Naujausios
Darbas su rinkėjais (-omis)
Išsiskirsiu ir Jus vesiu. Mano kabinetą kai kada aplankydavo rinkėjai, tiksliau – rinkėjos, bandydamos apeiti Kalnelio komitetą. Įslinko kabinetan viena tokia su vaikučiu. Pradėjo skųstis, kad vyras girtuoklis, pabėgo, gyvena su kita, o jai labai sunku, vaikutis mažas ir bendrai... „Jūs deputatas, padėkite“...
Išklausiau rimtu veidu. Vėliau supratingai tariau: „Žinote, ponia, dabar nieko Jums padėti negalėsiu, nes aš taip pat vedęs. Palaukite iki penktadienio, išsiskirsiu, tuomet galėsiu Jus vesti..“
„Ne, ne! Ką Jūs, ką Jūs!? Dėl manęs? Ne..!“ – šoko iš vietos rinkėja. “Aš ne... Aš ne tą norėjau pasakyti... Aš bendrai...” Susikonfūzijus išbėgo iš kabineto.
Karabacho specialistė
Įėjo kažkokia karinga ponia ir man, kaip deputatui, pradėjo griaudėti: Netvarka! Biurokratizmas! Vilkina atsakymą! Pažįstami gauna, o ji – ne! Ji padarys biurokratams Karabachą! (Tuo metu byrančioje imperijoje, Karabacho autonominėje respublikoje vyko ginkluoti susirėmimai). Aš nuraminau karingąją ponią, paėmiau už parankės ir nusivedžiau pas Zigmą Kavaliauską: atrodė reikalas lietė kažkokius statybinius klausimus.
Pasibeldžiau, įvedžiau moteriškę jo kabinetan ir pristačiau: „Laba diena drg. Kavaliauskai. Noriu Jums pristatyti moteriškę, kuri moka padaryti Karabachą. Ji Jums padarys, jei jai nepadėsite.“
1991
Nesu debilas
Teko nugirsti, kaip Vilniaus 138 laiptinės kaimynė Gailė mane pavadino debilu. Kelias dienas vaikštinėjau susirūpinęs. Ją sutikęs ant laiptų paklausiau: „Ar Jūs gydytoja?“
„Ne, – atsakė toji, – o kodėl klausiate?“
„Fu … ačiū Dievui! O aš galvojau, kad Jūs gydytoja. Mat kai man nustatėte debilo diagnozę, buvau nejuokais išsigandęs“.
1990
Buvau išsigandęs
Einu, laikausi už širdies ir šypsausi. Eugenija klausia, kodėl aš toks laimingas.
Aiškinu: „Suskaudo širdį, galvojau – viskas, tave įsimylėjau. Nuėjau pas gydytoją, tas nustatė širdies raumens uždegimą. Ačiū Dievui! O buvau baisiai persigandęs“.
1995
Nelendančioji į užpakalį
Ties teismo rūmais grupuojasi kažkieno giminaičių grupelė. Po skyrybų. Dalijasi posėdžio įspūdžiais. Išsiskyrusioji, guminio snukio turgininkė, tęsia pokalbį, garsiai skelbia aplinkai savo požiūrį į orumą: „Pamanykit, sugyvena... Bepigu jiems sugyventi, jei vienas į kito užpakalį lenda.“ Išsiskyrusioji, atrodo, buvo aukštojo pilotažo lakūnė ir žinojo tokių sugyvenimo plonybių, kurių žmonija nežinojo.
1991
Deputato įpareigojimai
Ideologinė veikla. Viena iš mano deputatinių pareigybių – palaikymas ryšių su mažumomis – tautinėmis ir religinėmis. Reikalas ne iš lengvųjų – kuriasi tautinė valstybė. Subyrėjus tarybinei tėvynei, Šiaulių rusakalbiai pasijuto užsienyje, suglumę ir karingi; lenkų problemos vienos, žydų kitos. Šalia katalikų bažnyčios atsirado Jehovos liudytojai, krišnaitai, „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia.
Netrukau tapti savas tarp savų. Kai paprašiau rusus priimti mane į savo draugiją, tie nedvejodami sutiko. Žydai derėjosi ir statė savo sąlygas: „Gerai, priimame, tačiau prieš tai apipjaustome ir teks mokėti nario mokestį“. Neblogai jaučiausi ir tarp paskutiniųjų TSRS komunistų atmainos – „naktinukų“, tarp kitų mažumų. Laimė, kad tuomet dar nebuvo gėjų...
Karininkienes agitavau bijoti
Po 1991 sausio tryliktosios rusai subruzdo: ar kerštingi „sąjūdistai“ neišskers rusakalbių? Į susitikimą su rusiško vaikų darželio – lopšelio mamytėmis ir personalu nuvykome dviese: aš ir advokatė Eugenija, kaip deputatai ir sąjūdiečiai. Ten laukė per trisdešimt Balzako amžiaus karininkienių ir du vyriškiai: ūkvedys, su ausine kepure, ir pusiau legalaus laikraštpalaikio „Naš putj“ korespondentas Jevgenijus, su magnetofonu.
Kai mus pristatė kaip „sąjūdistus“, salė atšlijo. Kai priminė, kad esame deputatai ir dar iš Vykdomojo, salė atsiduso ir puolė klausinėti: „Ar neišvarys iš butų? Ar turėsime darbo? Ar mus gins įstatymai?“
Juristė Eugenija karininkienes apramino, išvardindama paragrafus, kurie neleido skriausti vargšų ir vargšių rusakalbių. „Ar mūsų – rusų – nemuš? Ar mūsų vaikų negrobs? Ar mums bijoti?“ Pareiškiau, kad jūsų – rusų nemuš. Kad vaikų negrobs, o bijoti reikia. Geriausiai – kartu su mumis. Jūsų vyrai žino, kaip saugoti karinius objektus, tegu organizuoja daugiabučių apsaugą pagal saugos tarnybos (karaulnaja služba) statutą. Lengvai sučiupsite „švancą“, metusį plytą į langą. Tuomet kelkite aliarmą, kvieskite mus, miliciją, laikraštininkus, tame skaičiuje Jevgenijų, su magnetofonu (čia Jevgenijus sutriko ir trumpam išjungė įrašinėjimą). Parodykime visam pasauliui, kas muša rusus. Neabejoju, kad tas „švancas“ bus iš jūsų spec. tarnybų“. Palikome telefonus.
Noriu pasigirti, kad Šiauliuose nebuvo dūžtančių langų, paslaptingų sprogimų ar uždegtų buto durų kaip Klaipėdoje ar Vilniuje. Kodėl buvome įsitikinę savo piliečių taikingumu? Kaipgi kitaip? Atgimstanti Lietuva buvo šviesi, brangi ir kilni vizija. Tautos instinktas sakė – nugalėsime tik taikingumu. Sakysite – mistika? Pasitelkite to laiko statistiką...
