Naujausios
Dabar jau laikas
Prieš kelerius metus Kęstutis su žmona ir sūneliu paliko šurmulingą gyvenimą Šiauliuose ir įsikūrė arčiau gamtos – soduose netoli Kurtuvėnų. Sako, kad net nebuvo abejonių, kurioje pusėje ieškos būsto. Čia labai gera aura.Transporto vadybininku dirbantis vyras po darbo dienos važiuodamas kartais stabteli pasivaikščioti Kurtuvėnų miškuose – atsigauna. Kiekvienas pasirenka, kad jam svarbu, o Kęstučiui svarbu – gamta.
Šis pomėgis traukdavo jį į žygius su bičiuliais, tačiau žygio organizavimas pareikalaudavo daugiau pastangų, nei pats ėjimas. Tada pradėjo eiti vienas. Į ispaniškąjį Santjago de Kompostela piligrimų miestą Kęstutis dar planuoja nukeliauti. O kol kas įveikė Camino Lituano.
Piligrimas sako, kad nuspręsti tiksliai, kada patrauksi į žygį, sunku. Jeigu nori, tai ateina laikas, kai kelias pats tau pasako: „o dabar jau laikas“.
„Grįžau vieną dieną iš darbo, piktas visas, problemų kalnas. Sakau žmonai: „viskas, nuvežk mane ketvirtadienį į Žagarę“. Taip ir prasidėjo. Man žygis – pats geriausias poilsis. 8–9 valandų žygyje vienas su savim pailsi visapusiškai nuo visko. Visi rūpesčiai pasilieka. Telefono garsas išjungtas. Eini čia ir dabar – tai pats tikriausias gyvenimas. Važiuoji iš darbo, pamatai, ką nors gražaus, tikrai nesustoji, nes skubi. O ten nepaskubėsi, neaplenksi, nepasislėpsi. Šilta, šalta – eini. Kažką pamatei, sustojai, nusifotografavai, pauostei, išgirdai... Jauties, kad gyveni“, – pasakoja Kęstutis.
Savąjį Camino Lituano jis pradėjo pernai birželį nuo Žagarės lygumų. Žygiavo 4 dienas. Toliau 6 dienas keliavo jau spalį. O užbaigė žygį pavasarį, Velykų laikotarpiu. Taip vyras derinosi prie sūnaus atostogų, nes tuo metu lengviau buvo palikti šeimą su visais kasdieniais rūpesčiais. 559 kilometrai įveikti per 19 dienų, neskaitant vakarinių pasivaikščiojimų po Kauną ir Alytų.
Atradimai „viduryje niekur“
Jam šis žygis – tai ir laikas sau, ir galimybė pamatyti kitokią Lietuvą. Viskam laiko užteko. Kartu tai iššūkis sau. Didesnę dalį kelio ėjo gana prastu oru. Ypač pavasarį buvo beprotiškai šalta, vėjuota, snigo. Be to, reikėjo taikytis prie karantino apribojimų. Nors piligrimai mažai sutinka žmonių. Daug buvo tokių etapų, kur per dieną Kęstutis sutikdavo daugiau žvėrių, nei žmonių. Eini miškais, laukais, visur stirnos, zuikiai, žmogų susitinki tik atėjęs į nakvynės vietą, pasisveikini ir eini miegoti.
Žygio pradžioje pirmą kilometrą nuklydo, teko apeiti lanką. Lyti pradėjo, kojos sušlapo.
„Taip nuoširdžiai išsiverkiau – nebėra nieko, jokių rūpesčių, priekyje – tik 500 kilometrų. Paskui einant ir batai išdžiuvo, ir karšta pasidarė. Kelyje niekam nesvarbu, kas tu, iš kur, kuo užsiimi ir išvis, ko tu čia atėjai. Visas laikas tavo ir tuo mėgaujiesi. Lietus lyja – nestovėsi po stogeliu, turi eiti. Priimi tai natūraliai. Namuose išeini, pradeda lyti, ieškai pastogės. Prarandi tą laisvės pojūtį, pastatai save į rėmus. Šiame pasaulyje – kitokios taisyklės“, – dalijasi potyriais piligrimas.
