Naujausios
Lenininėje talkoje
Talkos buvo visai neblogas dalykas, ypač mums, anuometiniams „ponams“ – vykdomiečiams ir partiečiams. Apželdinimo trestas paruošdavo šaunią darbinę užduotį, pvz. rinkti sausas šakas Bubių miške ir jas sukūrenti. Grynas oras, darbas nesunkus, tuo labiau, kad pietums prekybininkai kažkur tarp krūmų visada turėdavo gerą katilą virtų sardelių...
Taigi, mes su Geruoju Gailučiu kapojame krūmus, moterys šakas velka... Staiga Gerajam pakyla noras pabūti „durnu“. Jis užsimoja kirviu ant moterų ir ima šaukti: “Užmušiu!”. Tos spiegti. Gerasis švaistosi kirviu į visas puses, tarytum ne jis kirvį, o kirvis jį vedžiotų.
Visi kvatojasi: tokio įvykio dar nebuvo Vykdomajame!
Sardeles valgant Birutė kiekvieną jų nulupa ir man įkiša į burną. Aš kramtau, nutaisęs protingą išvaizdą ir rimtą miną. Laikas nuo laiko burbtelėju: “Duonos!” “Padažo! Ne tiek daug!” “Užsigerti!”. Partiečiai iš toliau stebi šią sceną ir stebisi. Vėliau jų moterys paklausė Birutę: „Ar iš tikrųjų jūs (tai yra vykdomietės) jį privalote taip popstyti? Kodėl?“. “Žinoma, žinoma, kaipgi.., jis, gi, matot, dailininkas (!!!)”. Partietės pasižiūrėjo mano pusėn su tylia pagarba, bet ir su trupučiu abejonės – bet, jei taip daroma, tai gal taip reikia?..
1977
––
Apšmeižta Almutė
Vakare sutinku Almutę Č. Ji aiškiai ne nuotaikoje. Pradedu linksmą šneką, o jinai tyli giliai susirūpinusi, kažkas ją griaužia. “Kas tau yra, Almute?“. Almutė, žvilgtelėjusi į mane, skausmingai užmerkia akis: „Supranti, apie mane apkalbas paleido.., kokia baisi neteisybė!.. Supranti, toks pažįstamas visiems pasakoja, kad aš šalta, kad guliu, kaip lenta... Kokia neteisybė, koks melas! Kaip žmogus gali taip žemai nusiristi?...”
Vargšė Almutė – mano saulutė.
1975
–––
Raudonas rankinukas
Kurtuvėnuose, užėjęs į universalinę parduotuvę, antrame aukšte pamačiau gražų raudoną rankinuką. Dilgtelėjo širdyje – mano Virgutei patiks. Tuomet jau buvome vedę. Nupirkau ir sugalvojau klastą. Suvyniojau į pilką vyniojamąjį popierių, į ką vyniodavo visas prekes, įdėjau dubenin, padėjau šaldytuvan.
Virginijai pareiškiau, kad šaldytuve turiu tai, kas jai turėtų patikti, – atspėk!. Prasidėjo kulinariniai spėliojimai, žinoma, tušti. Paslaptingai atidariau šaldytuvą ir leidžiau pirštu paminkyti popieriaus paviršiuje. Minkšta, standu. Kas? Vėl prasidėjo spėlionės. Galų gale nusileidau: “Gerai, padėk ant stalo dvi lėkštes, šakutes su peiliais, servetėles...”
Vos laikiausi iš juoko, kol ji dėstė įrankius. Paskui, nusisukęs į langą leidžiu: “Nešk ant stalo, tik, žiūrėk, atsargiai”, – o pilvą tąso nuo tramdomo juoko. Už nugaros girdžiu šlamantį popierių, vėliau kažką panašaus į žagtelėjimą ar aiktelėjimą. “Kiauliukas!”– ji vos girdimai sužnibždėjo.
1977
––
Nesužinosi
Kažkokia proga postringaujame su Gerąja (Virgute) apie dorovę. Postrigavimų viršūnė – mano iškeltas į dangų pirštas ir kategoriškas sakinys: „Žinok, mergužėle: jei tik aš sužinosiu...“. „Nesužinosi, bernužėli“, – greitai mane nutraukia mylimoji.
Postrigavimas baigtas. Nes jei nesužinosiu, tai ko čia man postringauti?
–-
Herojė
Į svečius atvažiavęs latvis Zviedris išgirdo, kad aš Virgutę meiliai vadinu „Geroji“. Zviedris suprato, kad ji – „herojė“, t.y. kad su manimi gyventi gali tik herojė, didvyrė.
–-
Kiauliška dovana
Švenčiant tarptautinę moters dieną, kovo 8-ją buvo įprasta moterims ką nors dovanoti. Bet ką dovanoti Virginijai, kuri skeptiškai žiūrėjo į tą šventę? Viskas dovanota perdovanota, tos pačios gėlės, tie patys neišradingi tarybinės pramonės gaminiai.
Gal reikia ko nors tautiško?.. Kiaulienos, pavyzdžiui... Nupirkau visą galvą užmerktomis akimis, kuo didesnę. Suštampavau violetiniu apvaliu antspaudu “Su tarptautine moters diena!” visą odą ir ausis.
Vakare sutemus, būdamas vienas, šventinę kiaulės galvą padėjau vonios kambaryje ant grindų ir aplink sustačiau kokią dvidešimt žvakių, uždegiau. Gražu, bet šviesu. Tuomet išsukau elektros lemputę. Dar gražiau! Liuks! Uždariau vonios kambario duris ir pradėjau laukti jos grįžtančios iš miesto.
Girdėjau, kaip Virginija ilgai kuitėsi prieškambaryje, vėliau įėjo virtuvėn, kur aš, „apsimetęs šlanga“, vaidinau knygutę beskaitąs. Ji toliau kuitėsi, nenutuokdama spąstų. Laikas slinko kaip vėžlys, gąsdindamas – dar žvakės sudegs! Galų gale išgirdau ją atidarant vonios duris ir šventinį klyksmą...
1982
