Naujausios
Didžiojo kanjono stebuklas ir tai, kas yra tikra
Lemtinga loterija
„Amerikiečiai atviri ir tolerantiški net tiems, kurie angliškai kalba nelabai taisyklingai. Draugiškai bendrauja, sveikinasi, bet per daug arti neprisileidžia. Su kaimynais kavutės negeriame ir gimtadienių kartu nešvenčiame. Jų namai yra jų tvirtovė“, – pasakoja žavi moteris.
Kalbant Akvilei, prisiminiau vieną trumputį nutikimą. Kelionės pradžioje vaikštinėdami miestelyje, kuriame gyvena mūsų draugai, netyčia nužengėme nuo šaligatvio trinkelių į vietos gyventojo sklypo pusę. Sklypai čia, jau minėjau, neaptverti tvora – taip numatyta vietos įstatyme. Draugai įspėjo stengtis, kad daugiau taip nenutiktų, nes rizikuojame būti sklypo savininko įspėti pažeidę privačią erdvę, o gal net policiją iškviestų.
„Amerikoje ginklų daugiau negu žmonių!“ – lyg juokais, lyg ir rimtai sako mūsų palydovai. Nesigiliname, kodėl tai pasakė būtent dabar. Bet tiesa yra tokia.
Jei kam įdomu, tai mūsiškiai „amerikonai“ – tikri šiauliečiai, Šiauliuose gimę ir užaugę. Ir savo ateitį abu kažkada siejo būtent su Šiauliais. Bet jų istorija pakrypo kita linkme.
2003-iaisiais tada 22 metų Akvilės šeimoje ir giminėje „užvirė“ šaršalas dalyvauti Amerikos „žalios kortelės“ (JAV imigracinių vizų) loterijoje. Anketas pildė kiekvienas, užpildė ir Šiaulių kolegijoje Verslo administravimą tada studijavusi Akvilė. Tik skirtingai negu visa giminė, ji su niekuo nepasitarė ir savo anketą išsiuntė ne elektroniniu paštu, o popieriniu laišku. Prisimena, buvo giminės apkaltinta, kad padarė šitokią klaidą.
Jei klaida, tai klaida, bet 2003 metų birželį būtent Akvilė paštu gavo pranešimą, jog laimėjo loteriją ir privalo per nurodytą laiką su reikiamais dokumentais prisistatyti į Amerikos konsulatą Varšuvoje.
„Pasakiau, važiuosiu į tą Ameriką, jeigu važiuos ir draugas“, – šypsosi moteris, prisiminusi, kad su dabartiniu vyru tada buvo pažįstami vos pusmetį.
Į Varšuvą nuvyko jau susituokę. Natūralu, sulaukė daug klausimų, patikrinimų, individualių apklausų – aiškintasi, ar jų santuoka nėra fiktyvi, turint tik tikslą išvykti į JAV abiem.
Išvažiavo 2004 metų gegužės mėnesį. Nuo tada Tėvynę, Šiaulius, brangiausius žmones apkabina tik kas kelerius metus, per atostogas. Ir džiaugiasi sulaukiantys svečių iš Lietuvos.
„Labiausiai artimųjų trūksta per didžiąsias metų šventes. Prisimenu, kaip, būdama vaikas, važiuodavau švęsti pas močiutes. Deja, nebuvau jų laidotuvėse... Negrįžau mirus ir broliui. Yra kaip yra“, – Akvilės balse girdžiu nostalgijos gaidelę.
Amerikoje per 21 metus šeima jau įleido šaknis. Abu su vyru yra apsirūpinę finansiškai, turi gerus darbus, augina sūnų. JAV gimęs dabar 13-metis jaunuolis lietuviškai bendrauja tik su tėvais.
Kai tiek daug kalbame Tėvynės, namų, artimųjų, kurių jau spėjau pasiilgti, tema, sugriebia kažkoks keistai saldus džiugesys, kad čia, Amerikoje, aš esu tik laikinai ir kad netrukus galėsiu apkabinti, prisiglausti prie to, kas tikra, brangu, sava. Ir jokie kriokliai, jokie viso pasaulio kalnai ir vandenynai, jokios aukštumos ir tarpekliai neatstos to, ką palikau savo mažytėje, pasaulio žemėlapyje vos matomoje Lietuvoje.
Keistoji „Tesla“
Tik kelios valandos miego, puodelis kavos ir mes jau kelyje. Ryto saulės nušviestas Las Vegas bunda po naktinio siautulio. Tiems, kurie čia gyvena, o ne atostogauja – prasideda nauja darbo diena.
Neprailgo, ir kertame Arizonos valstijos ribą – vakare į Las Vegą grįšime dar vienai nakčiai.
Jei kas paprašytų palyginti dviejų kaimyninių valstijų Nevados ir Arizonos panašumus, be abejonės, paminėčiau alinantį karštį ir rudai raudonus kalnus, kurie tolyn į Arizonos gilumą tik ryškėja.
