Naujausios
80 iš 500
„Camino Lituano“ valdybos narys Marius Minkevičius drauge su Camino Lituano bendruomene, pailsėję Kurtuvėnuose po gana intensyvaus darbo šeštadienį, sekmadienio rytą prieš šv. Mišias trumpam stabtelėjo pokalbiui su žurnaliste Kurtuvėnų parapijos klebonijoje prie rytinės kavos puodelio. Ilgai kalbėti nėra kada – laukia kelias ir piligrimus vienijantis bendruomenė vėl leidosi į naują kelio žymėjimo etapą.
Skaičiai iškalbingi – vos per dvi savaitgalio dienas bendruomenė sužymėjo net 80 kilometrų šv. Jokūbo kelio – o tai yra apie septintadalis viso „Camino Lituano“ kelio, besidriekiančio per Lietuvą nuo Žagarės iki Seinų net 500 kilometrų.
Iš viso su „Camino Lituano“ bendruomene ir kurtuvėniškiais abi dienas kelio žymėjime dirbo 18 žmonių, pasiskirstę į kelis ekipažus. Vieni įkasinėjo kuoliukus, kiti tvirtino lenteles su šv. Jokūbo kriauklėmis arba ant jau esančių objektų išpurškė rodykles dažais.
Geltonos kriauklės mėlyname fone – tai piligrimų globėjo – šv. Jokūbo ženklas. Atliktas labai svarbus darbas – vos per vieną savaitgalį šv. Jokūbo kriauklių žymėjimu sujungti Palendriai su Kurtuvėnais. O juk šis vaizdingas ir įdomus maršrutas, jungiantis dvi svarbias šventoves, buvo pirmasis šį birželį Šiaulių rajono savivaldybės organizuoto piligriminio žygio maršrutas, pradėjęs keturių savivaldybių piligrimystės mėnesį.
Vienas „Camino Lituano“ kelio įkūrėjų ir entuziastų – „Camino Lituano“ lyderis Marius Minkevičius, subūręs neįtikėtinai vieningą, pasiaukojusią ir darbščią piligrimų bendruomenę. Jis, pasakodamas apie ypatingai produktyvų savaitgalį žymint „Camino Lituano“ kelio maršrutą Šiaulių rajone, pabrėžė: „Pirmą kartą kelio žymėjime dalyvavo klebonas! Su dvasininkais „Camino Lituano“ visoje Lietuvoje turi labai glaudžius ryšius, bet tokio fakto, kad klebonas pats kaltų kuoliukus – dar nebuvo. O Kurtuvėnų klebonas Marius Dyglys – dirbo kaip ir visi kiti! Puikios emocijos! O emocija juk yra pagrindinis dalykas, dėl ko mes visa tai darome ir dėl ko apskritai driekiasi šv. Jokūbo keliai!“.
Marius Minkevičius pasakojo, jog per Žemaitiją eina dvi „Camino Lituano“ kelio atšakos: viena prasideda Mažeikiuose ir per Telšius, Varnius, Kurtuvėnus, Kryžių kalną pasieks Sereikius, o kita Žemaitijos atšaka jungs Mažeikius, Telšius, Varnius, Šilalę, Jurbarką, Panemunę eidama link Kauno.
Viena iš Žemaitijos trasos atšakų po praėjusio savaitgalio darbo nuo Telšių jau ir pasiekė Kurtuvėnus, o artimiausiu metu, galbūt dar ir šį rudenį, bus baigtos žymėti atkarpos Kurtuvėnai-Šiauliai, Šiauliai-Sereikiai ir Kryžių kalnas, kad pavasarį žmonės jau galėtų pradėti saugius piligrimystės žygius puikiai sužymėtu keliu.
Marius Minkevičius skaičiuoja, kad nuo Telšių iki Kryžių kalno sužymėtas šv. Jokūbo kelias drieksis apie 230 kilometrų vaizdingomis apylinkėmis, užsukdamas į šventoves, istorijai, krašto kultūrai ir žmonėms žymias vietas.
6 minutės saugumo, ramybės ir dėkingumo
Marius Minkevičius pasakojo, kad kuoliukai šv. Jokūbo kelyje yra statomi kas 500 metrų. Tokį atstumą žygeivis įveikia maždaug per 6 minutes. Kodėl reikia žymėti kelią?
„Jeigu po 6 minučių ėjimo neradai kelio ženklo su šv. Jokūbo kriaukle – yra tikimybė, kad eini ne ten. Jeigu esi miške ir artėja vakaras, baimė auga. Kuoliukas su šv. Jokūbo kriaukle suteikia didžiulį saugumo jausmą. Išmanieji telefonai, kuriuos dabar visi turi, yra gerai, bet – telefonai išsikrauna, kartais giliame miške dingsta ryšys, o kuoliukas su geltona kriaukle mėlyname fone yra absoliuti saugumo garantija“, – pasakojo Marius Minkevičius su kitais bendruomenės nariais sekmadienio rytą prieš šv. Mišias gerdami kavą Kurtuvėnų parapijos raštinėje.
