Naujausios
Apie Viršininkę tik gerai, arba nieko
Šiaulių miesto LDT VK architektūros ir urbanistikos valdybos Viršininkei
Šiaulių m. vyr. dailininko
Viliaus Purono, Bronislavo
PASIAIŠKINIMO VIETOJE
Š. m. liepos 1 dieną, penktadienį, apie 17.25 vai., Jūs, grįžusi iš savaitinės komandiruotės į Maskvą, skubiai panorote pamatyti mane. Tuo metu, nuo 15.45 iki 16.20 buvau priverstas nuvežti su sulaužyta koja žmonos seserį Jankauskienę Ireną, Jono į ligoninės traumatologinį skyrių perrišimui. Apie tai buvo informuoti mūsų valdybos darbuotojai, techninė sekretorė Vida Aleksandravičiūtė ir architektas Gailutis Urbonas, kurie Jums apie tai informavo. Nežiūrint to Jūs liepėte man parašyti pasiaiškinimą.
Ką rašyti?
Šiauliai, 1988 liepos 4 d.
Biusthalteris
Kaip naudingai panaudoti naująjį „Žigulį“? Nutarėme kartu su Henriku pervažiuoti Lietuvą. Tam tikslui BGAK (Buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate) išsinuomavau turistinį inventorių – palapinę. Pasinaudojome kokį kartą, permiegojome kažkokioje pamiškėje.
Grįžęs namo, su palapine, Virginija ir mažyte Ugnyte, išvažiavau prie ežero. Pasistačiau palapinę. Virginija atsitiktinai įkišo ranką palapinės kišenėn, iš vidaus. Ištraukė susisukusį nuspurusį biusthalterį (liemenuką), neaišku kieno ir kada užmirštą valdiškoje palapinėje.
„Kuris iš judviejų palikote? Kieno šitas liemenukas? Tavo ar Henriko?“
1985
Kartoju: „Kur toji?“
„Toji“ – tai Bronytė, bendradarbės Birutės vyro brolio žmona, tapusi mano kulto objektu, kukli ir labai miela mergaitė, tarsi iš viduramžių miniatiūrų, matyta Vykdomojo koridoriuje. Atsirado natūralus poreikis įeiti į Birutės kabinetą su šūkiu: „Kur toji?!“. Jei Birutės nėra, tuomet pasiimu tuščią lapą ir raštu smulkiai bei rūpestingai kartoju: „Kurtoji?“, taip popierių prirašinėdamas nuo pradžios iki pabaigos:
„Kurtoji? Kurtoji? Kurtoji? Kurtoji? Kurtoji?...
Padedu tokį laišką ant jos stalo ir išeinu.
Nevilties pareiškimas
(radau tarp savo popiergalių, nusiskanavau be pakeitimų)
Vykdomojo komiteto pirmininkui
Viliaus Purono, Bronislavo,
miesto vyriausiojo dailininko
PAREIŠKIMAS
Prašau mane nuo šių metų liepos 1 dienos atleisti iš užimamų pareigų, ryšium su beperspektyve veikla ir moraliniu nusivylimu.
Šiose pareigose dirbu nuo 1973-jų metų rugsėjo mėnesio. Nuo pirmųjų savo veiklos dienų gyvenau kūrybinėmis ateities iliuzijomis, kaupiau žinias, dirbau vedamas geranoriškumo, klusniai ir operatyviai spręsdamas šimtus estetinės netvarkos klausimų. Šiandien, praėjus 14 metų, praktiškai tebesirandu tame pačiame lygyje, tose pačiose kūrybinėse sąlygose kaip ir darbo pradžioje: neišlipu iš aibės smulkių, alinančių problemų-problemyčių rato. Miestas auga, poreikiai didėja, gi miesto meninio ūkio problemos nesprendžiamos. Esminiai – bazės, specialistų kaupimo klausimai atsimuša į paprastą, sočią logiką: „Miestą giria už grožį, reiškia viskas gerai!“ Planiniams darbams, išvardintiems sprendimuose ir potvarkiuose, vargiai berandu laiko, gi apie laisvalaikį, o tuo labiau kūrybinę dieną, belieka tik svajoti.
Šeštadienį-sekmadienį dažniausiai praleidžiu „atmušinėdamas“ smulkius visuomeninius darbus, kurių nesiima kolegos dailininkai. Per atostogas puolu prie kūrybinio darbo. Tai atima sveikatą, bet tai – vienintelė meninės saviraiškos galimybė ir laikas, belikęs man. Beperspektyvinė finansinė padėtis: mano kolegos, dirbdami pagal savo profesiją, nesieikvodami uždirba tris kartus daugiau, man gi, paskendusiam smulkių įpareigojimų vykdymo verpete, liko vienintelė privilegija – vizitinė kortelė ir nesugadinta opinija. Tai – aklavietė.
Savyje slopinti kūrybinę energiją, ją eikvoti sočių tinginių netvarkai šluoti – kūrybiniam darbuotojui nepakeliamai sunku. Esu dizaineris, noriu ir privalau dirbti kūrybiškai, profesionaliai, matyti visuomenei sukurtus pilnaverčius kurinius.
Prašau toliau naudotis mano meninėmis galimybėmis, lieku šiaulietis.
Su pagarba.
Šiaulių miesto vyr. dailininkas,
Lietuvos Lenino Komunistinės Jaunimo Sąjungos 1982 m. Premijos laureatas,
LTSR Dailininkų sąjungos narys,
LTSR Dizainerių sąjungos valdybos sekretorius.
Šiauliai, 1988 metų gegužės 3 diena.