Valstijos kelius įvardyčiau kaip neprastos kokybės, nors kai kur pakelėse – dykynė ir palmės, nugeibusios nuo karščio. Įdomūs – kalnų vingiai su staigiomis nuokalnėmis ir pakilimais. Esate patyrę jausmą, kuomet per pilvą, staigiai leidžiantis nuo stataus kalno, nubėga šiurpuliukai? Tokių šiurpuliukų, skriejant Arizonos keliais, teko patirti nesyk.
Pastebėjau, kad ne tik Arizonos valstijoje, o ir visur JAV populiarūs elektra varomi ar bent hibridiniai automobiliai. Kai kurios pardavimų kompanijos, sužinome, skatina tokių mašinų įsigijimą, kiekvienam pirkėjui dovanodama nemokamą metinį krovimąsi kai kuriose visoje Amerikoje išsidėsčiusiose aikštelėse.
Elonas Muscas, tęsia mūsų draugai, šovė į dešimtuką, įkūręs „Tesla Motors“ kompaniją ir pasauliui, ypač Amerikai, įteikęs elektra varomas „Teslas“. Amerikiečiai jas vertina dėl greito įsikrovimo bei taupaus energijos naudojimo. Vis dėlto naujieji, rinkoje pasirodę prieš kelerius metus „Tesla Cybertruck“ automobiliai mūsų bičiulių nežavi, esą nors neperšaunamo kėbulo, vis dėlto labai panašūs į šiukšlių konteinerį.
Pakeliui į Didįjį kanjoną turiu užsiėmimą – nepertraukiamame mašinų sraute ieškau būtent „Tesla“ automobilių. Beje, vienoje mūsų stotelėje pavyksta iš arčiau apžiūrėti ir minėtą „Tesla Cybertruck“ bei užmesti akį į jo saloną. Ar kada nors esate matę automobilį su keturkampiu vairu? Aš mačiau!
Bedugnė po kojomis
Atrodo, kad tikslas jau netoli, už keliasdešimties mylių. Tolumoje mirguliuoja degalinės pavadinimas „Last stop“ („Paskutinė stotelė“). Jeigu degalinė tikrai paskutinė kelyje į Didįjį kanjoną, būtina pasipildyti atsargas.
Benzinas čia brangesnis negu kitur. Bet ne laikas taupyti – pilame su kaupu.
Kai „Last stop“ lieka toli už mūsų, netikėtai pasirodo dar viena ir dar viena degalinė, pakeliui – mažiausiai penkios. Patys kalti, kad patikėjome pavadinimu.
Dalis Kolorado upės išgraužto tarpeklio, kitaip vadinamo Didžiuoju kanjonu, priklauso nacionaliniam parkui, o kanjono apžvalgos aikštelė įrengta hualapai indėnų rezervate. Kai kurios indėnų gentys čia gyvena iki šiol, taigi, suprantama, į savo rankas indėnai paėmę ir dalį verslo, susijusio su Didįjį kanjoną apžiūrėti atvykstančių turistų aptarnavimu.
Bilietai, neįsigijus jų internetu už 39 dolerius dar prieš kelionę po didįjį gamtos sukurtą stebuklą, vietoje kainavo kur kas brangiau. Atvykus, turizmo centro akivaizdžiai indėniškų bruožų darbuotoja paprašė 100 dolerių.
Kol mūsų draugai aiškinasi kone trigubai išaugusios kainos priežastis, pamatau ant stalelio stovinčią kortelę su wifi kodu. Vadinasi, prisijungus įmanoma pigesnius bilietus įsigyti čia pat.
Bandymai prisijungti prie nurodyto wifi be rezultato. Panašu, kad kortelę indėnai padėjo tik šiaip sau. Mūsų amerikietiški draugai tai įvardija kaip paprasčiausią už šimtų kilometrų nuo civilizacijos viešpataujančios genties sukčiavimą.
Vaizdai Didžiajame kanjone verti net ne 100 sumokėtų dolerių. Kiek akys užmato, kažkokia gamtos galybė!
Gyvybės trapumą pajuntu stovėdama ant indėnų rezervato teritorijoje įrengto trijų metrų pločio pasagos formos tilto stiklinėmis grindimis. Po mano kojomis – 1 200 metrų gylio tarpeklis, paprasčiau sakant, bedugnė. Didysis kanjonas nuo šio tilto atsiveria visa savo didybe – raudonų, saulės apšviestų kalnų panorama verčia suabejoti, ar to, ką matau, nesapnuoju.
Nemokamu autobusu vykstame apžiūrėti ir kitų vaizdingų Didžiojo kanjono vietų. Žiūrint į kalnų tarpus iš viršaus, matyti savo vagą prasigraužusi Kolorado upė. Draugai skaitė, jog būtent ji darbavosi milijonus metų, kad šiandien galėtume gėrėtis nenusakomo gylio kalnų plyšiais.
