Naujausios
Išgyventi karantiną
„Karantino laikotarpis mums nebuvo liūdnas, – šypsosi Andrius. – Antrasis karantinas buvo ilgesnis, bet įdomesnis, turėjome įdėti daug pastangų, kad būtų gerai, ir bendromis kolektyvo pastangomis pavyko tai padaryti.“
Smuklė užsivėrė lankytojams, tačiau, pasak Andriaus, daugiau nei 50 procentų išaugo maisto užsakymų pristatyti į namus, darbovietes ar išsinešti. Čia labai pagelbėjo atsiradę maisto išvežiotojai „Bolt“ ir Wolt“, nors ir atsiriekdavo nemažą dalį nuo apyvartos.
Balandžio pabaigoje leidus atsidaryti lauko kavinėms, restoranams ir užeigoms, duris atvėrė ir „Juonė pastuogė“, tačiau, pasak Andriaus, lankytojai neskubėjo sugrįžti. Juolab kad orai nelepino šiluma, ir darbo valandos buvo ribotos. Atšilus orams ir ilgėjant darbo valandoms, lankytojų daugėja, o štai turistų grupių iš kitų šalių jau greitai bus dveji metai, kai neatvyksta, nebent vienas kitas pavienis užklysta.
Ar prašo lankytojų pateikti galimybių pasą?
„Mums to nereikia, nes beveik nuo pat įsikūrimo pradžios vasarą lankytojus aptarnaujame tik lauke. Turime pavėsinių, staliukų su skėčiais, galime susodinti apie 300 lankytojų“, – sako Andrius.
Smuklės vadovas džiaugiasi, kad per karantiną pavyko išsaugoti visus darbuotojus, įsibėgėjant vasaros sezonui jau beveik visi sugrįžo iš prastovų ar dalinių prastovų.
Kaip ir Palangos verslininkams, taip ir Šiaulių gana striuka su sezoniniais darbuotojais – padavėjais. Ypač birželį, mat didelė dalis norinčių vasarą padirbėti jaunuolių yra mokyklinio amžiaus, o mokslo metai pailginti, ir vos ne visą birželį tebevyksta pamokos, atsiskaitymai, kitos veiklos. Kita vertus, pasak Andriaus, nelengva šiuolaikinį jaunimą sudominti nelengvu sezoniniu darbu.
Lietuviška virtuvė nemiršta
Ar lietuviška virtuvė nepraranda populiarumo, kai atsiranda vis daugaiu galimybių net neiškeliant kojos iš savo miesto paragauti kitų šalių virtuvių patiekalų, net ir egzotiškiausių?
10 metų „Juonė pastuogė“ virėja dirbanti Ramunė Vileikienė sako, kad tradiciniai lietuviški mėsiški ir bulvių patiekalai populiarumo nestokoja – išragavę kitų šalių patiekalų lietuviai vis tiek grįžta prie laiko patikrintų ir pamėgtų cepelinių, kugelio, vėdarų, žemaičių blynų, kepto karbonado, kotletukų, mėsiškų tirštų sriubų.
Virėja taip pat pastebi, kad dažnam lietuviui tikri pietūs turi būti su mėsa. „Jeigu pietums siūlome kažką mėsiško ir, pavyzdžiui, varškės apkepą, tai mėsos patiekalų pirmiausiai nelieka. Jeigu sriubos, tai irgi su mėsa, ir kad jos sriuboje būtų kuo daugiau“, – sako Ramunė.
Pasak Andriaus, nemažiau tarp lietuvių populiarūs azijietiški patiekalai. „Juonė pastuogė“ dirbantis virėjas uzbekas Abilžon Uzakov vos spėja suktis aplink kazaną, kuriame ruošia uzbekiškus patiekalus dimlamą, lagman, plovą ir kitus.
Ir užsakant maistą į namus plovas nenusileidžia cepelinams ar žemaičių blynams, kurie gali būti ne tik su tradiciniu mėsos įdaru, bet ir su grybais ar varške, pagardinta špinatais.
„Populiaru tai, kas skanu, nebrangu ir daug“, – sako Andrius.
O kokius patiekalus linkę išragauti svečiai iš užsienio?
„Kai pietus užsienio turistams užsakinėja agentūros, dažniausiai prašo patiekti cepelinių, nors ir siūlom kažką kito iš lietuviškos virtuvės, nes cepelinai užsieniečiams nėra pats mėgstamiausias patiekalas. Pavyzdžiui, ypač japonai, kinai suvalgo tik mėsą, o bulvę palieka. Pavieniai atvykstantys užsieniečiai užsisako labai įvairiai. Vieni nori ką nors iš mūsų šalies virtuvės, kiti renkasi tai, kas įprasta ir jų šalyje“, – pasakoja Andrius.
„Labai giria mūsų obuolių pyragą, kuris yra lyg močiutės keptas. Taip pat mielai ragauja kopūstų sriubą, kurios tokios kitoj šaly nerasi“, – priduria Ramunė.
Nejučia kalba pasisuka apie tai, ar bemokės ir norės cepelinus, kugelį, kopūstienę su šonkauliukais gaminti mūsų vaikai, anūkai. Ne tik svetimų šalių patiekalai užkariauja mūsų širdis, bet ir greitas maistas, nes nebesinori ir nelabai lieka laiko suktis virtuvėje. Visgi pašnekovai svarsto, kad kaip ir kitose srityse, taip ir virtuvėje vyrauja mados, o jos linkusios kartotis. Šiandien lietuviški patiekalai gal ir nėra „topo viršūnėje“, tačiau praeis kažkiek laiko ir vėl galbūt sugrįš „cepelinų baliai“, taip, kaip sugrįžo duonos kepimas namuose.
