A. Sėjūnas: „Mano karta nėra prarastoji karta“

Redakcijos archyvo nuotr.
Kai įsikišame į gamtą, pasijaučiame dievais, gamta pati pasako, kad ne mes viską sukūrėme. Gal dėl to korona ir atėjo?
Šiaulietis Algimantas SĖJŪNAS, Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, atšventė 80-mečio jubiliejų. „Metų naštos dar nejaučiu“, – sako sulaukęs sveikinimų.

Nuo Atgimimo laikų iki šiol signataras yra aktyvus bendruomenės narys, nestokojantis drąsos sakyti, ką galvoja, ir ryžto kovoti už teisybę, gamtos tausojimą, šeimą, tautą, valstybę.

Karta, kuri pakeitė Lietuvą

– Kokios mintys, jausmai apima, sulaukus sveikinimų 80-mečio proga?

– Suprantu, kad 80 metų – daug, bet jie greitai prabėgo, jų naštos dar nejaučiu. Sveikata nesiskundžiu, protas dar savo vietoje ir neduoda man ramybės. Gyvenu stebėdamas pasaulį ir bandydamas, kiek galiu, keisti jį į geresnį. Procesai, kurie dabar vyksta Lietuvoje, labai mane jaudina. Esu intravertas, daugiau savyje pergyvenu, nesiveržiu į tribūnas, bet kai reikia, parašau ir pasisakau.

– Kaip apibūdintumėte savo kartą? Ar tai prarastoji karta, kaip dabar bandoma sakyti apie augusius, gyvenusius sovietmečiu?

– 1990 metais, atkuriant Nepriklausomybę, buvau 49 metų. Tikrai esu tarybinės kartos žmogus. Pasižiūrėjau į 1990 metų Aukščiausios Tarybos sudėtį ir maloniai nustebau, kad net 100 deputatų, kurie paskelbė Nepriklausomybę ir atkūrė valstybę, buvo 40 metų ir daugiau.

Ta karta, nors brendo sovietmečiu, pakeitė Lietuvą. Ta karta sukūrė Sąjūdį, turėjo savo vizijas, svajojo apie gražią Lietuvą. Ta karta nėra prarastoji. Tai karta, kuri sukūrė naujas galimybes, ir ja turime didžiuotis.

– Iš kur esate kilęs? Kokie gyvenimo momentai buvo išskirtiniai?

– Gimiau kaime, Ukmergės rajone, Vidiškiuose. Baigiau Vidiškių vidurinę mokyklą. Tai, ką ji davė, man yra šventas dalykas.

Aš turėjau puikius lietuvių kalbos ir fizikos mokytojus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai supažindino su Donelaičio, Maironio, Vaižganto, Strazdelio, Vinco Mykolaičio- Putino, Vinco Krėvės kūryba. Iki šiol mane žavi Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ apysakoje aprašytas Severiutės ir Mykoliuko meilės pasaulis ar gamtos ir žmogaus ryšys Vinco Krėvės kūryboje. Mokykla formavo mano pasaulėžiūrą, už tai esu dėkingas.

Aš rinkausi studijuoti fiziką Vilniaus universitete. Atvažiavau į Šiaulius dirbti „Nuklone“ inžinieriumi. Buvau ir cecho viršininku, ir vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju. Išskirtinis prisiminimas, kaip konstruktorių grupė sukūrėme mikroschemą, kuri tilpo į 5x5 milimetrų kristalą ir kristale tilpo net 100 000 įvairių elementų. Mikroschema buvo pradėta naudoti televizorių valdymo pulteliuose.

Išskirtiniai mano gyvenime buvo Sąjūdis ir Atgimimo idėjos, Žaliųjų judėjimas, Kovo 11- oji. Kai buvau Aukščiausiosios Tarybos deputatas, dirbau Gamtos apsaugos komitete, teko spręsti daug aplinkosaugos klausimų. Tarp jų ir su Šiauliais susijusių.

