Naujausios
Aš – aukštaitis
Vėliau ne kartą man tai buvo primenama, kai norėdavau prisišlieti prie kitų.
Būdamas miesto tarybos deputatas, kuravau tautinių mažumų problemas. Rusų kultūros centras mane į savo narius priėmė neabejodamas, žydai derėjosi: „Priimsime, bet turėsi apsipjaustyti ir mokėti nario mokestį“. Broliai žemaičiai, kai paprašiau man išrašyti žemaitišką pasą, kurį jiems sukūriau su meile ir viltimi, tiesiai šviesiai išdrožė: „Nesi žemaitės, pasą tau nerėk“.
Kyšis Gorbačiovui
1990 m. sausio 12 dieną Šiauliai tapo planetos dėmesio centru ir Tarybinės imperijos sostine, nes čia lankėsi jos galva, TSRS CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, kad savo akimis pamatytų, kaip girgžda jo Pertvarkos išklibintos imperijos pakraštys, besiruošiantis nulūžti. Iš anksto buvo numatyti vyriausybinio karavano judėjimo maršrutai, suderintas susitikimų su įvairiomis šiauliečių grupėmis tvarkaraštis. Miestą planingai dekoravome provokuojančiais sąjūdietiškais transparantais: „Sveikiname draugiškos kaimyninės šalies vadovą“, „Priimsime TSKP sekretorių į LKP“ ir pan., kuriuos ruošė mano dailininkai-apipavidalintojai.
LKP Šiaulių miesto komiteto pastate buvo numatytas susitikimas su miesto šviesuomene. Deja, garbingasis svečias užtruko televizorių gamykloje, ir neturėjau progos nusiųsti jam tribūnon solidų pundelį žemaitiškų banknotų su rašteliu: „Gerbiamasis Michailai Sergejevičiau, siunčiu kyšį, provokaciją, ir draugišką pokštą – šiaulietiškus pinigus. Kviečiame būti bendraminčiu įvedant lietuvišką valiutą,– ar yra kita išeitis iš visuotinio infliacijos štamo? Tie pinigai tikri. Jei kas atsitiktų, mūsų mieste neprapulsite...“
Be šios finansinės injekcijos braškančios imperijos vadovui ruoštos provokacijos liko skurdesnės.
Ką jaučiau, stebėdamas valdžių kaitą?..
Didžiavausi. Kaip nesididžiuoti?.. Nuo 1974 metų man teko unikali galimybė stebėti socialistinės tėvynės klestėjimą, tyžimą ir jos virtimą kapitalistine tėvyne. Galiu atsakingai pareikšti, kad ir anoji socialistinė, ir dabartinė kapitalistinė Šiaulių valdžia buvo tokia pat, kaip ir tauta. Tik atsakomybė pakito. Anoji bijojo partijos, dabartinė – partijų. O kur daug „niankų„– ten vaikas be galvos.
Iš arti mačiau tų laikinųjų valdžios vyrų ir bobų (tiesa, esu sutikęs ir moterų) dalykines savybes, dvasingumą ir profesionalumą. Jie irgi mane apžiūrinėjo, nors tik keli iš jų manyje inteligentą pastebėjo. Daugumai buvau Vilius, kažkas tarp vairuotojo Petro ir ūkvedžio Felikso, gerai, greitai ir be skrupulų užkemšantis skyles savo erudicija ar išradingumu.
Mane tai tenkino. Tiems aukštesniesiems padarams juk reikėjo vien veiklaus baldo, todėl jam nesigėdydavo apnuoginti savo pasaulėlį, kuris dažniausiai reprezentuodavo vidutinybę. Statistinę vidutinybę. Vidutinį statistinį LTSR, vėliau LR pilietį.
Valdžia – tai pareiga, tai atsakomybė, tai protinis darbas.
Mačiau, kaip dėsningai nutildavo sąžiningo sąjūdininko kakarinė, teisėtai paveldėjusi tarybinio vadovo kabinetą, miesto problemas ir savivaldybės pastatą su gendrūtomis, valdonėmis ar zigmais, gerais savo srities specialistais. Arba kaip valdinga, bet „durna“ boba susiveldavo intrigose.
Dešimtys metų nuslinko... Su nostalgija menu tą aprašomąjį laikotarpį, kai mūsų tautos disciplinuota neapykanta rytų okupantui padėjo beveik be kraujo atgauti, išsikovoti Nepriklausomybę. Ištrūkę iš banginio vidurių, palikome vieni su savo privalumais ir trūkumais, kurių nebegalime nurašyti okupantui ar ateiviui. Istorija vėl pateikia išbandymus:
Išlikti ne tik didvyriškose akimirkose, bet ir aitrioje kasdienybėje.
Išlikti amžių tėkmėje padoriems ir gyviems.
Išlikti Lietuva!
(sutrumpinta) 1998 m.