Net blogas oras džiugina. Nėra kada nei atsigerti, nei pavalgyti. Jei sustosi, sušalsi ir eidamas nebesušilsi. Todėl eini be pertraukų ir sutaupai daugiau laiko vakarui.
Fiziškai sunkiausias žygio etapas jam buvo 33 kilometrai nuo Paberžės iki Kėdainių. Prieš tai dieną iki Paberžės ėjo 47 kilometrus. Buvo spalio pabaiga, ne sezonas. Nakvynės vietos uždarytos, nebuvo kur apsistoti, teko dviejų dienų maršrutą įveikti per dieną. Į nakvynės vietą atėjo jau su tamsa. Kitą dieną sunku buvo ir iš lovos išlipti – skaudėjo sąnarius, kojas. O dar laukė kelias palei Nėrį, kuriame daug nelygumų. Užsibrėžė: jei nueis iki Kėdainių, viskas bus gerai.
Asfaltuoti geri keliai svarbūs automobiliams. Piligrimams eiti jie nėra geri. Maršrutą paprastai sudaro apie 10 procentų asfaltuotų kelių, 60 procentų vieškelių, 20 procentų – laukų ir miško keliukų. Niekada nesugalvotum nei nuvažiuoti, nei nueiti į tokią vietą, jei tas maršrutas neitų tais keliais.
„Viduryje dienos jau pusę maršruto buvo įveikta, apėmė toks nuovargis, galvoju, reikia pailsėti. Matau priekyje ant kalnelio gražias kapines. Galvoju: palipsiu, pailsėsiu. Nuėjau, atsisėdau, išsitraukiau maršruto žemėlapį, žiūriu, kad jau nebesu maršrute. Nusprendžiau kilometrą grįžti. Einant pro ūkininkų laukus keliuku, kuriuo tik traktoriai važiuoja, pamatau kuo puikiausią paminklą Vytautui Didžiajam. Viduryje niekur“, – pasakoja savo atradimus Kęstutis.
Kelias pasirūpina piligrimu
Jis pastebi, kad dažnam piligrimystė siejama su krikščionybe. Kartais žmonėms atrodo, kad tokiame žygyje visi eina būriais ir nešasi kryžių. Net ir Santjago de Komopstela žygyje žmonės eina su įvairiomis intensijomis – ar krikščioniškais tikslais, ar pažintiniais, ar tiesiog kaip turistai. Piligrimas eina savo kelią, o jo tikslai gali būti ir visai ne krikščioniški. Be to, jie gali ir pasikeisti. Gali atrasti ir tai, ko neieškai.
Tačiau čia pat Kęstutis pripažįsta, kad piligriminis žygis augina tikėjimą kažkuo. Apie kelią žmonės kalba suasmenintai, kaip apie Dievą – kaip ir yra, kaip ir nėra, niekas nematė. Tas kelias tarsi koks organizmas... Kai atsitinka tokie netikėti ir geri dalykai, galvoji, kas čia nutiko, ir supranti, kad tikėjimas kažkuo vistiek yra. Patiri žmonių begalinį pasitikėjimą.
„Mes tarp savęs kalbamės, kad blogi žmonės šituo keliu nevaikšto. Buvo vietų, kur aš net šeimininko nesutikau. Man pasako, kur raktas, pernakvoji, palieki pinigus už nakvynę ir viskas. Rozalime pas žmones įleido kaimynė, nes abu šeimininkai buvo darbe. Sako: čia šaldytuvas, pasiimk valgyti. Net nejauku šiek tiek. Grįžo šeimininkai, užsiima namų ruoša, o antrame aukšte sėdžiu aš, nepažįstamas žmogus, ir jiems tai visiškai normalu. Pasirūpina, ko valgyti norėtum, palinki gero kelio“, – džiaugiasi žmonių pasitikėjimu piligrimas.
