Naujausios
Niekas žvyro į guolius nepylė
1989-aisiais Vasario 16-ąją pirmą kartą po karo buvo nutarta pažymėti laisvai, iškilmingai ir gražiai. Ir, žinoma, visiškai kitaip, kaip iki tol buvusias tarybines šventės: tarybinę atributiką keisti tautine, o miesto puošimo projektą derinti su miesto Sąjūdžio taryba, o ne su LKP miesto komiteto biuru.
Miesto Sąjūdžio taryba, matyt, buvo gavusi instrukciją iš Vilniaus savo veikloje nesinaudoti esamu valdžios aparatu. Viską turėjo padaryti atgimstanti tauta. Tauta buvome mes visi, turguje nenusipirksi naujos. Instrukcija – sau, o gyvenimas – sau.
Pergalės aikštės buvo numatyta nepuošti ir ten šventės nešvęsti, kol stovi tarybinis karys su PPŠ automatu. Renginį teko įsprausti Gegužės 1-osios gatvėje (dabar Vasario 16-osios).
Scenarijuje buvo numatyta iškelti tautinę vėliavą virš vandentiekio bokšto, dominuojančio miesto siluete. Ši vėliava buvo šventės pagrindinė ašis, pagrindinis akcentas: bažnyčia turėjo šventinti, tautinių šokių ansamblietis – nešti, sąjūdiečiai – iškelti. Man – ne tiek ideologiška, kiek inžinerinė užduotis.
Vandentiekininkams pateikiau stiebo su matomomis atsparomis (duoklė tuometinei madai) eskizą. Smaige atstojo pusmetrio skersmens aliuminio rutulys su žaibolaidžiu. Tipinė vėliava netiko, nes išnyks aukštybėje, dangaus mėlynėje. Komunalininkams teko siūti specialią, 3x6 m dydžio. Iškilo audeklo problema. Raudonojo liko nuo anų švenčių, geltoną ir žalią reikės dažyti. Dažų, kaip visada, nėra. Be to, audeklas, nepritaikytas tokiai burei, vėtrų pagairėje bematant turėjo pavirsti skutais...
Transparantus pakeičiau eglių ar pušų vainikais. Vietoj Vladimiro Lenino fasaduose atsirado Vytis sukryžiuotų trispalvių fone. Pagrindinį Vykdomojo Komiteto pastato portalą puošti nederėjo iš etinių paskatų (kol sąjūdietiškoji valdžia neįsikūrė ten), todėl buvo nutarta dekoruoti antraeiles duris į priėmimo skyrių. Tautinių trispalvių ir Vyčio kompozicijos puošė naująsias Vilniaus gatvės arkas ir Saulės laikrodžio postamentą. Žmonės mane kvietė konsultuoti darant vainikus, kuriuos numatyta dėti ant Lietuvos karių kapų senosiose kapinėse: „beje, gal reikėtų padaryti vartukus kapinių mūro tvoroje, kad būtų patogiau?“...
Buvau to reikalo ilgametis monopolistas, juo ir likau, nespecialistas. Miesto puošimo mechanizmas, mano puoselėtas anais stagnacijos metais, nūnai sukosi negirgždėdamas, žmonės dirbo su entuziazmu, įmonių vadovams pritariant ir materialiai remiant. Niekas žvyro į guolius nepylė.
Du provincijos artistai
Menu kitą 1989 metų pradžios renginį, vykusį Dramos teatre, taip pat kultūrininkų pilną. Gerą pusdienį triūsiau, kol Tado Daugirdo Vyčiu tinkamai padabinau sceną (tuomet valstybinio Vyčio dar nebuvo), sutvarkiau tribūną, apšvietimą, gėles. Iš tos tribūnos aidėjo teisingos ir drąsios kalbos, kurios griovė mūsuose tarybines atgyvenas.
Būdamas tokia atgyvena, klausiausi, kaip tapytojas Vitolis Trušys liežuviu griovė mano devyniolikos metų veiklos rezultatus teršiant Šiaulių miesto meninį vaizdą. Nors bjauru, bet nieko naujo. Intrigos ir kaprizai tarp kūrybininkų – normalus reiškinys. Nuoskaudas įpratau slėpti savyje, to reikalavo pareigybė ir elementarus žmogiškas padorumas.
Pasibaigė renginys. Atsistojau praleisti eilės kaimynus. Aktorius Pranas Piaulokas, prasilenkdamas, nykščiais iš abiejų pusių skaudžiai bakstelėjo į šonkaulius. Taip išliejo šventą neapykantą santvarkai. Stabtelėjo, į savo smūgį laukdamas atosmūgio. Ak, kaip niežėjo kumščiai!.. Tas artistas pilname žmonių parteryje tikėjosi suvaidinti teigiamo herojaus vaidmenį kovoje už lietuvybę! Sulaužius šonkaulius, jis gautų Nepriklausomybės kovų invalido knygelę ir pensiją, galbūt gėlių nuo senmergių... Tiek žiūrovų aplinkui!..
Dabar praėjus dešimtmečiui, atskleisiu kortas. Būtų gražiai paprašę, būtume kartu sugalvoję, kaip mane žeminant sublizgėti meile Tėvynei. Mielai būčiau vaidinęs tų tarp provincijos artistų, net ir Sąjūdžio uždanga dekoruotoje scenoje. Dabar palikau vaidinti vienus ir sau. Prie visų valdžių jiems lemta vaidinti vieniems ir sau.
