Naujausios
Menu anuos brežnevinius laikus, kai, buvo ruošiamasi sutikti Šiaulių 750-mečio jubiliejų. Lietuva duso Komunistų partijos glėbyje, todėl daugelis tuometinių poelgių iš esmės skyrėsi nuo dabartinių. Bepigu dabar prie kapitalizmo, kai “žmogus žmogui – vilkas.” Anuomet, prie išsivysčiusio socializmo, kai “žmogus žmogui buvo draugas, bičiulis, brolis”, mes buvome verčiami gyventi pagal taisyklę: “neturėk pinigų, o turėk daug draugų“.
Knygų naikinimo skyrius bibliotekoje
Anuomet, vieną gražią dieną mano A†A tėvelis Bronius Puronas, nusipelnęs LTSR mokytojas, Vilniuje sutiko Nijolę Kemeklytę, vieną savo pokario metų mokinę, dar iš Kupiškio laikų. Ji dirbo V. Kapsuko (dabar Martyno Mažvydo) respublikinės bibliotekos mainų skyriaus vedėja. Skyrius sukaupdavo visą literatūrą, kurią nurašydavo įvairios LTSR bibliotekos, ją perskirstydavo, o neturinčią paklausos, siųsdavo į Grigiškių popieriaus kombinatą kaip makulatūrą. Senoji bibliotekininkė su širdplėša pasibėdavojo, kad jai gaila tų knygų.
Buvusį mokytoją ji pakvietė pas save į skyrių ir užsiminė, kad jai būtų malonu, jei mokytojas pasirinktų sau reikalingas. Paminėjo, kad nebūtų didelė nuodėmė legaliai išlaiduoti ir didesnį kiekį tokių knygų, jei jos patektų į geras rankas, pradėtų naują gyvenimą. Žinoma, tam reikalinga kokios nors organizacijos paraiška, o ji tarpininkaus jas išlaiduojant. Tokiu keliu naudojosi labai ribotas skaičius žmonių, keletas mokslininkų. Pirmoji sąlyga – nė viena knyga neturi atsidurti prekyboje, antroji – apie jų išgelbėjimą nesigarsinti, kad budri ausis kvailų istorijų nesukurptų ir tąjį knygų gelbėjimo kranelį ideologai neužsuktų. Tėvas, žinodamas mano silpnybę knygoms, supažindino su bibliotekininke.
Nustėrau, pamatęs pustamsėje patalpoje didžiules stirtas pasmerktųjų knygų. Tiesa, didesnė jų dalis – tai ideologiškai brandžios tarybinės knygos, nebeturėjusios paklausos, kelerius metus nuobodžiavusios įvairių rajonų bibliotekų lentynose, taip pat neįdomi grožinė literatūra, kažkokių garbingų žmonių raštai įvairiomis kalbomis, pasenusi statistika. Vis dėlto tose krūvose pamačiau ir tai, kas man pasirodė įdomu: moraliai pasenę knygos apie architektūrą, techniką, XIX amžiaus knygos su vario raižinių iliustracijomis, pageltę smetoniškų laikų laikraščiai ar atsitiktinės knygos, saloninės gaidos iš XIX amžiaus pabaigos ar Kinijos proletarinių rašytojų veikalai lietuvių kalba, išleisti J. Stalino laikais. Radau ir vieną kitą „aukso grynuolį“: lietuviškų knygelių iš spaudos draudimo laikų, „Varpo“, „Aušros“ numerių, lietuviškų brošiūrų, spausdintų Amerikoje prieš I pasaulinį karą, netgi lenkiškos antitarybinės literatūros, kažkaip prasprūdusios pro stalininę cenzūrą.
Neprapuldavo.
Tapau bibliotekos Mainų skyriaus nuolatiniu svečiu. Pasmerktųjų knygų kaugės vis kito, o aš, apsilankęs Vilniuje, tesugebėdavau nuo paviršiaus aprinkti tai, kas tuo metu man pasirodydavo vertingesnio. Į Šiaulius parsivežiau nemažai maišų su įvairaus amžiaus ir pobūdžio veikalais, išgelbėtais nuo sunaikinimo. Nesijutau nei nusikaltėliu, nei didvyriu. Ir aš, ir knygos buvome visaliaudinis turtas, ir tai, kad jos pakliuvo į mano rankas, buvo visai natūralu.
Dar natūralesnės būdavo tolesnės tų knygų dalybos. Reikalingesnes ar įdomesnes knygas pasidalindavome su miesto vyr. architekte G. Šumskiene, mano viršininke. Mat atrinktąsias knygas biblioteka formaliai išlaiduodavo Šiaulių miesto LDT VK Statybos ir architektūros valdybai, kurioje dirbau miesto vyr. dailininku, t.y. oficialiai jos žinion papuldavo „makulatūrai skirtos“ gelbėjamos knygos.
Didesnę knygų dalį išdalindavome Šiaulių inteligentijai, mokėjusiai laikyti liežuvius už dantų, dažniausiai kolegoms – architektams, pedagogams ar dailininkams. Tomis knygomis galėdavau asmeniškai premijuoti studentą, gražiai dekoravusį statybinę tvorą, dailininką – apipavidalintoją, atnešusį įdomesnį projektuką. Kai kurios jų nukeliavo net į LKP Šiaulių miesto komiteto biblioteką: ką gali žinoti, gal reikės užtarimo, šiam reikalui iškilus į paviršių?..
–––
Gyvenimas pateisino naikinamųjų knygų iš Vilniaus atkeliavimą į Šiaulius. Apie 300 tų senovinių knygų nukeliavo jaukiai nutūpė „Aušros“ muziejaus saugyklose – tą tvirtina archyviniai dokumentai.
Prieš gerą dešimtmetį, kai Šiaulių universiteto (ŠU) bibliotekoje buvo ruošiamasi rengti „Pinigėlių kambarį“, net trys bibliotekos darbuotojos visą savaitę inventorizavo mano namų archyvą, mokslo labui atrinkę tiek šeimoje kauptas, tiek iš Vilniaus atsivežtas senovines knygas (beje, tik tas, kurias joms parodžiau, nes buvo ir tokių, kurių valdžiai dovanoti neleidžia tautinis instinktas).
Universiteto biblioteka tuomet praturtėjo 1500 senovinių leidinių egzemplioriais, kurių tik dalį matote nuotraukoje, supakuotų, paruoštų išvežimui. Pateikiu ir seniausios knygos (iš 1732 metų) atvaizdą, ir mano vardu pavadinto „Knygų fondo“ logotipą, kuriuos surasite dar gyvoje ŠU bibliotekoje, jei nuoširdžiai ieškosite.
2021 m.