Tie paprasti dalykai suteikia daug džiaugsmo. Tada pagalvoji, kiek nedaug žmogui reikia. Dienos pabaigoje tik svajoji rasti nakvynę, kad ant galvos nelytų. Ką tu nešiesi kuprinėje, labai atsakingai apgalvoji, ar tikrai reikės, ar tą dieną suvalgysi. Įvertini svorį. Kiek įsidedi į kuprinę, tiek ir pakanka. Sustoji pailsėti, net nenusiimi tos kuprinės, sveriančios 12 kilogramų. Sustoja laikas čia ir dabar, supranti, kad žmogui tiek tereikia – kiek sutinka, kiek gauna, kiek pats duoda.
Parodoje – piligrimo kelias
Birželio pradžioje Kurtuvėnų parapijos namuose atidaryta Kęstučio fotografijų paroda „(Netik)ėjimas“, kurioje – akimirkos iš Camino Lituano žygio. Šis sumanymas kilo spontaniškai. Kelyje apie jokią parodą neplanuota.
Fotografija Kęstučiui – tai savo gyvenimo akimirkų įamžinimas. Visada galvojo, kad tik sau. Gal socialiniame tinkle dar pasidalinti. Sako, jei būtų buvęs sumanymas iš karto daryti parodą, būtų pasiėmęs fotoaparatą ir dirbęs. Bet tada būtų buvę daugiau dirbtinumo. Dabar viskas nuoširdu. Tai, ką matė pats savo akimis ir užfiksavo mobiliuoju telefonu.
Parodos sumanymas atsirado baigiant praeiti kelią. Nuotraukų buvo nemažai. Draugai vis klausė, kur čia eini, ar fotografuoji, gal kokį blogą darai. Visiškai savanaudiškai atsakydavo: ne, čia aš eina vienas, viskas tik dėl savęs. Tačiau vėliau viskas pasikeitė.
Sumanęs pasidalinti įdomiausiomis žygio akimirkomis, Kęstutis pasibeldė į Kurtuvėnų šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios klebono Mariaus Dyglio duris. Kunigas tokiam sumanymui pritarė.
Kęstučio draugas iš reklamos įmonės atspausdino fotografijas ir parengė jas parodai.
„Be proto graži ta mūsų Lietuva“, – sako autorius. Dalis fotografijų – juodai baltos. Tiesiog tokią nuotaiką įkvėpė niūri žygio diena.
Kęstutis manė, kad jo žygis baigsis paroda, tačiau klydo. Į jos atidarymą atvykęs populiarėjančio Camino Lituano sumanytojas Marius Minkevičius pakvietė vietinį piligrimą dalyvauti tolimesniuose žvalgybiniuose žygiuose, naujų maršrutų sudaryme. Jau išžvalgyta nauja atšaka nuo Užvenčio per Palendrius, Kurtuvėnus. Piligriminis kelias Žagarė-Lazdijai lieka kamienu, tačiau bus šalutinių atšakų, kurios suves į tą patį kelią.
„Mariaus ir visų kitų dėka kol kas niekas nesikeičia. Mano kelias tik pakeitė kryptį ir dar pagreitį pagauna. Su paroda prasidėjo žygiai, kurie greit nesibaigs“, – piligrimas pilnas planų.
Tapo maršrutų kūrėju
Kęstutis pabrėžė, kad niekam negalima primesti kelio ar įkalbinėti juo praeiti. Tačiau džiaugiasi, kad vis daugiau sulaukia žinučių iš besidominčių Camino Lituano. Jo klausia, ką pasiimti, kaip pasiruošti. Gerai, kai kažkam gali padėti. Vienas žmogus klausė, ar reikalingas fizinis pasirengimas. Kasdien tenka praeiti po 20–30 kilometrų. Kęstučiui tai atrodo normalu, jam atskiro fizinio pasirengimo nereikėjo.
Bet dar įdomiau, kai tu kuri maršrutą, jį dėlioji. Gali atrasti labai skirtingas Lietuvas. Nuo Varnių iki Šilalės darė žvalgybinį žygį, tai nusprendė, kad ten Lietuvos Pirėnai. Sako iš kito Lietuvos krašto atvykę į Žemaitiją piligrimai negali patikėti, kokių įspūdingų piliakalnių turim.
