ViP atsiminimai: 1993–2004 m. (10)

Asmeninė nuotr.

 

Teta Aldona – statybininkė

Iš tiesų nuostabi moteris, iš kur joje tiek sveikatos ir užsidegimo? Kokiame šeštajame dešimtmetyje persikėlė gyventi į Palangą iš Kupiškio, nes daktarai patarė, reikalingas jūros oras. Iš pradžių gyveno dabartinės Autobusų stoties pastate, iš kur, gavusi butą, išsikėlė.

Dviejų kambarių bute pradėjo daryti pertvarką: virtuvę sukeitė su vienu iš kambarių. Architektūros skyrius savivaldybėje susiėmė už galvos: “Tai cūdai, ir dar normų napažeidė!” Pasidarė trijų kambarių butas su virtuve, klientų daugiau galima patalpinti. Pati su dėde Vladu (jos sugyventiniu, padoriu, ramiu senuku) miegoti persikėlė rūsin. Vėliau, kažkokiu būdu, pardavusi pertvarkytą butą, nusipirko pirmo aukšto pusę privataus mūriuko su garažu kieme. Netrukus uždaras kiemas pasidarė tarsi kambarys, o garažas – dviaukščiu daugiabučiu poilsiautojams. 1998

Tupykla po laiptais

Dėdė Vladas šypsodamasis pasakojo. Sugalvojo teta Aldona nedidelį tualetą įsprausti po laiptais, ten sumontavo klozetą. Mat tūpiama pasilenkus, todėl visai nereikalinga erdvė virš nugaros. Kai viskas buvo užbaigta, vyrai ėmė juoktis: ”O kaip mes? Kaip mums nusišlapinti?” Rūpestingoji teta vyrus visai buvo užmiršusi.

2000

Vampyro žymė?

Keista, tačiau kelintą kartą pastebiu dėsningumą, kurį užfiksuoju. Jei ant kūno atsiranda kokia dėmelė, mes nekreipiame dėmesio: toks čia įvykis. O jei ant kūno netikėtai atsiranda trys dėmelės? Vienodos ir vienodu atstumu. Pati dėmelė raudona, kokio 2–3 mm skersmens. Keisčiausia, kad jos viena nuo kitos apie 15 mm atstume. Kai kada išdėstytos trikampiu, kai kada tiesėje. Jos neišnyksta kokius porą mėnesių.

Tokią tiesėje pastebėjau vakar ant dešinės pusės raktikaulio. Galiu prisiminti, kad išvakarėse tarsi sirgau, buvo neįtikėtinai silpna, naktį drebėjau po anklode, stingo kojų padai. Anksčiau, (pernai) tokių dėmelių trikampį turėjau ant kairės kojos. Prieš jo pastebėjimą irgi, menu, buvau panašios būklės. Menu dar anksčiau. Koks nors ateivių ženklas, gal vampyro žymė? Mačiau tokią trijų dėmelių kompoziciją pas kažkokią moterį, atrodo kine. Gal tai kažkoks reiškinys, tik jo neužfiksuojame.

2002

Marinos kailiniai

Nuvažiavau į Klaipėdą ne vienas, o su Marina, efektinga kailiniuota blondine. Sutvarkiau sutartis, gavau užsakymuką ir, kaip tradicija liepė, užsukau į senąjį turgų. Aš šminkinu ir kinkinu pardavėjas, kurios siūlo ragauti dešros su krienais, o aš, paragavęs, su ašaromis gaudau orą, demonstruodamas, kad pasiekiau orgazmą. Arba, kai kažkokia pagiringa kūtvėla pamuštu paakiu į mano maišiuką po vieną krovė pomidorus, keikdama savo pijoką vyrą, aš ėmiau gražbyliauti, kad jos vyras nesupranta, kad tokį turtą turi, kad net aš, nepažįstamas vyriškis, namuose jos pomidorus visus nubučiuosiu, nes tokios rankos krovė. Marinai tas labai patinka, juoku springsta.

Nuėjome prie raudonų plytų viešo tualeto. Marina nusivilko savuosius rudų lapių kailinius, padavė man paturėti, o pati nuėjo vidun. Stoviu prie turgaus tualeto su tais prašmatniais kailiniais, persvertais per ranką, varnas gaudau.

Staiga iš minios šalia išdygsta tipelis: „Po kiek kailiniai?“ Iš pradžių pasimetu, vėliau suvokiu visą situacijos realumą: „E-e-e-e... nežinau, o kiek duosi?“ Tipelio smegenytės dirba, burzgia: „Sakyk pirmas, galėsime pasiderėti.“ Aš pradedu vaidinti šlangą: „Šitą-ą-ą, gal penkiasdešimt litų... O gal per daug?“

Tipelis išverčia akis: “Ką tu, taip pigiai?“ „O kiek toks daiktas galėtų kainuoti? Kiek realiai?“ „Na, gal,.. skaitykim,.. kokį pusantro šimto...“ – pokalbį tęsia tipelis, manyje pajutęs žioplį.

Jo minčiai suteikiu kriminalinio atspalvio: „Aš irgi taip manyčiau: kailiniai neiškruvinti, švarūs, tik va, nesinori reklamuotis. Man reikia pinigų bilietui, noriu spėti į traukinį, todėl reikia kuo greičiau parduoti...“

Derybas nutraukia grįžusi savininkė, kuriai užvelku kailinius. Tipelis, pasijutęs durneliu, ištirpsta minioje. Sužinojusi, kaip aš vos nepardaviau jos kailinių už penkiasdešimt litų, kad man siūlė pusantro šimto, užspringsta juoku: “Jie kainuoja, minimum, pusantro tūkstančio!“

Tokia buvo toji situacija, velniškai patraukli poezijai bei juridikai – turgaus užkaboryje neaiškus tipas pusvelčiui bandė iškišti nugalabytos poniutės kailinius.

1996