„Svarbiausia, kad tada dar būtų tų žmonių, kurie gali parodyti ir pamokyti, kaip cepelinus virti“, – šypteli Andrius.
Virėjų gudrybės
Bendraujant su virėja nepasinaudoti proga ir neišklausti bent kelių gudrybių būtų tiesiog nuodėmė.
Ką daryti, kad pjaustant svogūnus negraužtų akių?
Ramunė nustebina: „Bent jau mes virtuvėje, kai pjaustome svogūnus, į burną įsidedame kelis gabalėlius skrudintos duonos. Jos kramtyti nereikia, tiesiog laikyti burnoje. Tai tikrai padeda neapsiverkti.“ Pasak patyrusios virėjos, kiti būdai, pavyzdžiui, vis nuplauti peilį po šaltu vandeniu, nėra tokie veiksmingi.
Kaip išvirti gardžią sriubą?
„Tikrai skanią sriubą išvirsite tik iš natūralaus mėsos sultinio. Žinoma, sodriam, gardžiam sultiniui išvirti reikia laiko, kartais ir penkių valandų. Jokie sultinio kubeliai natūralaus sultinio neatstos. Jeigu mėgstate mėsiškas sriubas, nepagailėkite mėsos, daržovių, kruopų. Tikra sriuba turi būti pakankamai tiršta. Naudokite tik natūralius prieskonius: žoleles, pipirus“, – pataria Ramunė.
Kaip pagaminti skanią bulvių košę?
„Skaniausia bulvinė košė bus, jeigu į sutrintas bulves įpilsite karšto pieno ir įdėsite sviesto“, – sako virėja.
Šventinė gira
Artėjančioms Joninėms Ramunė siūlo pasigaminti kvapnios, gardžios giros. Kadangi gira daugelio mėgstamas gėrimas, kad užtektų ir šeimai, ir svečiui, nebijokite užsiraugti daugiau.
Reikės: maždaug 15 litrų vandens, kepalo juodos duonos, 2 kg cukraus (galima ir kiek mažiau, jei nemėgstate labai saldžios giros, tačiau būtina atminti, kad rūgstant girai saldumo mažėja), 2 pakelių salyklo (jo būna pirkti prekybos centruose, ieškoti prie prieskonių), 3 pakelių po 7 gramus sausų mielių, citrinos, apelsino.
Juodą duoną supjaustome gabalėliais ir gerai paskrudiname orkaitėje. Paskrudusią duoną suberiame į puodą, supilame cukrų, užpilame vandeniu ir šiek tiek paverdame, kad ištirptų cukrus, o duona paskleistų spalvą ir skonį. Gėrimo ruošinį nukošiame į indą, kuriame rauginsime girą, į dar karštą suberiame salyklą, įspaudžiame citrinos ir apelsino sulčių, žieveles sumetame į tą patį indą, supilame likusį (šaltą) vandenį. Ant viršaus užbarstome tris pakelius sausų mielių ir nemaišome. Indą uždengiame plonu audeklu ir pastatome maždaug parai kambario temperatūroje rūgti.
Kai mielės suveikia ir pradeda į paviršių kilti burbuliukai, girą galima nukošti, supilstyti į butelius ir pastatyti šaltai. Dar po keleto valandų girą jau galima tiekti į stalą.
Kokios Joninės be kepsnių?
Visgi daugelis turbūt neįsivaizduoja Joninių be vakarojimo prie laužo ir ant žarijų keptų kepsnių.
Kepsninėse galima kepti ne tik šašlykus, vištieną, dešreles, bet ir į foliją įvyniotus prieskoniuotus sūrius, įvairias daržoves, vaisius.
„Labai skanus, gal kiek ir primirštas patiekalas – žarijose keptos bulvės. Jas galima kepti tiesiog suvyniotas į foliją, o galima prieš tai įpjauti, prismaigstyti lašinukų ar šoninės, padruskinti, paprieskoniuoti, suvynioti į foliją ir pakepti žarijose“, – siūlo Andrius.
Vietoj jau įprastų patiekalų Ramunė Joninių stalui siūlo pasigaminti šonkauliukų kelmą. Nors skamba neįprastai, tačiau pasigaminti jį nėra sunku.
Reikės ilgesnės šonkauliukų „juostos“, faršo ir mėgstamų prieskonių. Šonkauliukus Ramunė rekomenduoja apvirti, tuomet jie greičiau iškeps, bus minkštesni. Iš apvirtų ir pamarinuotų šonkaulių „juostos“ padarome žiedą (taip išeis kelmo pagrindas) ir surišame juostele, kad laikytų formą, vidų su kaupu prikemšame prieskoniuoto faršo. Kepti kelmą vidutinio karštumo orkaitėje arba kepsninėje su dangčiu apie porą valandų. Kad būtų efektingiau, prieš patiekiant į stalą galima apšlakstyti spiritiniu gėrimu ir uždegti.
O kaip Jonines švenčia ansamblis „Jonis“ ir „Juonė pastuogė“, juk vardinės?„Tiesą sakant „Jonis“ tą dieną turi tiek užsakymų, kad namuose nebespėja pagroti. Bet kokiu atveju darome gyvos muzikos vakarą su žaidimais ir paparčio žiedo (prizo) ieškojimu, ir simbolinis Joninių laužas būna, ir keptų šonkauliukų „Joninių vainikas“, – vardinių atributus vardija Andrius.