Šiaulių Pietinis rajonas turėjo labai blogą geriamąjį vandenį – iš čiaupių tekėjo tiesiog rudas vanduo. Žmonės negalėjo normaliai nei nusimaudyti, nei drabužių išsiskalbti. Buvo didžiulė problema. Sugebėjau įtikinti, kad Šiauliams reikia padėti, buvo tam skirti pinigai. Bet kai keitėsi valdžios, pinigus buvo bandyta atimti ir skirti Vilniui. Buvusiai finansų ministrei Elvyrai Kunevičienei apie tai pasakiau, tai ji laikinajam finansų ministrui pagrasino prokuroru. Sako, privalote vykdyti, kas buvo nuspręsta. Šiauliai sulaukė pinigų ir buvo atlikta Bubių vandenvietės rekonstrukcija, pastatyti nugeležinimo įrenginiai.

Dėmesio centre buvo ir Zoknių aerodromas. Dar 1989 metų birželį pakvietėm žmones apjuosti rankomis oro uostą, protestavome prieš gamtos taršą, nes užteršta žemė žibalu tiesiog degė. Mitinge buvo priimta rezoliucija, kad sovietinė kariuomenė iš Zoknių turi išeiti per penkerius metus. O išėjo greičiau – po 4 metų!

Atkūrus Nepriklausomybę, teko dirbti ir miesto vicemeru. Tada kilo mintis, jog buvusi didžiausia Europoje Zoknių aerodromo bazė galėtų tapti NATO baze. Džiaugiuosi, kad ta idėja buvo įgyvendinta.

Reikėjo spręsti, ką daryti su aerodromu, kai Šiaulių oro uosto bendrovė bankrutavo. Prisimenu, kaip Seimo Nacionalinio saugumo komitete susirinko trys ministrai klausimo svarstyti, kariškiai nelabai norėjo oro uosto prisiimti, nes kartu reikėjo prisiimti ir skolas.

Bet, pagaliau, sutiko, oro uostas buvo perduotas kariuomenei ir, kai stojom į NATO, išvakarėse į Zoknius atskrido NATO naikintuvai oro policijos misijai vykdyti. Pamenu, kaip eidamas į Seimo posėdžio salę netikėtai pamačiau man ištiestą ranką – sveikinosi generolas Jonas Kronkaitis, su kuriuo daug bendravome, kad į Zoknius ateitų NATO misija. Spausdamas ranką, jis pasakė: „Ačiū už išsaugotą oro uostą!“

Ne kartą teko susidurti su sudėtingais procesais. 1996–2000 m. buvau Seimo Antikorupcinės komisijos narys. Tada specialiųjų tyrimų tarnybų (STT) vadas buvo pavaldus Vyriausybei, o jį norėjo atleisti. Užstojau, kalbėjausi su Vytautu Landsbergiu, bet procesą pavyko sustabdyti tik kelioms dienoms. Premjeras Gediminas Vagnorius vadą vis tiek atleido. Kilo mintis, kad tarnybos, kurios kovoja su korupcija, negali būti pavaldžios ir atskaitingos Vyriausybei.

Devyni parlamentarai ėmėme ruošti įstatymo pataisas, kad STT negali būti pavaldi nė vienam aukščiausiam šalies vadovui. Konservatorių, kuriems pats priklausiau, aplinka šiai iniciatyvai buvo nepalanki, žiūrėjo į mus, kaip į išsišokėlius. V. Landsbergis buvo Seimo pirmininkas, jis klausė: „Tai ką, nė manimi nepasitikite?“

Atsakiau, jog tai principo reikalas. STT vadas paskiriamas kadencijai ir per ją gali aiškintis, ar nepadarė korupcinių nusikaltimų net patys aukščiausi vadovai – prezidentas, premjeras, Seimo vadovai, ministrai. STT įstatymas buvo priimtas, bet ne visiškai toks, kokio norėjome ir nelabai veikia. Matome, kaip Prancūzijoje prezidentai, Izraelyje premjerai patraukiami atsakomybėn dėl korupcinių veiksmų.

Išskirtinis etapas – priešinimasis Visagino atominės elektrinės statybai. Galiu pasakyti, jog tai buvo didžioji kova ir pergalė.

Kodėl naujos atominės nereikėjo

– Kodėl manote, kad Lietuvai tos atominės nereikėjo?

– Pirmiausia prisiminkime, jog tas laikotarpis buvo Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencija ir premjero Andriaus Kubiliaus kadencija. Lietuvai, mano nuomone, tada du žalingi dalykai buvo padaryti.