Vienoje iš stotelių čia dirbantis indėnas įteikia pažymėjimus – suprask, „jie matė Didįjį kanjoną!“. Kitas užtraukia indėnišką dainą, į taktą energingai mušdamas būgną. Ta daina tokia rėksminga, kad neatlaiko net paties dainininko balso stygos. Nesusilaikiusi prunkšteliu: toje indėno dainoje tiek daug nuoširdaus staugimo!
Pamaitinę akis vaizdais, kokių, manau, joks menininkas negalėtų sukurti, kopsime apsidairyti ant aukščiausio Didžiojo kanjono kalno ir tarsime šiam nepakartojamo grožio kampeliui „sudie“.
Keturi litrai pieno – pustrečio dolerio
Į Las Vegą sugrįžtame temstant. Kad ir kokie pavargę, teks užsukti į mano jau minėtą didelių kiekių prekybos centrą „Sam's club“. Mūsiškiai draugai sako, kad maistas Amerikoje nebrangus. Manau, jie taip teigia, omenyje turėdami „protingą“ produktų ir atlyginimų JAV santykį.
Įpročio apsipirkti kiekvieną dieną čia nėra, be to, apsiperkant savaitei bei dideliu kiekiu kur kas pigiau negu perkant, kaip pas mus madinga sakyti, kasdien šviežius produktus.
Paminėsiu keletą „Sam's club“ prekių kainų. 8 vienetų vištų krūtinėlių pakuotė – 15–19 dolerių. Galonas (keturi litrai) pieno – 2,59 dolerio. 24 vienetai naminių kiaušinių – 8 doleriai. Už ką tik iškeptą 2–3 kilogramų vištą – 5 doleriai. Kiaulienos kainos ne daug skiriasi nuo vištienos. Jautiena Amerikoje brangi – 35–45 doleriai už kartais net kilogramo nesveriantį gabalą.
Drabužiai, buitinė technika, vaizdo aparatūra kitapus Atlanto, drįsčiau teigti, kainuoja gerokai mažiau negu Lietuvoje. Pavyzdžiui, didelis, gal pusantro metro įstrižainės televizorius – apie 600 dolerių. Nors Akvilė teigia, kad nemažai daliai amerikiečių ir tokia kaina atrodo per didelė. Todėl laukia Juodojo penktadienio, kuris būna kitądien po paskutinį lapkričio ketvirtadienį rengiamos Padėkos dienos – vietinių vadinamos kalakutadieniu. Prekių kaina tada gali sumažėti 5 ar daugiau kartų.
Jei akys galėtų fotografuoti
Pasistiprinę savųjų apartamentų valgomajame, įsipatoginame milžiniškuose foteliuose prieš televizorių. Kiekviena JAV valstija turi savo tv. Mūsų tikslas – sužinoti rytdienos Jutos valstijos orus – vyksime pamatyti dar vieno gamtos, o gal net Dievo sukurto stebuklo – į vieną iš gražiausių visoje Amerikoje vadinamą Ziono nacionalinį parką.
2 valandos 40 minučių ir išsinuomotą miniveną paliekame Ziono parko prieigose – nuo šiol keliausime pėsčiomis arba nuolatos kursuojančiais parko autobusais. Nepaprasto grožio nacionalinio parko kelias-takas veda mus gilyn į kalnų, tarpeklių apsuptį.
Mūsų draugai buvo įspėję apsirūpinti skrybėlėmis, kurios saugotų nuo iš padų verčiančios kaitros. Bet kalnų parke šiandien nėra taip karšta, kaip buvome įspėti. Kelias tolimas, vaizdai – lyg atviruke. Eičiau ir eičiau. Kad taip būtų galima fotografuoti akimis ir pamatytus vaizdus išsaugoti iki gilios senatvės!
Man patinka kopti į žalumos nestokojančius kalnus, kuriuose kartkartėmis pamatome laukinių gyvūnų. Kalnų fauna čia ne tokia baikšti, kokia neretai būna ten, kur gyvena žmonės. Gal jaučia mūsų grėsmę? Bet Ziono kalnuose grėsmės nuojautos gyvūnai neturi. Tai todėl smagiai kartu su mumis straksi voveraitės, ramiai medžio lapus stataus kalno papėdėje rupšnoja stirnos – ir kaip jos ten atsidūrė? Parko autobuso stotelėje žirglioja povų pora – ramiai, pagarbiai, neskubėdama. Kad taip ramu būtų ir mūsų gyvenimuose. Gamta sukūrusi ramybę, kokios žmogui nesusikurti.
Laiko Amerikoje laikrodžiai tiksi ne mūsų naudai – viešnagės liko tik trys dienos. Rytoj – skrydis į Atlantą (Džordžijos valstija), o iš jos – į Floridą. Klirvoterio mieste (Clearwater) prie Meksikos įlankos draugai „suorganizavo“ trumpas atostogas.
(Bus daugiau)