Saugumo viršininko kabinete
Praėjus porai mėnesių po paskutiniojo straipsnio pasirodymo „Krivūlėje“ (Nr. 3, 1988 12 26), pavasariop, sučirškė mano kabineto operatyvinis triženklis telefonas. Skambino Petras Ridikas, Šiaulių saugumo (KGB) viršininkas. Kvietė užsukti pas jį – bet kada. Kada užsukti? Nors ir dabar... Tyliai įspėjau sekretorę Vidą, architektą Gailutį ir nužingsniavau. Pasitiko žinybos antrojo aukšto tarpduryje, įsivedė kabinetan, pasodino, įpylė tirpios kavos. Optimistiškai kranksėjo varnos Senajame (dabar Didždvario) parke.
Keletas tradicinių klausimų: kaip sekasi? kokie kūrybiniai planai? Atsakiau ir savo ruožtu to paties paklausiau jo. Šyptelėjo. Palengva įsišnekėjome. Tiksliau, daugiausia šnekėjo jis ir, mano supratimu, protingai. Anksčiau jis dirbo operatyvinį darbą, dabar padarė vadovu. Jam tai – moralinė atsakomybė už savo ir kitų nuodėmes. Kasdienės suvestinės duoda puikią Lietuvos žmonių dvasinę ir ekonominę išklotinę. Saugumo viršininko žinios smarkiai skiriasi nuo statistinio piliečio.
– Norite Nepriklausomybės? Gausite, o kas toliau? Kas garantuos, kad Lenkija nepareikalaus grąžinti Vilniaus krašto, o jei reikės, atsiims karu. Karu?.. Kas duos taikos garantiją silpnam valstybės naujagimiui? Dabar, kai esame Tarybų šalies sudėtyje, mes saugūs, lenkai Maskvos bijosi. Baltarusija taip pat turi pretenzijų Vilnijoje, o Klaipėdos kraštą Tarybų Sąjunga pasiliks sau, nes ne iš Lietuvos, o iš hitlerinės Vokietijos išsikovojo. Tai bet kuris moksleivis žino. (Vėliau, sklaidydamas jedinstvininkų spaudą, prisimindavau Šiaulių saugumo viršininko nostradamines pranašystes. Atsimenat vėliau užvirintas lenkiškas autonomininkų aistras Vilnijoje, rusakalbių teritorines pretenzijas?)
– O toliau, galvojate, būsime palikti ramybėje? Neturėkime iliuzijų, pasižiūrėkime žemėlapyje, kaip nenatūraliai esame įsprausti tarp Kaliningrado ir didžiulio Rytų valstybės koloso. Kiek tai tęsis? Dešimtmetį, penkiasdešimtmetį, o vėliau? Pats žinai istoriją, kuri kartojasi, kai koloso ekonomikai prireikia prasiveržti prie Baltijos. (Kur tuomet dėsimės? Nebus Lietuvos, nebus skausmo. Skauda – reiškia gyvi...)
Sakome, kad priešai – rusai, Tarybinė Armija. Išves, jų nebebus, būsime laisvi. Nuo ko? Bėgę nuo meškos, pateksime vilkui, žiauresniam priešui, kaip visos maskvos ar varšuvos. Tas vilkas – tai mes, lietuviai, su savo pavydu, godumu, pomėgiu intriguoti, pasipūtimu. Kiekvienam aišku, kad penkias dešimtis metų megztas saugumo tinklas niekur nedings. Pats profesionaliausias būdas pasmaugti mus – mūsų pačių dvasia ir rankomis. Ir smaugs, kodėl turėtų nesmaugti? Tu jų vietoje elgtumeisi kitaip? (Biblija irgi teigia: „Netikrus pranašus pažinsi iš jų darbų“. Rėksniai ir politiniai riaušininkai – tai vidutinybės. Anksčiau ar vėliau išaiškėja tų marionečių judintojai – įkvėpėjai. Instinktas sakė: ir jedinstveninkai, ir „bekiaušės“ partijos – abu labu tokiu. Dabar, praėjus dešimtmečiui, tos ylos lenda iš maišo.)
– Gaila Andropovo, – tęsė pašnekovas, – jis, ko gero, buvo vienintelis TSRS vadovas, turėjęs pilną savo valdų vaizdą, gaila, kad valdžia atėjo, kai sveikata baigėsi. Gorbačiovui toli iki jo inteligencijos, ką ten šnekėti apie Brežnevą ar Černenką. Stalinizmas...
...„Pokaryje privirė košės, dabar turime kabliuoti“... Pasirodo, manasis straipsnis suvirpino Vilniaus vadovybę ar kažką kitą. Ar negalėčiau parodyti 1947 metų lavonduobių? Kada? Nors ir dabar. Pokalbį tęsėme juodoje „Volgoje“. Nekalbus vairuotojas Aleksandrijoje įsuko į šunkelį ir įklimpo. Dumblini ir įsiręžę vargais negalais išstūmėme tarnybinį automobilį kur sausiau. Pažvelgiau iš šalies. Mes, du lietuviai inteligentai, dviejų prieštarybių atstovai, valėmės tą patį Aleksandrijos purvą, ištryškusį iš po rusiškos „Volgos“ ratų.