Suprantu, kad energetiškai buvome priklausomi nuo Rusijos. Ji galėjo kainas mums diktuoti, bet nuo to mes turėjome ir tam tikrą apsaugą – elektros tinklai per Lietuvą ėjo ir į Baltarusiją, ir į Kaliningrado sritį. Todėl negalėjo mums atjungti elektros tiekimo, privalėjo energiją tiekti, išlaikyti mūsų energetinės sistemos patikimumą, nes buvome ir iki šiol esame bendroje BRELL sistemoje.

Dujų vamzdis irgi ėjo per Lietuvą į Kaliningradą, tad aprūpinimo dujomis taip pat negalėjome prarasti. Buvome pakankamai energetiškai saugūs, nors energijos kainomis ir galėjo mus „terorizuoti“.

Tad ar reikėjo imtis tokių globalių projektų, kaip suskystintų dujų terminalas, kuris kainavo šimtus milijonų eurų, ar Visagino atominė elektrinė?!

Akivaizdu, kad pastatytas terminalas mums yra per didelis. Europos Sąjunga siūlė trims Baltijos šalims statyti regioninį terminalą, bet nesugebėjome susitarti su Latvija ir Estija.

Prezidentė ir Premjeras nusprendė statyti „savo“ terminalą. Kaip kokie plikbajoriai – pinigų nėra, bet noras pasipuikuoti didelis, aprūpinsime dujomis ir Estiją, ir Latviją. Paradoksas, kad suskystintas dujas perkame brangiau, o parduodame pigiau.

Visa tai padengiama iš gyventojų ir įmonių surenkamų mokesčių, kurie įskaičiuoti į elektros kainą. Niekas dabar nė nepasakys, kiek dėl to terminalo patyrėme nuostolių. Sugalvota, kad čia saugumo garantas. „Achema“ už tą garantą per metus turi mokėti iki 20 milijonų eurų, nors tuo dujų laivu nė nesinaudoja. Už tuos milijonus darbuotojams atlyginimus galėtų kelti.

Visagino AE taip pat buvo sumanyta statyti galingą – 1 300 MW. Jos vienos galios būtų pakakę aprūpinti Lietuvą elektra. Bet jeigu tą atominę dėl įvairių priežasčių tektų išjungti, tai reikia turėti tokią pat papildomą – rezervinę galią elektros tinkluose. Tai reiškia, kad visos kitos elektrinės, kai atominė išjungiama, turi generuoti tokį pat papildomą galingumą. Mokslininkų teigimu, galima buvo statyti tik tokią elektrinę, kuri neviršija 10 procentų elektros tinklų naudojamos galios. Taigi, galėjome statyti tik 120 MW elektrinę, o buvo užsimota statyti dešimt kartų galingesnę.

Ar galėjome statyti tokią elektrinę? Ją galima buvo įjungti tik į BRELL sistemą. Tokią jau turėjome Ignalinos AE. Su Visagino AE būtume buvę visiškai priklausomi nuo Rusijos.

Niekaip nesuprantu, kaip Seimas galėjo priimti tokius sprendimus. Bet tada buvo sukurta atmosfera, kad tie, kas prieštarauja strateginiais įvardytiems dujų terminalui, Visagino AE, tie yra Kremliaus ir Gazpromo agentai. Už tai buvo siūloma 7 metai kalėjimo.

2012 kovo 28 dieną parašiau memorandumą ir įteikiau Seimo nariams. Pasidalinau ne savo, o mokslininkų, su kuriais bendravau, teiginiais ir įžvalgomis.

Sunku buvo matyti, kad mano gimtojoje konservatorių partijoje neleidžiama susitikti su kolegomis, neleidžiama diskutuoti. Tada 2012 balandžio 12 dieną parašiau straipsnį „Visagino AE palaidos Lietuvos nepriklausomybę“, kuriame tiesiai šviesiai klausiau: „Kubiliau, kodėl parduodi valstybę?“ Apie tai dalinausi nuomone „Šiaulių krašte“, „Lietuvos žiniose.“

Europos Komisija jau tada mus perspėjo, kad regione numatomos keturios atominės elektrinės: be Visagino, dar dvi Kaliningrade ir viena Baltarusijoje. Taigi, dar 2012 metais buvo žinoma, kad Baltarusija statys atominę. Iš esmės visų keturių atominių statyba atitiko Putino planą, kaip užtikrinti rezervines galias, kuriai nors atominei sustojus, ir nepaleisti Lietuvos iš BRELL žiedo.