Ėjimo žymėtu keliu saugumą ir ramybę paliudijo drauge su visais kelią nuo Palendrių iki Kurtuvėnų žymėjusi rokiškėnė Daiva Bimbienė. Ji šią vasarą praėjo visą „Camino Lituano“ kelią per Lietuvą – nuo Žagarės iki Seinų.
„Eidama lietuviškąjį kelią džiaugiausi žymėjimu. Esu ėjusi Ispanijoje Santjago de Compostela, kuriuo visi džiaugiasi, kaip labai gerai sužymėtu keliu. Galiu paliudyti – Lietuvoje Camino Lituano dėka šv. Jokūbo kelias ne ką prasčiau sužymėtas, nei garsusis Ispanijos kelias. Ypač dabar, kai atsiranda nauji maršrutai. Labai džiaugiuosi galėjusi prisidėti prie šio žymėjimo, nes kiekvieną kartą, kai eidama keliu pamatau kuoliukus, išpurkštas kriaukles, dėkojau širdyje kiekvienam, kuris tai padarė. O dabar ir aš prisidėjau, kad kažkam kelią pažymėčiau ir palengvinčiau jo kelionę“, – sakė Daiva.
Keliui reikia žmonių
Marius Minkevičius pasakojo, jog piligriminio kelio atsiradimas yra ir paprastas, ir labai sudėtingas procesas. Pirmiausia, yra darbas su žemėlapiais, tada pirmeiviai vyksta žvalgyti kelio į vietą, vėliau kelio žvalgymą atlieka didesnėmis grupėmis, kol išžvalgomas geriausias maršrutas, tada pradedamas ruošti markiravimo žemėlapis, organizuojamos talkos ir atliekamas žymėjimas.
Tačiau Marius Minkevičius neabejoja, kad kelio esmė vis tik yra žmonės – „Camino Lituano“ branduolys, bendruomenė ir keliui talkinantys, piligrimus sutinkantys, pamaitinantys, apnakvyndinantys žmonės.
„Būtent Kurtuvėnuose, Šiaulių rajone, suradome tai, ko ieškome ir siekiame nuo pat „Camino Lituano“ kelio kūrimo pradžios – kad įsijungtų vietos bendruomenės, nes kelias turi atsirasti ne kažkieno nurodymu, o iš žmonių iniciatyvos. Žmonėms nereikalingo kelio tiesiog neturi būti. Kurtuvėnai labai aiškiai parodo, kad kelias jiems reikalingas. Klebonas Marius Dyglys su piligrimu Kęstučiu Songaila tyliai ramiai suruošė visus 150 stulpų kelio žymėjimui, suderino leidimus su urėdija, kitomis organizacijomis, o „Camino Lituano“ bendruomenei beliko malonumas – labai gražų savaitgalį su puikiais žmonėmis padirbėti, patirti puikių emocijų ir pasiruošti ateinančios savaitės kasdienybei“, – sakė Marius Minkevičius.
„Camino Lituano“ bendruomenėje – labai įvairūs žmonės: verslininkai, žurnalistai, vadybininkai, pedagogai, gamtosaugininkai, politikai. Ši bendruomenė Šiaulių rajone, Kurtuvėnuose surado puikių bendraminčių ir piligrimystės entuziastų.
Kurtuvėnų parapijos klebonas Marius Dyglys nupirko visus reikalingus stulpus šv. Jokūbo kelio žymėjimui nuo Palendrių iki Kurtuvėnų ir dar liko pakankamas kiekis stulpų sužymėti keliui nuo Kurtuvėnų iki Šiaulių, iš kurių šv. Jokūbo kelias toliau suks į Kryžių kalną. Klebonas Marius Dyglys dirbo drauge su visais, padėdamas žymėti kelią, jis parapijos namuose yra įkūręs ir nakvynės vietas piligrimams, kitaip rūpinasi piligrimystės judėjimu Lietuvoje, nes ir pats yra keliautojas, gidas.
Neseniai šalia Kurtuvėnų atsikėlusi gyventi Kęstučio ir Vilmos Songailų šeima yra ištikimi piligrimai, Kęstutis yra labai svarbi „Camino Lituano“ bendruomenės dalis, jis ne tik padeda išžvalgyti naujus kelius, juos sužymėti, bet ir pusę vasaros, po tiesioginio darbo verslo įmonėje, savo garaže impregnavo klebono Mariaus nupirktus stulpelius kelio žymėjimui.