Kęstutį džiugina planai įtraukti į maršrutus bendruomenes su etnografinėmis sodybomis, amatais, tokiais kaip naminių sūrių gamyba ar vilnonių kojinių mezgimas. Tada kelias pasidaro gyvas ir visapusiškas.
Kurtuvėnuose – piligrimų namai
Pokalbyje dalyvavo ir Kurtuvėnų šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios klebonas Marius Dyglys. Jam du kartus teko lankytis Santjago de Kompostela. Lietuvoje dažnai organizuodavo žygius jaunimui. Tik karantinas daug ką sustabdė.
„Geriau žiūrėti į ateitį. Geros tendencijos, kad Jokūbo kelią atranda įvairių įsitikinimų, įvairios socialinės padėties žmonės. Tada pradeda mąstyti sieloje, kad be manęs dar yra ta antgamtinė jėga, kuri išveda iš problemų, kartais – iš degradacijos, minčių apie savižudybę, alkoholizmo. Tas kelias paženklintas išgyvenimais, emocijomis ir yra geriausias medikamentas šiais laikais. Viduramžiais tai buvo skirta nusidėjėlių atsivertimui, išganymui gauti ir bausmės išvengti. Ne visi ir grįždavo. Dabar tai kartojasi. Žmonės eina bandydami pabėgti iš savo vidaus kalėjimo. Gražiausi deimantai per laiką apsineša dulkėmis, jei nevalai. Kelias skirtas žmogaus apsivalymui – per kančią ir džiaugsmą“, – sako M. Dyglys.
Jis anksčiau kunigavo Žagarėje. Tiek ten, tiek Kurtuvėnuose visi svečiai yra laukiami. Kai pakalbina piligrimą, įvairiausių istorijų išgirsta, nuostabių žmonių sutinka.
„Štai Kęstutis, pasibeldė į duris ir sako parodą noriu daryti. Sakau – prašom. Jo gyvenimo istorija per akimirkų įamžinimą. Džiaugiuosi, kad parapijoje gyvena žmogus, kuris myli piligriminį kelią, atranda savyje jėgų ir noro kažką daryti, įsijungti į piligrimų veiklą, net ženklinti naujus kelius, tapti jų kūrėju. Šv. Jokūbo kelias nuo pajūrio iki Biržų jau bus atviras po šv. Jokūbo atlaidų liepos 25 dieną“, – žada klebonas.
Marius Dyglys Kurtuvėnus įsivaizduoja dvasinio atgimimo centru. Vieni važiuoja į Kryžių kalną. Į Kurtuvėnus ateis žmonės pėsčiomis nuo Šiaulių ar Palendrių vienuolyno. Kurtuvėnai – nuostabus kraštas su savo panoramomis ir nuoširdžiais žmonėmis.
„Piligriminis kelias Kurtuvėnų bendruomenei duos džiaugsmą pamatyti įvairius žmones, dalyvauti nuostabiuose vakaruose su piligrimais. Galės jiems palinkėti „Bon Camino“ (gero kelio). Kai bus padarytas darbas ir matysime pirmuosius rezultatus, Kurtuvėnai bus dar nuostabesni. Jie verti, kad žmonės atrastų šv. Jokūbo bažnyčią, parapijos namus, piligrimų namus...“, – dideles viltis puoselėja kunigas.
Jis prieštarauja tam, kad vietiniams gali kelti nerimą, jog miestelį praeis daug svetimų žmonių. Žmogų išduoda akys. Jei žmogus ateina tyra širdimi, jis spinduliuoja pasitikėjimą. Parapijos namai Kurtuvėnuose visą vasarą atviri, paliekama skambanti muziką, kabo paroda, bet kada ir bet kas gali užeiti. Dar nepasitaikė, kad kas nors iš ten dingtų. Ir piligrimų namai, kuriuos įkurs dar šią vasarą, bus atviri.