Nepaisant pasisakymų spaudoje mačiau, kad pralaimime kovą. Seimo nario Vidmanto Žiemelio paprašiau inicijuoti, kad Seimas skelbtų referendumą dėl Visagino AE. Sakė, bus sunku. Sakau, bent pasiūlyk. Stebuklas įvyko. Pasiūlė ir Seimas priėmė sprendimą skelbti referendumą dėl Visagino atominės statybos.

Didžiulė propaganda per televiziją skleista už atominę, kokia, girdi, bus maža kaina, kaip bus saugu. Bet jau diskusijose dalyvaudamas pajutau, ką žmonės pasirinks.

Todėl ir sakau, kad 2012 metų spalio 14 dieną įvykęs referendumas buvo pergalė. Pirmasis referendumas, kuris įvyko, kuriame dalyvavo daugiau nei pusė rinkėjų ir 62 procentai pasakė „Ne“.

Netiesa, kad tauta nesupranta, kas vyksta. Prie tos pergalės daugybė žmonių prisidėjo, man teko būti tik smaigalyje. Sakiau, jog sutinku tuos 7 metus kalėjime pasėdėti, kad tik Lietuva nestatytų Visagino atominės.

Ekologija – pagarba gamtai

– Su ekologiniu judėjimu atėjote į politiką, kokią situaciją dabar matote?

– Ekologija – tai pagarba gamtai, kiekvienam augalui, kiekvienam padarui, gyvenančiam gamtoje. Man tai natūralu. Gal dėl to, kad kilęs iš kaimo.

Man labai skaudu dėl Šiaulių bulvaro medžių sunaikinimo. Mačiau, kad ne vienas žmogus verkė. Mano požiūriu, medis yra gyvas. Kiekvienas medis mieste turi būti įvertintas, prižiūrimas, turėti savo pasą. Jeigu priimamas sprendimas medį kirsti, tai turi būti surašomas aktas, kodėl tai daroma.

Tos žaliosios politikos, kuri ateina į Lietuvą, nesuprantu. Šimtus milijardų eurų skiriama žaliajai ekonomikai, o išloš tik stambiosios įmonės. Australijos mokslininkai sako, pasodinkime tiek medžių, kiek yra dabar, ir išspręsime klimato kaitos problemą. Bet neiname prie to. Teko dalyvauti konferencijoje apie žaliąją politiką, ten nė žodžio nebuvo pasakyta, kaip miškus saugosime, tvarkysime. Kalbėta tik, kaip pertvarkyti automobilių parką, pramonę. Gerai, kad bus elektromobiliai, bet juos reikės gaminti, o gamyba yra tarši.

Žalioji politika – globalaus pasaulio sumanymas, kaip panaudoti pinigų perteklių. Vėl kalbama apie pinigų „įsisavinimą“, o kokios bus pasekmės? Neįsivaizduoju, kad be miško, be medžių galėtume išspręsti žaliosios politikos klausimus.

Europos Sąjungos pinigais mes jau iškirtome brandžius medžius miestuose, šalikelėse. Ar ne dėl to vėjai pradėjo taip siausti?

Kai įsikišame į gamtą, pasijaučiame dievais, gamta pati pasako, kad ne mes viską sukūrėme. Mūsų dvasia serga. Gal dėl to korona ir atėjo? Gamta pati mus apvalys, nes žmonės sukuria problemą.

– Astravo elektrinė yra lyg parako statinė šalia Lietuvos sienos. Kaip manote, kodėl nepavyko pasiekti, kad Astravo atominė nebūtų pastatyta?

– Skaudi tema. Pamenu, kai dėl atominės elektrinės statybos 2012 metais Seime buvo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavau, į ją turėjo atvykti ir Baltarusijos opozicijos žmonės, kovojantys prieš Astravo atominę. Jie ieškojo mūsų paramos, bet nebuvo įleisti. Vyriausybės buvo uždrausta. Konferencijoje dalyvavęs rusų mokslininkas tada ir pasidalijo, jog V. Putino planas buvo statyti regione keturias atomines elektrines ir perspėjo: „Statydami Visagino atominę jūs niekada neišeisite iš BRELL žiedo“.