Prie kelio žymėjimo spalio 9-10 dienomis prisidėjo ir kurtuvėniškių Dariaus ir Editos Ramančionių šeima, Darius yra gamtosaugininkas, Šiaulių rajono savivaldybės tarybos narys, aktyvus Kurtuvėnų bendruomenės narys.
„Camino Lituano“ bendruomenę ir kelio žymėjimo talkininkus tradiciškai gardžiais valgiais ir išskirtinio skonio keptu kumpiu pamaitino Kurtuvėnų smuklės „Kryžkelės“ šeimininkė Zosė Kalnikienė, visų švelniai vadinama Zosele dėl vaišingumo ir geros širdies tapusi vienu Kurtuvėnų miestelio simbolių.
Dalijasi geromis emocijomis
„Pasidalindami geromis emocijomis, pasakojimais, ką darome, kaip kuriame, žymime kelią, keliaujame, kaip žmonės pasitinka piligrimus, su kokia meile padeda nunešti kuprinę į kambarėlį, ištiesia stiklinę vandens, – įkvepiame ir kitus keliauti, tapti piligrimais. Aš pati jau esu įkvėpusi keletą žmonių, kurie jau praėjo visą „Camino Lituano“ kelią, išvyko į Ispaniją, į Camino de Santjago. Kai patiri kažką gero – negali nepasidalinti. Taip ir auga piligrimystė Lietuvoje, pasaulyje“, – sakė Daiva.
Ji pasakojo, kad apie lietuviškąjį šv. Jokūbo kelią ji išgirdo prieš dvejus metus eidama Camino Santjago Ispanijoje. Dabar žino: žmogaus dvasios augimo prasme – ir Ispanijos, ir Lietuvos šv. Jokūbo keliai yra tapatūs.
„Žinių, informacijos sklaida apie „Camino Lituano“ kelią yra tvari, nes tai sklinda iš lūpų – į lūpas, ne finansiškai remiamais projektais, o – mažais žingsneliais nuo žmogaus iki žmogaus. Svarbu, kad tas kelias būtų reikalingas, jis gyvuotų ir visai nesvarbu, kas ir kodėl jį padarė“, – įsitikinęs Marius Minkevičius.
Prisiminta, kaip dalijamasi gerumu, o užsimezgę ryšiai vystosi, plėtojasi ir auga: šių metų Joninių savaitgalį „Camino Lituano“ bendruomenė keliavo po Žemaitiją žvalgydama maršrutą, o žvalgybinis žygis baigėsi Kurtuvėnuose, kur susitiko, bendravo vietos bendruomenės žmonės, Šiaulių rajono ir miesto turizmo specialistai, ansamblis „Kurtuovė“, Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis, maistu ir gerumu dalinosi Šiaulių rajono neįgaliųjų ir senjorų asociacija „Neužmirštuolė“, kuriai vadovauja Irena Urbonavičienė. Žinoma, piligrimams buvo patiektas ir penkių dienų brandintas keptas kumpis, kurį gamina Kurtuvėnų smuklės „Kryžkelė“ šeimininkė Zoselė Kalnikienė. Pasidžiaugta aktyvaus Camino Lituano bendruomenės nario kurtuvėniškio Kęstučio Songailos fotografijų paroda „Tik/ėjimas“, kuri eksponuojama Kurtuvėnų parapijos namuose.
Pirmas ir vienintelis
„Camino Lituano“ – pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.
Kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su Camino Polaco piligrimų taku.
„Camino Lituano“ bendruomenė savo veiklą pradėjo 2016 metų pabaigoje. Šv. Jokūbo kelio asociacija įsikūrė 2017 metų pradžioje ir suvienijo būrį šv. Jokūbo kelio entuziastų, piligrimų ir keliautojų. Camino Lituano – pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su Camino Polaco piligrimų taku.
„Camino Lituano“ suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus, jis sužymėtas tradicinėmis geltonomis rodyklėmis bei kriauklėmis. Visą kelio maršrutą sudaro 21 etapas nuo Žagarės iki Seinų. Prie pagrindinio kelio prisijungia naujos atšakos, kurių dėka „Camino Lituano“ kelią galima pasiekti iš kitų Lietuvos kampelių.
Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia nakvynės vietos, maitinimo įstaigos, yra kita reikalinga infrastruktūra. „Camino Lituano“ – ne tik pažymėtas maršrutas žemėlapyje. Tai – gyvas socialinis, kultūrinis, ekonominis reiškinys, prie kurio prisideda ir vietinės bendruomenės. Keliu einantys piligrimai aplanko bažnyčias, koplyčias, šventvietes, piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos, gamtos paminklus, muziejus, dvarus, istorinio ir kultūrinio paveldo vietas.
Kelias sukurtas be jokių projektinių lėšų ar valstybės pagalbos: visus darbus atliko „Camino Lituano“ bendruomenė ir savanoriai.
