą moterį iš Dzūkijos. Įsišnekėjome. Nieko poetiško. Nuvargęs, kasdienybėje paskendęs vyras – ūkininkas. Vaikai baiginėja mokslus, gyvena mieste. Verčiasi grybus rinkdama, daržininkyste, turi karvę... Prieš išlipdama pradėjo krapštytis piniginėje.
– Neimsiu pinigų, ponia, neieškokite. Man atsidėkokite kitokiu būdu.
– Kokiu? – truputį pasimetė moteriškė.
– Jums padariau gerą darbą – pavežiau. Jūs taip pat padarykite ką nors gera kitam. Pavyzdžiui – savo vyrui. Na, pakeiskite patalynę...
Kad būtumėte matę, kaip ji paraudo, sutriko. Atrodo, užmyniau ant nuospaudos.
Anekdotas. Išvažiuojant iš Kauno visuomet stovi grupės balsuotojų, dažniausiai jaunimo. Tądien buvau geros nuotaikos. Matau, stovi du vyrukai su užrašu „Kryžkalnis“. Peržvelgiau tą kontingentą, – man tinkami! Kodėl? Ogi vienas, gudraus veido, su auskaru ir „gaidžio“ šukuosena, tikrai žinos anekdotų. Neapsirikau. Netrukus vieną visam laikui įsirašiau į aukso fondą.
Anekdotas iš II pasaulinio karo laikų. Tupi trys varnos ir stebi oro mūšį. Padangėse vokiški „meseršmitai“ kaunasi su „jakais“. Viena varna karkteli: „Seičias sbjut“ („Tuoj numuš“). Kita – „Niet, nie sbjut“ („Ne, nenumuš“). Tą akimirką rusas paleidžia seriją ir degantis vokiečių „meseršmitas“ nusklendžia žemyn, susprogsta. Antroji varna karkteli: „Eto ty nakarkala“ („Čia tu prikarksėjai“). Pirmoji žvaliai atsako: „Služū Sovietskomū Sojūzu!“ („Tarnauju Tarybų Sąjungai!“).
Su problemomis. Išvažiuojant iš Kauno matau – stovi dar jauna moteris, balsuoja. Pati – visai neblogai sudėta, sijonas kiek trumpokas, snukutis kiek storiau padažytas, rudai-purpurinis perukas... Sustojau. Toji pasilenkė ir pravėrusi duris paklausė: „Gal turite problemų? Aš padėsiu išspręsti“.
Aš jų neturėjau. Namo vežiausi naudingai pasirašytą sutartį, automobilis veikė gerai. O bendrai – vyras tam ir yra vyras, kad savo problemas spręstų pats, o ne moterys. Papurčiau galvą, šyptelėjau. Ji irgi draugiškai šyptelėjo, palinkėjo sėkmingos kelionės, užtrenkė dureles ir pasiliko šalikelėje.
Su savo problemomis. 1997
„Tu man sugadinai blogą nuotaiką“
Užėjau pas Dalytę. Ji blogos nuotaikos, irzli. Besikalbant virtuvėje, atsitiktinai atsidarau stalčių, kuriame laikomi seni polietileniniai maišiukai. Dalytė instinktyviai sureaguoja: “Neleisiu, kad kiekvienas atėjūnas liestų mano polietileninius maišiukus!“
To nesitikėjau nei aš, nei ji. Abu pradedame kvatotis. Blogos nuotaikos nebeliko. Beje, po to pas mudu atsirado išsireiškimas: „Tu man sugadinai blogą nuotaiką“.
Mano mamytė
Visi mes turime po mamytę, kuri vaikystėje būdavo pati gražiausia, pati protingiausia, pati meiliausia. Turbūt nėra mokinuko, kuriam nebūtų tekę mokykloje rašyti rašinėlio tokia tema. Juk gaila vaikučių, kurių mamytės – gegutės, tokių parodo televizorius.
Tačiau man, kaip ir daugumai mūsų, nuskilo. Mamytė mane ir broliuką Eugenijų mylėjo, auklėjo, kaip išmanė. Dabar, kai praėjo daugelis metų, jos poelgius galiu vertinti kolegiškai, nes amžiumi ir patirtimi tapau senesnis už ją. Daug bruožų, kuriuos būtent ji manyje įdiegė, tebėra gyvi manyje. Tame skaičiuje – universali taisyklė, naudotina sėdint tiek užstalėje, tiek kabinete, tiek už vairo: „Viliuk, jei nežinai, kaip elgtis, elkis kultūringai“.
Mano mamytė gimė 1923 08 11 dieną, mirė 2000 06 22 dieną, 21val. 47 min., šioje ašarų pakalnėje pragyvenusi 28074 dienas.
