Naujausios
Tiesa – viena iš lengviausių problemų...
Vakar miesto meno taryboje buvo priiminėjamos dvi skulptūros – Toleikio A. „Mergaitė“ prie Elektrotechnikos gamyklos ir Kurtinaičio „Berniukas ant vienaračio „Vairo“ gamyklos kieme“. Kurtinaitis pats surado technines galimybes atlieti Šiauliuose iš bronzos (ir, beje, visai neblogai!)...
Šaunu, kad šiuo metu žmonės patys individualiai pradeda gimdyti tai, apie ką šneku nuo 1980-ųjų metų – apie bazę!
Kūrybinės – techninės bazės kūrimas!!! Seniai viską galėjo miestas turėti... Ar manoji ranka vėliau sugebės parašyti trukdytojų pavardes bei jų filosofijas..?
1983 11 03
–-
Automobiliu į Druskininkus
Grįžtant iš Rėkyvos viršininkė saldžiu balsu pasiūlė važiuoti į Druskininkus pasižiūrėti užpernai ten pastatytų gydyklų iš betono. Suklusau... Kalbai tęsiantis supratau – reikės kažką nuvežti ten gyvenančiam jos sūnui (ir jį patį). Vieną mašiną siųsti kaip ir nepatogu... Ir galiu pasiimti ką noriu... Manasis suklusimas baigėsi. Man – aišku! Viskas normalu.., ir suprantama, kad teks važiuoti...
1983 11 03
Apie reklamą mieste – vartotojas
(keletas teorinių minčių sau)
Reklama – miesto vizualinio dizaino dalis. Socializmo sąlygomis („chroniško deficito“ sąlygomis) ji nereikalinga, nes reikia tik informacijos. Juk reklama, kurios tikslas – iškišti užsigulėjusias prekes, pati save diskredituoja... Deja, socialistiniais pokario metais ir dabar, ji praktiškai atlikinėja tik šią funkciją. Reikalinga ieškoti kitos išraiškos formos, kuri turėdama tą patį pavadinimą, tiesiogiai santykiautų su vartotoju.
Kas gi tas – „vartotojas“? Tai gana intelektuali asmenybė – mūsų statistinis bendraamžis. Gyvenimas jį automatiškai padarė dviveidžiu – tai neatskiriama jo psichikos dalis. Užrašai „Laikykite pinigus taupomojoje kasoje!“ arba „Pirkite šilkines medžiagas – tai madinga!“ jį verčia suklusti, bet niekada nepatraukia. Pirmasis – todėl, kad nuostabiai banalus, antrasis – atsiduoda begėdišku kiču: aišku, kad šilkas šiuo metu nemadingas, niekas neperka, todėl taip ir rašo valdžia...
Politinį – reklaminį šūkį „Balsuokime už KP ir nepartinių bloko kandidatus!“ socialistinis „vartotojas“ priima automatiškai, neįsigilindamas į žodžių prasmę. Jie jam – „dekoratyvinė atributika“ ir niekas kitas. Kada reiks balsuoti – reikės nueiti ir, net nepažiūrėjus į biuletenį, įkišti į urną. Pasirinkimo kito nėra...
Apie reklamą mieste – atrask!
Reklama TSRS – sudėtinė socialistinio miesto dvasios dalis. Ji (deja, tai ne kuriozas!) tampa nuoširdi tiktai tapusi dviveide, kai po išorine pompastika socialistinis „vartotojas“ randa vieną arba kitą savo kasdienišką problemą. Ji turi būti užmaskuota taip, kad būtų labai lengvai „atrandama“ paties „vartotojo“. Tuomet ji jam taps brangi ir sava.
Mano manymu socialistinė (ir ne socialistinė) reklama turėtų susidėti iš kelių faktorių: intrigos, literatūrinio ir meninio sprendimo. Pasikartosiu, vaistinė „Valerijonas“: „Draugą pažinsi nelaimėje. Geriausias draugas nelaimėje – valerijonas!“ Arba: „Kailiai! Nusipirk ir saugok! Savas kailis brangiau už svetimą!“. Arba: „Gražiai aprengtas vyras – geriausias moters papuošalas!“.
Paprastai socialistinėje reklamoje du pirmieji faktoriai ignoruojami, o paskutinysis paliktas kitos rūšies siaurų specialistų ratui (architektams, skulptoriams ar monumentalistams) spręsti meno tarybos metu, tampa valdiškas ir neįdomus. Apsiribojama šriftu, supergrafikos elementu, firmos ženklu. (Pastarasis – dar vienas nevykęs būdas mėgdžioti ekonomiškai turtingus Vakarus smulkmenose. Čia neturiu galvoje „Aerofloto“ arba „Elnio“ ženklu žymimos produkcijos. Turiu galvoje socialistinę krautuvę, papuošta firminiu ženklu, kurios vadovams problema pasirūpinti vyniojamo popieriaus. Apie kokį firminį stilių šnekėti tada..?
Apie reklamą mieste – intriga
Intriga, literatūrinis sprendimas ir meninis sprendimas sunkiai atsiejami vienas nuo kito, ir juos apibrėžti sunku: reklama turi intriguoti.
Intriga – tai „pirminis“! Pirminis įspūdis, potraukis, dėmesio patraukimas. Reklama be intrigos – kastratas. Intriga turi būti primityvi. (Pati pirmoji žmogaus reakcija visada primityvi, instinktyvi, jei norite) Tai ir siurrealistinis sprendimas („Sakalas“) tai ir dozė erotikos, tai ir netikėtas priešpastatymas „perspektyva ant sienos“, tai optiškai ar spalviniai patrauklus, akį rėžiantis akcentas (informaciją akimis mes gauname apie 80 proc. kvapais, garsais ir lytėjimu – likusiuosius).
Taigi, intriga – pirminis tikslas. Jis užmezga kontaktą su „vartotoju“.
Klysta tie „specialistai“, kurie mano, kad reklama, šaukianti nuo sienų, blaško praeivių dėmesį, kad ji necharakteringa mūsų santūriam charakteriui. Žinia – nesaikingumas visur kenksmingas, kūryboje reikalinga meninė bei intelektualinė tolerancija. Ji privaloma, kitaip darbas „socialiai nelips“, tačiau miesto gyventojas ja domisi ir į ją reaguoja tik pirmąjį mėnesį. Vėliau ji „tampa nematoma“ – t. y. viena iš charakteringų ir įprastų aplinkos elementų. Tapusi „nematoma“ ji ir toliau pasąmoningai šventiškai veikia miesto aplinką. Svečiui – ji naujiena. Naują atradimo džiaugsmą dar sykį pergyvena šeimininkas, stebėdamas svečio reakciją.
Literatūrinis sprendimas – tai intrigos sudėtinė dalis, tačiau nešanti gilesnį, dažnai keliaaukštį krūvį...
(nebaigta)