Kada galėjome stabdyti Astravo atominės statybą, to nepadarėm. Tylėjom ir ES pagalbos neprašėm, nes patys kalbėjom apie atominės statybą. Ar tai ne nusikaltimas prieš Lietuvos žmones? Dabar, kai Astravo atominė jau pastatyta, kaip kokie bepročiai nusprendėm ją stabdyti. Šaukiame, kad neduosim savo tinklų. Bet su Kinijos pagalba infrastruktūra jau sutvarkyta taip, kad Astravo elektrinė gali funkcionuoti ir be mūsų tinklų.

Taigi, ir Baltarusija, ir Kaliningradas turės galimybių nuo mūsų tinklų atsijungti. Ir ką tada darysime, kai vis dar nesame pasiruošę prisijungti prie Vakarų Europos tinklų?

Europos Sąjungos didžiuliai pinigai tam skirti. O kas prie jų atėjo? Rokas Masiulis, kuris buvo energetikos ministras, susisiekimo ministras, kuris dalyvavo dujų terminalo ir Visagino AE statybų projektuose, o dabar pradėjo vadovauti „Litgrid“, kur pinigų marios. Pasitikėtumėte? Aš ne.

Apsukrieji laimi

– Jaučiate nusivylimą?

– Nejaučiu nusivylimo. Mes ėjome į kapitalizmą ir pradėjome nuo laukinio kapitalizmo. Gudrieji, apsukrieji išlošė prieš idealistus, romantikus. Tai natūralu.

Laimi tie, kurie galvoja apie pinigus, verslą. Užsieniečiai žiūri į mus, Rytų europiečius, ir sako, tapote provincija, kolonija. Vokietijoje tik 10 procentų darbuotojų dirba svetimo kapitalo įmonėse, o 90 procentų – savose, vokiško kapitalo. Pas mus tik 25 procentai darbuotojų dirba lietuviškose įmonėse, o likusieji 75 procentai – užsienio kapitalo. Panašūs dalykai anksčiau vyko kolonijose.

Kiek mūsų žmonių išvažiavo į Vakarus – skaičiuojama, jog 800 tūkstančių. Ten moka mokesčius, kuria gerovę Vakarams. Mūsų vadovai ekonomistai – Prezidentas, Premjerė – galėtų paklausti, jeigu iš mūsų žmonių darbo pelnotės, tai gal kompensuokite mūsų mokslininkų, medikų ir kitų specialistų rengimą? Lenkai apie tai kalba.

Kita vertus, ar didelė laimė, kai mums duoda europinius pinigus ir verčia skleisti idėjas, kurios naikina mūsų papročius, tradicijas. Tautos išbandymas yra net didesnis, nei sovietiniais laikais, nes labai skvarbi ideologija skleidžiama.

Apie partijas ir feodalus

– Iš Tėvynės sąjungos pasitraukėte, nors buvote partijos steigėjas. Kodėl?

– Tiesiog mačiau, kad nepritaria mano mintims, nuostatoms, veiksmams, žiūri kaip į kokį laisvamanį ar dar blogiau, kaip į parsidavėlį. Ne vienoje partijoje yra centro diktato. O mano partijoje daug kas žiūri į burną Vytautui Landsbergiui, o dabar ir jaunajam Gabrieliui Landsbergiui.

– Esate aktyvus bendruomenės narys, visuomenininkas, kaip vertinate savivaldos situaciją?

– Dabar savivaldoje tiesiogiai išrinktas meras turi daug galių. Jeigu jis turi savo vasalą – savivaldybės administracijos direktorių, kuriuo pasitiki, tada jų valdymas yra absoliutus ir valdo jie miesto turtą.

Šiaulių pavyzdys – bulvaro rekonstrukcija. Juk buvo galima plyteles perkloti, medžius išsaugant. Kaštonų alėjoje, kai žmonės užprotestavo, taip dar padarė. Nebūtų reikėję nė į bulvarą milijonų sukišti, bet pinigų įsisavinimas buvo svarbiau. Savivaldybės administracijos direktorius taip ir pasakė: „Nebus kaip Kaštonų alėjoje“. Meras pritarė. Jiedu sprendė, kaip bus.

Pažiūrėkite, kiek Šiaulių miesto taryboje yra muzikų, sportininkų, kultūros veikėjų, o ar vyksta diskusijos? Nevyksta. Feodalas davė vasalams nurodymus ir jie vykdo. Pažiūrėkite, kaip merai – dabartiniai feodalai – sukruto, kas bus, jeigu jie taps tik tiesiogiai renkamais vykdomosios valdžios, savivaldybės administracijos vadovais ir bus atsakingi savivaldybės tarybai? Nori išlaikyti dabartinį statusą, nes giliai yra įleidę šaknis, ir nenori nė girdėti, kad būtų apribotos jų kadencijos.

