Pradėti, bet nebaigti prisiminimai (9)

Asmeninė nuotr.
Fo­tog­ra­fi­ja iš ano laik­me­čio Pa­lan­gos. Viliaus šeima.

Nesąžiningas skundikas.

Išsišaukia pirmininkas Vilius Kazanavičius mane į savo kabinetą. Aš tik ką iš atostogų. “Kur poilsiavai?” ”Palangoje” “Vienas?” “Ne, su šeima su draugais” “Žmonės matė, kaip tu Palangoje, draugų būryje klūpėjai, lanksteisi prieš bažnyčią. Visi aplinkui kvatojosi. Esi miesto vyr. dailininkas, valdžios atstovas, taip elgtis nedera”.

Stovėjau išsižiojęs, akys lakstė. Paskui prisiminiau: dukrytei Ugnytei Palangoje sugedo užtrauktukas. Priklaupiau ant betoninės atraminės sienelės ir bandžiau jį išlyginti rankomis. Šalia stovėjo žmona Virginija su drauge Stefute. Tarp praeivių pamačiau tą.., kaip tą.., na.., “Titnago” direktorių... “Ar Kiseliovą?” “Taip, Kiseliovą. Dar pasisveikinau su juo” “M-m taip! Tada kitas reikalas...”

1983.

 

Nekenčiau suodžių pliurzos.

Paveldėjau bjaurią miesto dažymo tradiciją. Statybininkai, norėdami fasadui suteikti pilką spalvą, į cemento skiedinį įpildavo suodžių, išmaišydavo ir tokiu mišiniu dažydavo sienas arba per šluotelę taškydavo cokolį. Po pirmo lietaus sienos pažliugdavo vertikaliais dryžiais,– suodžiai, būdami lengvesni, nutekėdavo, purvinai nudryžuodavo miestą. Kiek stengiausi, kad dažytų cementu, vis veltui. Kas per bieso tradicija?

Kartą grįžau Kleinerio gatve iš “Švedijos”. Kepyklos cokolį keli meistrai pradėjo taškyti tuo suodžių mišiniu. Pats centras, rupūs miltai! Kur brigadininkas?! Tas pradėjo kažką regzti. Spyriau kibirą su suodina pliurza, patyško, nuriedėjo skersai gatvės, sučypė stabdžiai. Už “Volgos” vairo pamačiau Šiaulių m. LK Partijos komiteto instruktorių (berods drg. Mikulskį). Jis pritariamai žiūrėjo į mano išsidirbinėjimą: gerai dirba naujasis miesto vyr. dailininkas drg. Puronas!

1977.

 

„Odnoliubka“. Kai vietoj Kęstučio Zalecko miesto Vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas Povilas Morkūnas, pirmininko padėjėja Nijolė Galinienė ašarojo, man aiškino: “Negaliu neašaroti. Aš jau tokia – “odnoliubka”…

Iki K. Zalecko, ji nuoširdžiai dirbo su Viliumi Kazanavičiumi, paskui su tuo pačiu atsidavimu ir ištikimybe ji tarnavo P. Morkūnui. Visus pirmininkus mūsų tarpe ji vadindavo “pirmininkyčiais”.

 

Na ir bukumas!

Papasakojau šį anekdotą drg. Jonaičiui, Šiaulių m. LDT VK liaudies kontrolės pirmininkui jo kabinete. Mat buvome seni bendradarbiai, – štai anekdotas apie jį:

Atvažiavo liaudies kontrolės pirmininkas į mišką.

Lapė jį pamatė ir puolė bėgti. Bėga, lekuoja, uodega plevėsuoja. Susitinka vilką: ”Kur bėgi, lape-snape?” “Vaje, vaje! Pavojus, vilke-pilke! Į mišką atvyko liaudies kontrolė, puls kaip-kas klausinėti. O aš pati – su kailiniais, mano lapinas irgi kailiniuotas, su kailinukais visi vaikučiai, kaip pasiteisinsiu..? Bėkim-lėkim kol nevėlu!”

Puolė bėgti ir vilkas kartu. Susitinka bezdžionę: “Kur bėgate žvėrys gerieji?’ “Vaje, vaje! Pavojus! Atvažiavo liaudies kontrolė, visus klausinės, tardys... O jei manęs paklaus iš kokių lėšų mes su vilkiene kasdien mėsą ėdame, mėsa vilkiukus šeriame, mėsa gimines aprūpiname... Kaip aš vargšas pilkis pasiteisinsiu? Bėkim, kiek tik kojos neša!”

Puolė bėgti ir bezdžionė. Nubėgo gerą kelio gabalą, suplūko, užduso. Paskui susimastė: ”Ko man bėgti? Žmonos kailiniai nušiurę, vaikai nuskurę, žievėmis mintame. Mano kailis pastyręs, šikynė plika. Ko man bijoti? Nebėgsiu”. Ir nebebėgo”.

Drg. Jonaitis draugiškai mane išklausė iki galo. Mačiau, kad smegenys intensyviai dirba, bet lūpos kažkodėl nesišypsojo. Pagaliau jo lūpose ir akyse pamačiau kažkokius gyvybės ženklus: “A-a-a-a, tai tie žvėrys žmones vaizduoja!..”.

Supratau, kad O. Balzakas buvo teisus, pagarsinęs aforizmą: “Nejuokauk su kvailesniu už save!“.

1

1985.

 

Evoliucijos viršūnė.

Porą metų padirbęs miesto vyr. dailininku, aiškiai pamačiau Vykdomojo komiteto darbo specifiką. Tuomet ir užgimė šis eilėraštis. Anuomet galvojau, kad ateityje nebebus įmanoma tokio parašyti atbuline data, kad nebebus galima atgaminti epochos virpesių, vibravusių tarp eilučių (1982).

 

EVOLIUCIJOS VIRŠŪNĖ

Tėvynė laukia iš tavęs

Ne vien darbų, – ir žodžių!..

Paskirsim kasdienybei mes

Gražiausiąją melodiją:

Tegul ataskaitos žydės

Suderintaisiais skaičiais.

Kiti – užslaptinti tylės

Užburtais karalaičiais.

Darysim žygdarbius darbe:

Kovosim, o ne dirbsim,

Kabinsim svetimas košes

Ir dar savų privirsim.

Instinktas sako ką šnekėt,

Ką reikia nutylėti.

Mes – evoliucijos viršūnė,

Ar verta tobulėti?

Klestėkit, mylimi Šiauliai!

Spindėkit, silikatiniai!

Jūs mūsų talentais gyvi

Ir mūsų demokratija!

------

Dabar, praslinkus bene keturiems dešimtmečiams, supratau, kad visuomet klydau. Savo kūrybiniame archyve radau anuometinės idėjos viziją-eskizą – „BEŠAULĮ“: aštrų, gyvą, spindintį veiklumu, darbštumu ir tiesumu, niekuo nenusileidžiančiu dabartiniams kabinetams...

1