– Ką apie politinio lauko diskusijas galėtumėte pasakyti?

– Didelė sumaištis yra politiniame lauke. Laisvės partija jokia laisve nė nekvepia. Kelia sumaištį dėl mūsų vertybių, šeimos sampratos, lyčių sampratos ir skaldo. Jau nebesuprantama, kas yra šeima, bendruomenė, tauta. Lyčių jau nebe dvi – daug. Primetami svarstyti tautai neaktualūs klausimai.

Dar ne chunveibinai, kurie Kinijoje kėlė kultūrinę revoliuciją, bet kažkas panašaus. Jeigu nepritari, pradedama terorizuoti, kad kalbi neapykantos kalba. Veržiasi į mokyklas aiškinti LGBT idėjų, jog nėra berniukų ir mergaičių, jog lytį galima pasirinkti, jog nėra tėvo ir motinos, yra gimdantys ir negimdantys tėvai.

Aš galvoju, jog A. Armonaitės partija – ne Lietuvos partija. Prieš globalistines idėjas Europoje jau kyla protestai. Pas mus kyla šeimos maršas, gerai būtų, kad pavyktų.

– Kas yra geras politikas?

– Tas, kuris kalbasi su žmonėmis ir juos girdi. Šeimos maršo rengėjai prašė Prezidento priimti du jų atstovus. Bet Prezidentas per pusantro mėnesio nerado laiko priimti. Tai kas jis? Kažkieno vasalas ar valstybės vadovas?

Prezidentas, premjeras, ministras, meras neturi bijoti nė vieno žmogaus pasikviesti ir kalbėtis. Aš rašiau Prezidentui laišką dėl masinio medžių pjovimo. Po dviejų mėnesių sulaukiau Prezidentūros atsakymo, kad Prezidentas „supažindintas“.

Žmonės yra ir pikti, nes daugybė jų skursta. Apie 300 tūkstančių mūsų žmonių gyvena skurde, nepritekliuje. Ar dėl to ne gėda? Politikai to skaičiaus neturi pamiršti. Reikia išvažiuoti į regionus ir pamatyti, kaip žmonės gyvena.

Mano gimtuosiuose Vidiškiuose buvo paštas, vidurinė mokykla, kultūros namai, medicinos punktas. Pašto neliko, kultūros namų neliko, mokykla tik aštuonmetė, vyresni vaikai turi važiuoti kitur mokytis, medicinos punkto nebėra, daktaras atvažiuoja kartą per savaitę. Tokia yra Lietuva.

Kai aš baigiau vidurinę, buvome tik 13-a abiturientų ir mokytojai pas mus atvažiuodavo. Tokių mažų klasių dabar negali būti?! Nors tikrai esame turtingi, iš Europos Sąjungos gauname 2 milijardus eurų, tik kur ir kam tas turtas eina?

– Ko linkėtumėte, kai reikia įveikti sunkų išbandymą – pandemiją?

– Mūsų tautos genai yra geri, mes praėjome ne vieną išbandymą. Tik gal per daug bandoma primesti nebūdingas tautai pasaulėžiūras. Reikia ieškoti sutarimo.

Kita vertus, stebime visišką situacijos nesuvokimą, kaip pandemiją valdyti. Susirgimų visur didėja, o netikėtai Vilniui atiduodama pusė visų gautų vakcinų, nuskriaudžiant kitus miestus ir rajonus. Jeigu Vilnius ir Kaunas jau seniai „degė“, tai jau tada reikėjo jiems paskirstyti daugiau vakcinų, paaiškinant ir nekeliant žmonių susierzinimo. Klaidų daug ir tai rodo Vyriausybės nesugebėjimą valdyti situacijos.

Žmonėms skiepytis būtina. Tai rodo valstybių, sugebėjusių skiepais suvaldyti pandemiją, pavyzdys – ir Izraelio, ir Didžiosios Britanijos.

Linkiu visiems sveikatos, nesusirgti ir išlikti ištikimais Lietuvos vaikais, saugančiais savo kalbą, papročius ir savąją Žemę.